Make a one-time donation
Make a monthly donation
Make a yearly donation
Choose an amount
Or enter a custom amount
Your contribution is appreciated.
Your contribution is appreciated.
Your contribution is appreciated.
Donate monthlyDonate monthlyDonate monthly
“Medžio talkos“ seminaro metu restauruotos Žaliakalnio medinuko detalės
2020 metų rugsėjo pabaigoje “Gražinkime Kauną“ ir socialinio partnerio Kauno kolegijos vykdyto projekto “Medžio talka“ dalyviai savaitei susibūrė Kauno Žaliakalnio Aukštaičių gatvėje, kur buvo restauruotos dvejos autentiško medinuko durys bei dekoro elementai.
Medinį namą 1928 m. pastatė ir jame su šeima gyveno karininkas, Lietuvos Šaulių sąjungos vado adjutantas Antanas Gedmantas. Šiandien čia gyvenanti dailininkė grafikė Aistė Ramūnaitė ne tik saugo savo senelių šeimos atminimą, bet ir nuolatos rengia Žaliakalnio bendruomenei skirtus meninius renginius.
Seminaras buvo suplanuotas dviejų metų trukmės projekto “Medžio talka“ pabaigoje – remdamiesi socialinės atsakomybės ir darnios plėtros principais, jo dalyviai skyrė savo darbą Žaliakalnio bendruomenei.
„Džiugu, kad į šį praktinį seminarą-dirbtuves įsitraukė ir pirmųjų metų projekto “Medžio talka“ dalyviai, kurie jau yra įsteigę savo verslą – UAB „Laikas medžiui“ – ir dirba medžio restauravimo srityje“, – džiaugėsi praktiniam seminarui-dirbtuvėms vadovavęs Kauno kolegijos Menų akademijos Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo studijų programos dėstytojas Aurelijus Blažinauskis.
Bendruomenei svarbų projektą medžiagomis parėmė įmonė UAB “Restauracijos medžiagos“ – dažai24 .
Apie dirbtuves „Medžio talka Žaliakalnio medinukams“ taip pat informavo portalai Delfi.lt“, “Kas vyksta Kaune“ ir “Kaunas pilnas kultūros“.
Projektas 08.6.1-ESFA-V-911-02-0003. „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ buvo 2 metus vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“.
Aplankėme ir dešiniojo Nemuno kranto miestelius
2020 metų vasarą startavęs “Gražinkime Kauną“ sekmadieninių ekskursijų mikroautobusu ciklas “Pakaunės miesteliai“ liepą bei rugpjūtį atskleidė dešiniajame Nemuno krante netoli Kauno išsidėsčiusių miestelių istoriją ir dabartį.
Gidės Marijos Oniščik lydima grupė pirmiausia dešiniajame Nemuno krante pasiekė Raudondvario miestelį, tada – ir Kulautuvą. Kulautuva – itin įdomus ir intriguojantis Pakaunės objektas, tarpukario (beje, ir pokario) kauniečių poilsio ir sanatorijų vieta, kur mėgo ilsėtis lietuviai ir žydai, unikalaus vilų modernizmo atspindys.
Šiandieninė Kulautuva – modernių investicijų, turto vystymo ir naujos SPA plėtros Pakaunėje pavyzdys. Teigiama, kad artimiausiu metu sekant tikro kurorto tradicijomis miestelyje duris atvers netgi mineralinio vandens biuvetė.
Dar kitą savaitę lankėme vieną iš labiausiai raižyto reljefo miestelių visoje Lietuvoje – Vilkiją. Jei klimatas būtų švelnesnis, matyt čia, kaip kokiame Mozelio slėnyje, kiekvieną žemės pėdą išnaudotų vynuogynai. Beje, šiandien keltas jungia Vilkiją ir su kairiuoju Nemuno krantu.
“Vilkijoje galėjome pamatyti ne tik bažnyčią ir tarpukario laikotarpio pastatus, bet ir buv. Teismo rūmus, Šv. Florijoną pagerbiančią skulptūrą, sinagogos vietą prie Nemuno, aplankysime ir Juškų muziejų“, – sako ekskursijos maršrutą sudariusi gidė Marija.
Dar kitą savaitę ekskursantai pasiekė tame pačiame dešiniame Nemuno krante, tačiau aukščiau prie Nevėžio esančius Babtus. Beje, čia prieškariu ir anksčiau buvo paskutinė garlaivio iš Kauno “stotelė“. Miesto ir apylinkių apžiūrą pradėjome 1989 m. mokytojo Juozo Sauliaus, muziejaus vadovės Marijos Markauskienės, klebono kunigo Ričardo Mikutavičiaus iniciatyva atkurto mūrinio koplytstulpio Dariui ir Girėnui. O jo pastatymo iniciatorius buvo generolas Vladas Nagevičius, projektuotojas – inžinierius Šalkauskis.
Babtai – vienas iš ne itin daugelio Lietuvos miestelių, turinčių veikiantį, aktyvų kraštotyros muziejų, ir esame dėkingi muziejininkui Mariui Vaišnorui, kuris atėjo ir aprodė mums viską ne darbo dieną sekmadienį. Muziejuje – itin plati vietos istorijos panorama – nuo seniausių laikų glūdinčių piliakalnių tyloje ir Nevežio rimtyje, iki knygnešių ir sukilelių laikų, dvarų ir valstiečių buities, iki naujausios istorijos ir kun. Mikutavičiaus klebonavimo Babtuose 1982 – 1990 m. tarpsinio. Žinias papildė vizitas itin gražioje medinėje XIX a. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.
Babtų apylinkės siūlo dar ne vieną įdomybę, tad mes kitame Nevėžio krante aplankėme Piepalių piliakalnį ir verslininkas Mindaugo Šventoraičio atkurtą Babtyno – Žemaitkiemio dvarą, kuris stebino ne tik kūrybiškai sutvarkyta aplinka, bet ir originaliomis senojo transporto bei meno kūrinių ekspozicijomis.
Ekskursantų pageidavimo dar į ne vieną Kauno rajono miestelį grįšime ir rudenį, o kol kas pakviesime su gide Marija aplankyti ir abipus Nėries netoli Kauno esančius miestelius. Pirmoji tokia intriguojanti kelionė – jau artimiausią sekmadienį pusę vienuolikos — į prie Jonavos esančius Žeimius.
Už nuotraukas dėkojame ekskursantėms Irenai, Dainai, Linai, gidui Jonui.
Mažiau žinomų Kauno modernizmo kūrėjų pristatymą pradėjome nuo Jono Kovalskio – Kovos
Tradiciškai kiekvieną šeštadienį pusę pirmos „Gražinkime Kauną“ kviečia susirinkti prie Kauno Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės ir siūlo ekskursiją po Kauno Centrą, Naujamiestį, Žaliakalnį. Vieną liepos šeštadienį pakvietėme į pietinę Kauno Naujamiesčio dalį, sekdami Pirmosios Respublikos architekto Jono Kovos – Kovalskio kūrybos pėdsakais.
Iki šiol tik nedidelė dalis „didžiųjų“ Kauno modernizmo architektų yra susilaukę atskirai jų kaip asmenybių kūrybai skirtų knygų… ar brošiūrų (tiksliau ties tokia apie K. Reisoną viskas ir baigėsi). Nepanašu, kad tokios pasirodys artimiausiu metu. O juk Lenkijos ar Čekijos modernistai tokių sulaukia.
O ką jau kalbėti apie Joną Kovalskį – Kovą, kuriam pasireikšti Kaune likimas skyrė tik 4 metus nepriklausomoje Pirmojoje Respublikoje, ir dar kelis – prie pirmosios sovietų ir nacių okupacijos. Todėl pasakojant apie jo veiklą, teko remtis ir išeivijos šaltiniais, pavyzdžiui, Čikagoje leistu „Draugu“, kur apie architekto kelią pasakojo jo asmeninis draugas Jurgis Okunis.
Jonas Kovalskis Kova gimė 1906 metų vasarą netoli Daugailių, dabartiniame Utenos rajone. Jis priklausė būtent tai talentingų Lietuvos piliečių kartai, kurią siųsdavo pasimokyti į užsienį. Ukmergės gimnazijos absolventui Jonui teko daug „prancūziško“ skonio, tai yra 21-erių metų jaunuolis pradeda studijas Regioninėje architektūros mokykloje (Ėcole Regionale d’Architecture) Grenoblyje, o tarp 1930 ir 1935 metų – Aukštesniojoje Dailiųjų menų mokykloje (Ėcole Regionale Supėrieure des Beaux Arts) Paryžiuje. Taigi, dar vienas atvejis, kai gidas, klausiamas – „O koks buvo ryšys tarp paryžietiško „Art Deco“ ir Kauno?“ gali atsakyti – tiesioginis!
1935-iaisiais į Tėvynę grįžęs Kovalskis iš pradžių gauna darbą tik Kauno miesto Statybos inspekcijoje, bet energingai veržiasi į Laikinosios sostinės architektų elitą – dalyvauja Dariaus ir Girėno paminklo konkurse bei Baltijos valstybių bendro paviljono pasaulinėje 1937 metų Paryžiaus parodoje konkurse. Projektai nors ne laimintys, bet nebuvo prasti – po metų eksponuoti tradicinėje Dailės parodoje, Architektų sekcijoje. Ir dar būtent jam patikimas vienas iš įdomiausių ir atsakingiausių darbų – kaip skelbia pasakojimai, aplankius ir Marienburgą (dab. Malborkas), pasisėmus žinių, Kudoko Karininkų Ramovėje suprojektuoti istoristinį Vytauto Didžiojo menės – seklyčios interjerą. Nuo jo pradėjome ir savo ekskursiją.
Galbūt šis darbas, galbūt didelis darbštumas ir profesionalumas lėmė, kad Kovalskis greitai daro ir karjerinį šuolį – nuo 1937 metų architektas (priminsime, jam tada sukako 31-eri metai) tampa Kauno savivaldybės Planavimo dalies vedėju. Tuo pačiu metu, pradeda pildyti didelis XX a. 4 deš. pabaigoje įgyvendintų darbų sąrašas – tai ir kun. Adolfo Sabaliausko–Žalios Rūtos prašymu suprojektuota Mieleišių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčia prie Biržų, ir Šaulių namai Veiveriuose, ir Panevėžio kraštotyros muziejus, ir dalis centrinių „Pienocentro“ sandėlių šalia dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto Kaune. Būtent ten atrasti unikalaus modernizmo ir savito tautinio stiliaus lydinio ir keliavo mūsų ekskursija.
Pienocentro centrinės pieninės pastatų komplekso sandėlis, nuotr. KPD / Laima Markevičiūtė
Įdomu tai, kad Jonas Kovalskis spėjo pasireikšti ir kaip urbanistas – suplanavo Ąžuolyno parką, Zoologijos sodą, Kulautuvos kurortą. Pasak Okunio, jo plunksnai priklauso ir toks į ateitį orientuotas darbas kaip Kauno magistralių planas. Teigiama, kad įvairiapusis kūrėjas projektavo ir baldus – konkrečiai, skirtus Klaipėdos pedagoginiam institutui ir Seimo prezidiumui Kaune, o šios srities jo gyvenimo viršūne tapo Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčiai suprojektuota tautiniais ornamentais puošta monstracija.
Nuo 1937-ųjų architektas atsiskleidžia ir kaip daugelio mėgstamas, mylimas pedagogas – nuo 1937 metų dėsto Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune, nuo 1939-ųjų ir Vytauto Didžiojo universitete, trumpai per karą buvo jo Architektūros katedros vedėjas bei nuo 1940-ųjų Kauno taikomosios dailės institute, vadovauja ten įkurtai Dekoratyvinės architektūros studijai. 1944 metais tenka trauktis į Vakarus, tarp 1947-ųjų ir 1949-ųjų dėsto Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene.
Toliau – Amerika, Čikaga, kur kartu su žmona Brone Lukšaite – Koviene 1950 metais įkuria nuosavą architektūros studiją. Galbūt todėl Kovai – Kovalskiui patikima projektuoti žymiausius šio miesto XX a. 6 deš. mūsų išeivijos pastatus – Šv. Kryžiaus parapijos seselių vienuolyną (1954 m.), Marijonų vienuolyną ir laikraščio „Draugas“ būstinę (1956 m.) bei Jėzuitų koplyčią, vienuolyną ir Jaunimo centrą (1958 m.).
Mūsų ekskursija baigėsi itin ryškiu, deja neišpildytu Kovos – Kovalskio projektu – Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos Motinos ir vaiko muziejaus rūmais, kurie buvo planuoti pastatyti sklype Laisvės al. 16. O juk projekte atsispindi visas architekto talentas tuo metu madingiausiame modernizmo su funkcionalizmo pakraipa stiliuje.
Čia dar nenorėtume dėti taško, nes ir po ekskursijos toliau domimės jo palikimu. Tiesiog su širdies skausmu rudenį teko pamatyti dabartinę architekto suprojektuotos Sitkūnų (tada vadinta – Baptų) radijo stoties būklę. Tačiau žiūrėkime į ateitį… labai domina tokie Kovos Kovalskio projektai, kaip turistų namai Klaipėdoje ir Nidoje. Galbūt juos pavyks išvysti vasaros mėnesiais.
Užsivedė naujas ekskursijų ciklas “Pakaunės miesteliai“
Jau vasaros pradžioje, tik pasibaigus karantino laikotarpiui, “Gražinkime Kauną“ atsiminė seniai puoselėtą idėją, ir sekmadieniais pakvietė į ekskursijų ciklą autobusu į prie Kauno išsidėsčiusius miestelius. Ekskursijas pirmiausia ėmėsi vesti žinoma tekstų apie Kauną ir ne tik autorė, architektūros mylėtoja dr. Marija Oniščik.
Ekskursijos ciklo metu susipažįstame su seniausia jų istorija bei architektūros paminklais, domimės modernizmo pėdsakais Pakaunėje, o taip pat ir šiandienos pavyzdiniais socialiniais, kultūriniais projektais.
Pirmoji ciklo “Pakaunės miesteliai“ ekskursija dalyvius pakvietė į kairįjį Nemuno krantą – Kačerginę . Tai – vienas populiarių Pakaunės kurortų dar tarpukariu. Poilsiautojus čia viliojo aplink ošiantis pušynas, smėlio papludimiai ant Nemuno kranto, gegužinės aikštėje rengiami koncertai. Čia vasarodavo Juozas Naujalis ir Stasys Šimkus, Antanas ir Stasys Sodeikos, Juozas Eretas ir Juozas Zikaras, lankėsi prezidentas Kazys Grinius ir premjeras Juozas Tūbelis bei daugybė kitų žinomų kauniečių.
Kačerginėje ekskursantai pamatė namą, kuriame dar 1906 metais gyveno Jonas Biliūnas, Edmundo Fryko projektuotą Teklės Dambravičienės vasarnamį, išlikusias vilas bei vasarnamius, kuriuos pasistatė architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir matematikas Jonas Mašiotas, gydytojas Pranas Vaičiuška ir inžinierius Viktoras Reklaitis, taip pat jau sovietiniais metais Vinco Mykolaičio-Putino pasistatytą namą, kuriame jis ir mirė. Apsilankėme ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotoje Šv. Onos koplyčioje.
Dar po savaitės ekskursija patraukė į kitą Nemuno pakrantės miestelį – Zapyškį. Be tragiško likimo žydų genocido vietų bei senųjų miestelio kapinių, čia aplankėme miestelio viduryje esantį Nepriklausomybės laikų paminklą ir senąją gotikinę bažnyčią. Dar viena apatinėje miestelio dalyje esanti naujovė – svetingas kūrybos ir užimtumo centras “Stuba“.
Ant Kauną ir Tilžę stovinčio kelio stovintis Zapyškis (jo pavadinimas siejamas su Sapiegomis) pirmą kartą paminėtas 1555 metais. Tai vienas iš tokių Nemuno slėnio miestelių, kurio įžymybės yra “dvigubos“ – atrandamos tiek pakalnėje, tiek ant kalno. Zapyškije tai buvo proga apžiūrėti “naująją“ Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kuri savo metus skaičiuoja nuo 1942-ųjų.
Karštą liepą ekskursijų ciklas taip pat nusidriekė ir į dešiniojo Neries kranto miestelius – Raudondvarį, Kulautuvą, Vilkiją, bus lankomi – Babtai, Sitkūnai. O štai sprendimas persikelti keltu iš Vilkijos į kitą Nemuno krantą padovanojo to sekmadienio grupei progą aplankyti Zapyškio bažnyčią ir iš vidaus.
Už nuotraukas dėkojame dalyvėms Dainai, Daliai, Irenai ir Jonui. Bus tęsinys!
Žaliakalnietės vasarį kūrė medžio grožį
Vasario mėnesį baigėsi antrųjų socialinio projekto, įgyvendinamo su Kauno kolegija, „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ metų užsiėmimai „Kuriame grožį“.
Užsiėmimai baigėsi medžio darbų pagrindais, kuriuos dėstė Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo programos dėstytojas Aurelijus Blažinauskis.
Jaunosios Žaliakalnio mamytės išbandė naujai Kauno kolegijoje, Pramonės pr. korpuse įrengtą edukacinę erdvę medžio darbams, kuri ir toliau teigiamai tarnaus projektui „Medžio talka“.
„Mokymus pradėjome nuo įvado į medžio apdirbimo specialybę bei darbo saugos. Ilgainiui dalyvės įgavo įgūdžių, kurie leido ne vienai susikurti sau stilingą dekoratyvinę dėžutę. Esame pasirengę dėstyti ir senovinių baldų restauraciją, renovaciją – ne viena kaunietė ir kaunietis tokių turi namie“, – sakė „Kuriame grožį“ paskaitų apie medžio darbus dėstytojas Aurelijus Blažinauskis.
Projekto „Medžio talka“ tikslas – padėti Kaune gyvenančioms ir mažus vaikus auginančioms mamoms iki 40 metų įgyti žinių, kartu praleisti laiką, galbūt įgyti naują hobį ar profesiją, ir taip tapti ekonomiškai aktyviomis.
Projekto dalyvės taip pat bus mokomos verslumo, motyvuojamos siekti įsidarbinimo ar savo verslo sukūrimo, todėl nauja patirtis suteiks galimybę ekonominį neaktyvumą pakeisti aktyvumu – įsidarbinant vietos verslo subjektuose, įregistruojant individualią veiklą ar įsigyjant verslo liudijimus. Pirmieji šių mokymų dalyviai, juose dalyvavę praėjusiais metais, jau dirba pagal naująją savo specialybę.
Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas įsikūręs Kauno miesto Žaliakalnyje, kuris yra istoriškai susiformavęs kaip vienas iš Lietuvos medžio apdirbimo, baldų, suvenyrų dizaino ir pramonės lopšių.
Kovo mėnesį į projektą kviečiami nauji ekonomiškai neaktyvūs dalyviai, jie jau dabar kviečiami registruotis skambinant 8 687 89532 ar parašant medziotalka@go.kauko.lt ar į “Facebook” mesendžerį m.me/MedzioTalka
Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“.
Ekskursijoje „Kaunas. Iš vidaus“ – tarpukario Naujamiesčio mokyklos
Paskutinę vasario dieną „Gražinkime Kauną“ pakvietė iš išorės ir iš vidaus susipažinti su Kauno miesto centre esančiomis, Laikinosios Sostinės laikais skirtingų tautybių mokiniams pastatytomis mokyklomis.
Ekskursiją, kurią vedė Marija Oniščik, pradėjome Trakų gatvėje šalia Felikso Vizbaro suprojektuotos ir pirmosios Kauno miesto savivaldybės lėšomis pastatytos mokyklos, nuo pat atidarymo 1929 lapkritį pavadintos Vinco Kudirkos vardu.
Dabar V. Kudirkos progimnazija neseniai jaukiai suremontuota, tad pasinaudojome proga apžiūrėti mokyklos salę ir dekoratyvinių vazų puošta balkoną, žvelgiantį į Ramybės parką.
Kitame Ramybės parko (buv. Miesto kapinių) kampe įsikūręs Kauno pedagogų kvalifikacijos centras – tai buvusi tais pačiais 1925 metais pastatyta Rusų gimnazija. Stilizuotos neogotikos stiliaus pastatą suprojektavo inžinierius Aleksandras Gordevičius.
Iš kiemo pusės pamatėme į gynybinius pilies bokštus panašius dantytais parapetais puoštus rizalitus, poastato fasade – įdomų geometrišką dekorą. Jaukią laiptinę bei autentiškų detalių galima rasti dabartiniame pastato interjere.
Kitoje gatvės pusėje – architekto Edmundo Fryko ir mokytojo Stanislovo Kimonto (arba Kymanto) suprojektuotas pastatas, kuriame nuo 1929 iki 1939 metų veikė lenkų A. Mickevičiaus vardo privati gimnazija. Pastate vakarais veikdavo vakariniai neakivaizdiniai lietuvių mokytojų kursai, čia rinkdavosi ir „pavasarininkai“.
Pastatas suprojektuotas Edmundui Frykui jaunesniajam būdingu stiliumi, jo fasadą puošia restauruoti istoristiniai atikai, papuošti juostuotais bokšteliais. XX a. ketvirtąjį dešimtmetį radome ir pastato viduje – koridoriuose, laiptinėje, salėje.
Mokyklos muziejus primena Kauno 4-oji valstybinės gimnazijos, kuri čia įsikraustė 1939 – 1940 m. istoriją, perima jos tęstinumą. Tokiu būdu, Kauno 4–oji vidurinė mokykla 1998 metais pavadinta Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurine mokykla, o vėliau – gimnazija, pernai šventė šimtmetį.
Mokyklos kieme prisiminėme čia pat vykusius tragiškus 1941 metų „Lietūkio“ garažo žudynių įvykius. Išėję atgal į Vytauto prospektą, kalbėjome apie tarpukariu žymią Vokiečių gimnaziją Kaune.
Sėkmingai vyksta mokymai „Kuriame grožį“ jau antrai projekto „Medžio talka“ kartai
Sausį ir vasarį Žaliakalnyje toliau sėkmingai vyksta Kauno kolegijos ir viešosios įstaigos „Gražinkime Kauną“ socialinio projekto „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui” mokymai “Kuriame grožį”.
Ir šią žiemą kurti grožį mokėsi motinystės atostogose esančios, todėl ekonomiškai neaktyvios jaunos (iki 40 metų) Žaliakalnio seniūnijoje gyvenančios mamos.
Moterims projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui” skyrė užsiėmimus, kurie siekė padėti atrasti naują įdomų užsiėmimą miesto amatų srityje ir taip galimai grąžinti į darbo rinką.
“Kuriame grožį” autentiškus lietuviškus šiaudinius sodus sukurti mokė tautodailininkė iš Kaišiadorių rajono Ramutė Šilkūnienė, originalią šventinę edukaciją apie aromatus ir natūralius kvepalus vedė kaunietė parfumerė Rūta Špakauskienė.
Sausio mėnesį kūrybinių dirbtuvių lankytojos mokėsi pinti lietuviškas vytines juostas su meistre Vilija Ratautiene, lipdyti ir spalvinti keramiką su dirbtuvių “Kita Neries pusė” nare Laima Mačiulaityte, kurti suvenyrus iš žalvario su metalo plastikos meistre Inga Šilkūnaite.
Retą geometriškų staltiesėlių iš lino kūrimo būdą pristatė tautodailininkė Danutė Juškienė, estetiškos fotografijos paslaptis atskleidė fotografė Renata Kilinskaitė, o dailininkė grafikė Indraja Raudonikytė surengė unikalių Užgavėnių kaukių tvariu būdu (iš antrinių žaliavų) gamybos dirbtuves.
Nuo vasario į socialinį projektą įsijungs ir profesionalai, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo dėstytojai – Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos koordinatorė Sigita Grabliauskaitė, tekstilės meno studijų programos dėstytoja Birutė Sarapienė, medžio meistras Aurelijus Blažinauskis.
Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“
Pavasarį į užsiėmimus projektas kvies ne tik esančias motinystės atostogose, bet ir visus ekonomiškai neaktyvius ne vyresnius nei 40 m. Žaliakalnio seniūnijos gyventojus.
Visos projekto naujienos skelbiamos specialiame socialinio tinklo “Facebook” profilyje – www.facebook.com/MedzioTalka
Nuotraukos – Ievos Sutkaitytės, Kauno kolegija
Ekskursijose pažymėjome aukštojo mokslo Kaune pradžios šimtmetį
Sausio 27 dieną sukanka lygiai šimtas metų, kai 1920 m. Kaune buvo įsteigta pirmoji aukštoji mokykla miesto ir Pirmosios Respublikos istorijoje – Aukštieji kursai. Ta proga “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į ekskursijas iš ciklo “Kaunas. Iš Vidaus“ pristatančias XX a. 3 deš. buvusius Lietuvos universiteto Pirmuosius ir Didžiuosius rūmus.
Pirmiausiai ekskursantai rinkosi A. Mickevičiaus gatvėje, šalia dabartinio KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto. Gidė Marija Oniščik pristatė pastatą, kuris projekto autoriaus (ar, kaip sužinojome, pirkėjo) inžinieriaus Aleksejaus Skrynikovo dėka atvėrė duris kaip Komercijos mokykla prieš pat I pasaulinį karą.
KTU ekspozicijoje saugomas ir prof. arch. Mykolo Songailos projektas rūmams.
Pastato viduje ir šiandien galima rasti unikalių detalių – laiptus su metaliniais ornamentiniais turėklais, vestibiulio sienų dekoro piešinius, metlacho plyteles, net langų rankenėlėms, atrodo, daugiau kaip 100 metų. Išsaugota Didžiosios Aulos interjero visuma, čia vykstantiems posėdžiams ir minėjimams šviečia tas pat šviestuvas.
Ekskursijos dalyviai galėjo pačiupinėti autentišką šiuose rūmuose studijavusių vinjetę
Po I Pasaulinio karo pastatas iš karto atiteko Aukštiesiems kursams ir nuo 1922 m. penkerius metus buvo vieninteliai Lietuvos universiteto rūmai, kur buvo Teisės bei Matematikos – gamtos fakultetų auditorijos. Kas metus po kadencijos demokratiškai keisdamiesi dirbo Universiteto rektorius ir Teisės fakulteto profesorius Mykolas Romeris, profesoriai Vincas Čepinskis, Tadas Ivanauskas, Petras Leonas, Kazimieras Baršauskas ir kiti. Vieno iš Lietuvos universiteto įkūrėjų ir rektorių (1928 – 1929 m.) chemiko inž. Prano Jodelės giminės taip pat dalyvavo ekskursijoje.
Gidė Marija papasakojo apie tai, kad pastatą prof. arch. Mykolas Songaila ketino perstatyti ir padaryti dar iškilmingesniu, tačiau planai buvo atidėti. Buvo prisimintas Fizikos ir chemijos institutas Aleksote, šalia buvusi Observatorija (bei planai ten įrengti visą universiteto miestelį), Humanitarinių mokslų studijos Kalnų (dab. Putvinskio gatvėje), Antrieji rūmai ant K. Donelaičio ir Gedmino gatvių kampo bei ten pat šalia buvę Didieji universiteto rūmai.
Būtent į buvusią Valstybės spaustuvę, vėliau Didžiuosius Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, o dabar – KTU Ekonomikos ir verslo fakultetą Gedimino gatvėje keliavome toliau. Po pastatą ekskursiją vedė gidė Neringa Daniulaitienė, apie Lietuvos universiteto istoriją atskirą paskaitą skaitė prof. Irena Leliūgienė.
Iš prof. I. Leliūgienės ekskursijos dalyviai išgirdo unikalių istorijų apie universiteto rektorius Stasį Šalkauskį, Aukštųjų kursų iniciatorių matematiką Zigmą Žemaitį. Sužinojome, kur buvo Zoologijos muziejaus pradžia, kur vyko žymieji Balio Sruogos teatro seminarai, kokioje erdvėje nuo 1934 m. veikė Juozo Tumo- Vaižganto muziejus.
Tikru atradimu pastato viduje tapo 1960 metais čia įkurta observatorija ir jos atsidarantis su vaizdu į Prisikėlimo bažnyčią.
Dėkojame Kauno Technologijos universiteto darbuotojams už galimybę surengti tokią ekskursiją šeštadienį, dėkojame doc. dr. Rimantei Hopenienei už KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto rūmų aprodymą.
Nuotraukos: Rasos Petronienės, Jono Oškinio, Neringos Daniulaitienės.
Startavo naujas ekskursijų ciklas “Kaunas. Iš vidaus“.
Vieno gruodžio pirmadienio popietę „Gražinkime Kauną“ komanda ir gidas Deimantas Ramanauskas pakvietė į pirmą ciklo „Kaunas. Iš vidaus“ ekskursiją. Kauniečiai ir miesto svečiai paskatinti giliau susipažinti su vienu iš pagrindinių Kauno simbolių – Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčia arba kitaip – Soboru.
“Soboras – – nors yra giliai įsismelkęs į dažno kauniečio atmintį, kaip tam tikra atminties vieta, kurioje jie buvo krikštyti, žiūrėjo vitražus ar tiesiog ateidavo prie jo pasėdėti, bet istorinių ar meninių žinių apie jį stokojama“, – apie savo idėją ciklo pradžiai pasiūlyti būtent Įgulos bažnyčią sako gidas Deimantas Ramanauskas.
Ekskursija prasidėjo pirmą valandą – iš karto po pietinių pamaldų. Dalyvių susirinko kelios dešimtys – tai parodo, kad tokios ekskursijos įdomios net ir darbo dienos metu. Šviečiant žiemiškiems saulės spinduliams ir būdami prie Soboro pagrindinio įėjimo ekskursantai buvo supažindinti su XIX a. Kaunu, Tvirtovės statybomis ir Soboro atsiradimu. Po įžangos ekskursantai buvo pakviesti užeiti į pastato vidų. Viduje lankytojai ne tik detaliau susipažino su pastato atsiradimu, statybomis, architektūrinėmis ir tapybos detalėmis, bet ir gido pasakojimo dėka galėjo nusikelti į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikus.
Kauno Soboras buvo pradėtas statyti dar 1891 m., kaip vienas iš esminių Kauno Tvirtovės objektų. Statybos vyko pagal karo inžinieriaus, papulkininkio Konstantino Limarenkos parengtą projektą, kuriame atsispindėjo neobizantinis, Rusijos imperijos vakariniams pakraščiams labiau būdingas religinių pastatų stilius. Iki 1915 m. Soboras buvo ne tik religinis, bet ir vienas iš pagrindinių Kauno miesto reprezentacinių objektų, kuriame vykdavo stačiatikių pamaldos, prasidėdavo kariniai paradai ir eisenos. Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvos teritoriją okupavus Vokietijos imperijai Soboras buvo išplėštas, o po kurio laiko ir uždarytas.
1919 metais atkuriant Nepriklausomą Lietuvą Soboras perduotas katalikų bažnyčiai. Pirmuoju jo klebonu buvo paskirtas Antanas Palubinskas, o 1929 m. klebonu tapo Vasario 16 –osios Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas. Vadovaujant V. Mironui buvo atlikta viena iš didžiausių Soboro rekonstrukcijų, kuriai vadovavo ne tik minėtas signataras, bet ir garsus to meto menininkas Vladas Didžiokas, kuris su mokiniai eksterjere nutapė ne vieną darbą.
Religinę funkciją pastatas išlaikė iki pat 1962 m., kuomet LTSR Ministrų tarybos paliepimu buvo uždarytas. 1965 m. Sobore buvo įrengta M. K. Čiurlionio muziejaus Skulptūros ir vitražo galerija. 1991 metų kovo 28 d. pastatas grąžintas Kauno arkivyskupijos kurijai ir nuo tada tarnauja tikinčiųjų reikalams.
“Gražinkime Kauną“ šia ekskursija pradėjo naują, šaltajam metų laikotarpiui skirtą ekskursijų ciklą, kai ir darbo metu, ir šeštadieniais bus lankomi ryškiausi Kauno architektūroje ir istorijoje pastatai. Tikslų tvarkaraštį ir kitas naujienas galite sekti “Gražinkime Kauną“ “Facebook“ puslapyje.
