Pristatytas maršrutas per Pelėdų kalną

“Gražinkime Kauną“ toliau vysto savo ekskursijų “Kaunas – dizaino miestas“ (skirtų Pirmosios Respublikos dailininkų, architektų, taikomosios dailės atstovų gyvenimui ir kūrybai paminėti) maršrutus. Uždarydami 2018 metų sezoną, gausiai susidomėjusius kauniečiui pakvietėme pakilti į Pelėdų (kadaise Ąžuolų) kalną.

Ekskursiją padėjo parengti Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas, ir savaitgaliais įsileisdamas ne tik į savo kiemą, bet ir patalpas, kur kadaise veikė Kauno Aukštesnioji Meno mokykla, o taip pat pirmoji laikinoji M. K. Čiurlionio galerija – muziejus.

Naujam maršrutui įkvėpė ir kartu su vietos žinovu Kęstučiu Ignatavičiumi vesta ekskursija per atviros kultūros festivalį “Kaunas Opener“; kaip pamatysime vėliau, esame dėkingi ir savaitgalio laiko įsileisti žingeidžius kauniečius nepagailėjusiam V. Kudirkos bibliotekos Z. Kuzmickio filialui (direktorė – Inga Dulienė).

O kelionę pradėjome seniausiame šios Žaliakalnio dalies objekte – Benediktinių vienuolyno kompleksui priklausančioje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje. Čia išlikę bizantinio stiliaus Liudo Truikio vitražai aplink Didįjį adoracijos altorių, gaminti Miunchene (Vokietijoje), Franzo Mayerio vitražo ir mozaikos studijoje.

Pasakodami vietos legendas ir sutikrindami jas su vietos gyventojų pasakojimais, pasiekėme ir vieną aukščiausių Kauno šlaitų vietų. Iki 1924 metų jį dažniau vadino Ąžuolų kalnu (ypač kai čia ąžuoliukų pasodinta Steigiamojo Seimo darbo pradžios garbei), tačiau skulptoriui Vincui Grybui tvorą papuošus paukščių skulptūromis, imta vadinti Pelėdų kalnu. Dabar pelėdos restauruojamos, po vieną tupia ant tvoros.

Ar atsimenate dailininko piešinį, ilgus mėnesius kaip užsklanda puošusį “Gražinkime Kauną“ socialinio tinklo “Facebook“ puslapį. Būtent šioje vietoje Kauną tapyti mėgo “dailininkas klajūnas“ Vladas Eidukevičius. Šioje vietoje Kauno panoramos akvarelę yra atliejęs ir Kajetonas Šklėrius.  Tai buvo tarsi įžanga į mūsų kitais metais planuojamą vystyti ekskursiją “Kauno dailininkų darbai apie Senamiestį (ir Naujamiestį), kurios metu atsistojame būtent toje vietoje, kur kadaise stovėjo dailininko molbertas.

Kauno kolegijos pastato tiek išorėje, tiek viduje – atminimo lentos, kuriose pirmiausia minimas Kauno meno mokyklos kūrėjas Justinas Vienožinskis, kuris bene daugiausiai nusipelnė, kad ant šio kalno įsikurtų ne karinis objektas, o meno šventovė. Verta pasigrožėti ir puikia, išradinga Vladimiro Dubeneckio architektūra.

Pavyzdžiui, senojoje “Čiurlionies“ galerijoje galime rasti įstiklintas lubas (panašiai kaip daug kur Kaune – naujajame Čiurlionio meno muziejuje, žydų draugijos OZE pastate, Kūno kultūros rūmuose, miesto Savivaldybėje), kurios leidžia ir šiandien taupiai, ekologiškai užlieti auditorijas (mūsų apsilankymo metu ten vyko paroda) šviesa.

Ekskursijos metu nepamiršome daugelio šiame rajone gyvenusių ir Kauno meno mokykloje dėsčiusių dailininkų. Tai – ir kultūros paveldo ženklu pažymėtame “medinuke“ gyvenęs Jonas Šileika, ir Kajetonas Sklėrius, ir legendinis Antanas Samuolis bei jo giminės Stasė Samulevičienė su sūnumi dramaturgu Raimundu Samulevičiumi, ir Petras Kalpokas su sūnumi Rimtu Kalpoku, ir tragiško likimo menininkė Marcė Katiliūtė.

Malonus siurprizas – Raseinių gatvėje tik ką restauruota Z. Kuzmickio vardu pavadinta biblioteka – muziejus. Tik prieš sovietinę okupaciją pasistatytame name rasime ir apskritąjį langą, ir įstabaus grožio duris, ir unikalią durų pertvarą su puošnia intarsija. Šiandien išeivių Irenos ir Vytauto Lenartų dovanotame name veikia šiuolaikiška biblioteka, kuri siūlo ir susitikimus su poetais, ir pirmą Kaune žaisloteką.

Verta pastebėti, kad kelionė po šį rajoną primena ir daug žinomų žmonių, aktyvių kauniečių, net ir nesusijusių su aukštuoju menu. Štai netoli “Brazilkos“ gyveno žymus tarpukario kabaretistas, dainų autorius ir atlikėjas “Pupų Dėdė“ (tikr. Petras Biržys);“Italiankoje“ buvo įsikūręs ir net savo visuomeninį Lietuvos cirko muziejų (dabar jo eksponatai perduoti Lietuvos sporto muziejui) turėjo Pirmosios Respublikos laikų galiūnas Jonas Ramanauskas su žmona.

Mūsų ilgojo pasivaikščiojimo maršrutas nuvedė iki pačio Žaliakalnio pakraščio, Širvintų gatvės Nr. 64, kur dar 1969 metais įamžinant dailininkės Marcės Katiliūtės (1912 – 1937) atminimą įrengta memorialinė lenta. Deja, pastaraisiais metais, perstatant “smetonišką“ vienaukštį į dviaukštį “sumanus“ ir “kultūringas“ namų šeimininkas lentą panaikino. Ką gi, pasitaiko ir tokių kauniečių…

Už nuotraukas dėkojame Ainei Jacytei (Kauno kolegija).

 

Reklama

Žaliakalnio bendruomenėje – naujas traukos taškas

Spalio mėnesį vykusią ekskursiją „Kaunas – dizaino miestas: Aplink Mažąjį Ąžuolyną“ užpildė ne tik pažintis su Žaliakalnyje gyvenusiais menininkais. Užsukome ir į žymaus Pirmosios Respublikos Kauno meno mokyklos absolvento, pokario Kauno keramiko, tapytojo, odininko Valdemaro Manomaičio sodintą sodelį. Dabar čia dalininko dukra Giedra Dagilienė rengia unikalias menines dirbtuves.

„Gražinkime Kauną“ ekskursijas „Kaunas – dizaino miestas“ paprastai baigia Kauuno muziejų filialuose, kuriuose labai dažnai randame autentiškus pokario ar net Pirmosios Respublikos baldus, interjerus. O Parodos gatvėje mūsų laukė tikras siurprizas. Ponia Giedra ne tik išsaugojo tėvo butą – dirbtuves (dabar ten vyksta remontas), bet ir unikalų jaukų sodelį.

Manomaičio sodelis įsikūręs Ąžuolyno pašlaitėje, pro medžių tarpą matosi Parodos g.

Prieš 6 metus, žymint Valdemaro Manomaičio šimtmetį, netradicinės formos atminimo lenta atidengta ant vieno Parodos g. namo.  Liudviko Strolio mokinys Manomaitis galybę metų pradirbo Kauno  „Dailės“ kombinato meno vadovu, keramikos gamybos vadovu, bet atsiskleidė daugelyje meno disciplinų. Viena tokių galime laikyti ir dekoratyvinę sodininkystę – Ąžuolyno šlaite pasodintas unikalus sodelis.

Gyotaku įamžino Nemune pagautą žuvį

Jame Giedrą Dagilienę pirmą kartą sutikome rugsėjo pradžioje, „Sugiharos savaitės“ programoje. Dailininko sodelyje kauniečiai dalyvavo tradicinio japonų meno dirbtuvėse, kuriose buvo kuriamas natūralus žuvies atspaudas, vadinamas Gyotaku.

Žuvis pagauta pakaunės Nemune

Nemune sužvejotą starkį ji užtepė juodais suodžių dažais, tada atspaudė ryžių popieriuje, komponuodama realų povandeninį veiksmą. Užbaigimui plonu teptuku dailininkė detaliai tapo žuvies akis su baltu šviesos atspindžiu viduryje. Kitais metais žuvų atspaudai bus įamžinti brangiame šilko audinyje.

Štai toks antras žuvies gyvenimas

Ponia Giedra papasakojo apie japonų pasaulėjautą, filosofiją, kultūros pamatus. Žuvis – tai nėra vien tik maistas, tai yra mitologinis personažas, ryžto ir atkaklumo simbolis. Pasak renginio vedėjos, pagarba gamtai, detalių žavesys yra svarbūs kiekviename darbelyje.

Vilnos dažymas grybais

Be to, Giedra Dagilienė jau šešetą metų tyrinėja natūralių dažymo medžiagų savybes, bandydama atkurti senuosius receptus ir dažymo būdus. Atpažinti tinkamus dažams augalus ir grybus laukinėje gamtoje nėra paprasta, svarbu žinoti kokios augalo dalys geriausiai dažo ir kokiu metų laiku.

Kitą kartą pas ponią Giedrą užsukome jau rudenėjant

Savo gimtadienio proga ponia Giedra pakvietė visą “Gražinkime Kauną” ekskursiją į atviras dirbtuves dailininko sodelyje. Pasinaudojome unikalia proga pamatyti vilnos dažymo grybais procesą. Nuostabu tai, kad baltos vilnos siūlai skirtingais natūraliais atspalviais nusidažė Kauno ąžuolyne surinktais grybukais. Šiek tiek kantrybės ir jie įgauna atspalvius, išties panašius į pastelines spalvines gamas paveiksluose. Ekskursijos vadovas, Jonas Oškinis, pasiūlė idėją išsiuvinėti tais siūlais M.K. Čiurlionio paveikslą “Raigardas”. Taip pas mus vystosi kūrybinė mintis ir tarpkultūrinis bendradarbiavimas.

Audiniams dažyti atrandamos vis netikėtos gamtos dovanos

Menininkė papasakojo apie jos atliekamus eksperimentus, tarptautinį patirties tinklą ir savo sukurtą internetinį puslapį „Mushrooms for Dye Experimental Research“ bei Lietuvos augalinio dažymo entuziastų grupę “Dažymas augalais” , keičiantis natūralaus dažymo pavyzdžiais, patirtimi, čia gaivinama etnokultūrinė lietuvių atmintis. Dažinių grybų paieškos organizuojamos Vilniaus ir Kauno apylinkių miškuose saplio – lapkričio mėnesiais, mat dažantys šungrybiai ypač gerai dygsta šaltomis naktimis.

Per antrą dieną vilna išdžiūsta, o spalvos nusistovi, išryškėja

Vasario mėnesį planuojamas pirmasis grupės susitikimas Vilniuje; na, o “Gražinkime Kauną“ tikisi, kad galbūt greitai mūsų miesto amatininkystės, netradicinių meno dirbtuvių skaičių mūsų Žaliakalnyje papildys ir meno studija “Dagila“.

Stasio Kudoko architektūros retenybių atradimai provincijoje

Architekto 120-ųjų gimimo ir 30-ųjų mirties metinių proga Kaune VšĮ “Gražinkime Kauną“ surengtos dr. Stasio Kudoko savaitės paskutiniu akcentu tapo kelionė į Suvalkiją (Zanavykiją), kur pirmą kartą lankėme jo projektuotas bažnyčias.

Į kelionę gražų rudens penktadienį išvyko grupė Kauno miesto gidų, architektūros mylėtojų ir žinovų, visuomenės veikėjų. Renginyje dalyvavo ir specialiai iš Ajovos valstijos (JAV) atvykęs architekto anūkas Matt Cook su šeima.

Kartu keliavo Kudoką pažinojusi vertėja, visuomenės veikėja Vijolė Arbas

Stabtelėję prie dr. Kudoko suprojektuoto Aleksoto funikulieriaus ir neišlikusios pradinės mokyklos Dariaus ir Girėno gatvėje, vėliau pasiekėme Kauno rajono Pažėrių bendruomenę. Čia Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pagal XX a. 4 deš. viduryje sukurtą Kudoko projektą pastatyta jau atgavus Nepriklausomybę. Sovietmečiu nebaigtoje statyti bažnyčioje buvo įrengtas grūdų sandėlis.

Pažėrių bažnyčios architektūra išties įspūudinga

“Turime pas save kaime tikrą miesto bažnyčią“, – įspūdžiais dalinasi Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies parapijos  kunigas klebonas, didelis patriotas, krašto šviesuolis Kazimieras Skučas. Išties, erdvės pojūtis bažnyčios viduje nerealus, kitur Lietuvoje gal kiek panašus tik Sudervės Švč. Trejybės bažnyčioje.

Pamatę seklyčią ir įrengtą sceną, buvome pakviesti į “špitolę“

Kunigas kartu su Pažėrių bendruomenės atstovais sutvarkęs ne tik “špitolę“, bet ir 200 asmenų talpinančią seklyčią. Per atlaidus čia renkasi žmonės, skamba giesmės, dainos. Vaišingo klebono pakviesti paragauti šakočio užtrunkame prie stalo.

Ir Pilviškių bažnyčiai arch. Kudokas pasiūlė didelį apskritą langą

Sekantis mūsų maršruto taškas – Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčia, Kudoko suprojektuota jau II pasaulinio karo metais (1942), nebaigta ir dar bombos apgriauta. Sovietmečiu miestelio centre styrojusius griuvėsius į įspūdingą modernistinę bažnyčią, padedamas architekto Povilo Adomaičio,  pakeitė jaunas miręs Pilviškių klebonas kan. Antanas Žukauskas (1963 – 2005).

Per visus projektus kartojasi panašus “kudokiškas“ įėjimą remiančių kolonų motyvas

Alksninės Kristaus Atsimainymo bažnyčią prižiūri Bartninkų Šv. apašt. Petro ir Pauliaus parapijos klebonas kunigas Alvydas Dvareckas. Išskirtinės architektūros bažnyčia, be modernistinio frontono turinti neogotikos ir neobaroko bruožų, pasak kunigo, buvo pastatyta karo metais vokiečių okupacinės administracijos raginimu, panaudojant po mūšių likusį statybinį laužą.

Alksninės bažnyčios interjere susitinka visų stilių įtaka

Svetingas kunigas ilgai mūsų nepaleidžia, su juo lankome ir Basanavičiaus Pilėnais vadintą Piliakalnio piliakalnį, ir senosios Bartninkų bažnyčios griuvėsius, ir naujai kunigo rūpesčių įrengtus maldos namus. Dar kartą įsitikinome – mūsų miesteliuose tikrai mūsų laukia netikėtumai, tame tarpe – ir architektūriniai.

Dėkojame kelionę padėjusiai įgyvendinti transporto bendrovei “Kautra“.

Kaune prasidėjo architekto dr. Stasio Kudoko atminties savaitė

1898 m. rugsėjo 29 d. Kapinės kaime šalia Panevėžio į pasaulį atėjo vienas iš ryškiausių Pirmosios Respublikos ir ypatingai Kauno architektūros kūrėjų dr. Stasys Kudokas. Architekto, inžinieriaus, pedagogo, tikro kauniečio 120-ųjų gimimo metinių proga VšĮ “Gražinkime Kauną“ organizavo visą eilę specialistams ir miesto visuomenei skirtų teminių renginių. 

Šią veiklą įgyvendinome kartu su KTU Vaižganto progimnazija, kuri prieš karą buvo žinoma kaip 6-oji valstybinė (Šančių) Gimnazija ir Kauno technikos kolegija, kuri statyta kaip Aukštesnioji technikos mokykla. Abiejų šių švietimo įstaigų rūmus suprojektavo Stasys Kudokas, ir jos šiemet pažymi savo reprezentacinių pastatų 80-metį.

Kudoko pastatą pristatė  progimnazijos direktorės pavaduotoja Rūta Songailienė.

Kelionę Šančių bendruomenės suteiktu autobusu pradėjome kelia per Kudoko suprojektuotus pastatus, apžiūrėdami KTU Vaižganto progimnaziją Aukštuosiuose Šančiuose ir neilgo pasiekėme Rusų gatvėje esančią  Šančių gaisrinę. Joje iki šiol miestą nuo gaisrų gina Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos II-oji komanda.

KTU Vaižganto progimnazija gali didžiuotis turinti originalius Kudoko brėžinius

Pačioje Žemutinių Šančių centre radome Kudoko kurtą pradinę mokyklą, dabartinį M. Valančiaus mokyklą – darželį, išsaugojusį nemažai interjero autentikacijos.  Netrukus prisijungė daugiau šio “užupėjančio“ rajono žmonių, autobuso salone skambėjo ištraukos iš repetuojamos “Šančių operos“ (pasakojančios apie žmones, kurie “nekerta ąžuolų“).

Susigaudyti Kudoko stiliuje padėjo Kauno miesto gidas Jonas Oškinis.

Ekskursijos maršrutas pasuko link miesto centro, kur pravažiavome Vaidilutės g. Kudoko 1938 m. sukurtą Elijaus Šneiderio namą, pamatėme garsiąją Kauno įgulos Karininkų ramovę bei gydytojams Kudoko suprojektuotą gyvenamąjį namą A. Mickevičiaus g. 46.

Pastatas patraukė t.p. Modernizmo miestų ir vietovių forumo dalyvių iš visos Europos dėmesį

Užstrigę transporto kamštyje, nespėjome aplankyti dar vienos Kudoko pradžios mokyklos ties Jonavos ir Kalpoko g. sankryža, kur dabar veikia Kauno regioninis Karo prievolės ir komplektavimo skyrius. Pakeliui apgailėjome dabartinę “Dainos“ kino teatro pastato, Kudoko projektuoto su Karoliu Reisonu, būklę dėl dabartinių savininkų.

Negavus leidimo steigti dar vieną kazino, pastatas tiesiog apleistas (M. Oniščik nuotr.)

Neužilgo pasiekėme turbūt svarbiausią Stasio Kudoko projektuotą švietimo įstaigą – Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Kurdamas jos projektą, architektas apibendrino geriausią patirtį iš savo braižytų švietimo projektų bei atliko savotišką didingiausio savo darbo – Karininkų ramovės projekto “repeticiją“. Kai kurie Kudoko sprendimai, pavyzdžiui, centrinėje pastato ašyje įrengtas “gym’as“ laiką aplenkė dešimtmečiais.

Kauno technikos kolegija Kudoko pastatą subtiliai, šiuolaikiškai restauravo

Kauno technikos kolegijoje veikiančiame muziejuje atskleistas Stasio Kudoko “tandemas“ su garsiuoju Aukštosios technikos mokyklos direktoriumi Julijonu Gravgroku, jo indėlis į architektų ugdymą Kaune, unikalios lietuviškos technikos mokyklos sukūrimą pokariu.

Apie seniausios šalies technikos mokyklos istoriją pasakojo muziejaus kūrėja Birutė Gakienė

Paskutinėje ekskursijos dalyje buvo pristatyta visa eilė unikalių Kudoko projektų Žaliakalnyje – Pigių butų kolonija Petrausko g. (dab. KTU Technologijų ir mokslo parko filialas), Šližių vila Sporto g. 4 ar Juozo Vanago Simonačio namas Vaižganto g. 44.

Kudoko savaitgalį pratęsė VšĮ “Gražinkime Kauną“ organizuojama konferencija, prisiminimų vakaras ir Kudoko projektuotų pastatų Suvalkijoje lankymas.

Atšventėme Europos paveldo dienas

Šiais metais „Gražinkime Kauną“ padėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriui organizuoti kauniečiams skirtus renginius, skirtus pažymėti Europos paveldo dienas. Juos vienijo šūkis „Atrask šimtmečio paveldą“.

Ilgiausia ekskursija „Vasario 16-osios akto signatarų pėdsakai Kauno krašte“, vedama dr. Aušros Jurevičiūtės užėmė beveik visą penktadienį ir buvo skirta signatarų Prano Dovydaičio, Jono Vailokaičio, Vlado Mirono atminimui vietos Kauno mieste, Paštuvoje ir Čekiškėje.

Signatarų atminimas “Aušros“ gimnazijos muziejuje, kalba istorijos mokytoja Vitkauskienė

Ekskursijoje buvo prasidėjo Kauno centre, ir tęsėsi kelione į Čekiškę, kur apie P. Dovydaičio atminimo įamžinimą pasakos Čekiškės P. Dovydaičio gimnazijos istorijos mokytoja – metodininkė Eglė Simonaitienė.

Viskas kas liko iš signataro Prano Dovydaičio sodybos

Buvo aplankytas ir brolių Jono ir Juozo Vailokaičių kapas Paštuvos miestelio kapinaitėse.

Čia atgulė modernios Lietuvos pamatų klojėjai Vailokaičiai

Gidė dr. Marija Oniščik penktadienio popietę vedė ekskursiją „Laikinosios sostinės pradžios mokyklos– modernėjančios Lietuvos ženklai“, kurios metu buvo aplankytos įvairių tikybų ir tautybių Kauno mokyklos – lietuvių Kauno Vinco Kudirkos progimnazija, Pirmosios respublikos laikais buvusi Rusų gimnazija (Vytauto pr. 44), buvusi Vokiečių gimnazija (Vytauto pr. 50), dabartinė A. Puškino gimnazija ir  buvusi Lenkų gimnazija (Miško g. 1) – dabartinė Dariaus ir Girėno gimnazija.

„Labiausiai visiems patiko Kudirkos progimnazijoje, nes mus priėmusi ilgametė tos gimnazijos istorijos mokytoja Danutė Randakevičienė buvo labai nuoširdi, tikrai atsidavusi savo darbui ir savo mokyklai. Ji mus įleido į seną mokyklos salę ir į balkoną, kuriame galėjome paglostyti didžiules dekoratyvines vazas.

Į mano pasiūlymą pratęsti ekskursiją ir apžiūrėti dar du netoliese esančius pastatus, kuriuose tarpukariu buvo įsikūrusios mokyklos, ekskursantai atsiliepė labai teigiamai. Tad patraukėme  Miško gatve prie Justino Golinevičiaus 1891 metais statyto “plytų stiliaus“ mūrinuko, kuriame kadaise buvo valstybinė 4-oji gimnazija, o dabar – Karaliaus Mindaugo mokymo centras, kur buvome maloniai priimti.

Ekskursiją baigėme prie buvusios 3-osios gimnazijos pastato Kęstučio gatvėje, pasak vieno jos buvusio moksleivio, “geriausios gimnazijos Kaune, o gal ir visame pasaulyje“. Čia buvo gera proga daugiau pakalbėti apie švietimo reikalus Nepriklausomoje Lietuvoje ir apibendrinti tai, ką sužinojome“, – įspūdžiais dalinosi gidė.

Penktadienį Europos paveldo dienų programos rėmuose Kultūros paveldo skyrius dar surengė moksleivių kultūrinio orientavimosi varžybos „Atraskime šimtmečio paveldą Kauno senamiestyje“, kurio metu buvo naudojamas apps‘as „Actionbound“ bei moksleivių dviračių žygį „Atmintis gyva“, kurio metu buvo lankomi objektai Panemunėje ir Šančiuose –  Jiesios piliakalnis, Panemunės bažnyčia (joje tarpukariu klebonavo Vasario 16-osios akto signataras Justinas Staugaitis), J. Basanavičiaus paminklinis biustas Panemunės šile, Lietuvos karių kapai Žemųjų Šančių karių kapinėse.

Kai kas išliko tik nuotraukose – nebėra nei “Konrado kavinės“, nei “Tulpės“ interjerų

Šeštadienį Europos paveldo dienas pratęsė gido Jono Oškinio vedama ekskursija „Kauno Naujamiestis – vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos modernizmo arealų“, kuri prasidėjo prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, Nepriklausomybės aikštėje. Galėjome dar kartą įsitikinti, kokį gilų estetinį pėdsaką Kaune paliko Europoje  (Romoje) studijavę Pirmosios Respublikos architektai, tokie kaip Vytautas Landsbergis Žemkalnis (suprojektavo „Pienocentro“ rūmus, Chaimsono namą, buv. Vatikano nunciatūrą, Prancūzijos ambasadą) ar dr. Stasys Kudokas (sukūrė Karininkų ramovę, namus A. Mickevičiaus, Putvinskio gatvėse).

Gidas Jonas Oškinis pristato Vytauto Landsbergio Žemkalnio šedevrą – “Pienocentro“ rūmus

Po pietų gidas Lukas Rimkevičius pakvietė į pasivaikščiojimą po Radijo stoties rajoną „Čia kūrėsi mūsų šviesuoliai“, kurio metu buvo apžiūrėti žymių Pirmosios Respublikos asmenybių privatūs namai, kurių daugelį žymi atminimo lentos.

Gidas Lukas Rimkevičius pakvietė į tokius Radijo kalno kampelius, kuriuos pamatysi ne kasdien

Ekskursija finišavo M. K. Čiurlionio lietuvių dailės muziejaus filiale – Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose, kur grožėtasi paroda „Kasdienybės geometrija. Art Deco Kauno interjeruose“.

Už nuotraukas dėkojame p. Danutei Rūkienei.

Startavo projektas ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui „Medžio talka“

 VšĮ „Gražinkime Kauną“ kartu su partnere, projekto įgyvendinimo lydere – Kauno kolegija 2018 m. rugpjūtį pradėjo įgyvendinti socialinį projektą „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ .  

Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas įsikūręs Kauno Žaliakalnio seniūnijoje, kuri istoriškai susiformavusi kaip vienas iš Lietuvos medžio apdirbimo, baldų, suvenyrų dizaino ir pramonės lopšių. Mes,  VšĮ „Gražinkime Kauną“ – savo veiklą taip pat vykdome Žaliakalnio seniūnijoje, esame Žaliakalnio vietos veiklos grupės (VVG) narys. Tuo tarpu statistika rodo – Žaliakalnio seniūnijoje egzistuoja žmonių (tame tarpe ir jaunesnių nei  40-ties metų) ekonominio neaktyvumo bei žemų šeimų pajamų problema.

Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ tikslinei grupei – jauniems (16 – 39 m.) ekonomiškai neaktyviems Žaliakalnio seniūnijos gyventojams – padės įgyti ir (ar) atkurti įgūdžius baldų ir medinių namų restauracijos, eksterjero ir interjero detalių, suvenyrų gamybos srityse, kas leis jiems ekonominį neaktyvumą pakeisti miestietišku amatininkišku aktyvumu.

Jau pirmojo susitikimo metu potencialūs dalyviai domėjosi medžio darbais

Projekto autoriai išskyrė tris pagrindines ekonomiškai neaktyvių jaunų Žaliakalnio gyventojų grupes. Pirmiausia, tai – aukštųjų mokyklų absolventai, neįsidarbinę ir niekur „neužsikabinę“. Antra – tai motinystės atostogas baigiančios jaunos mamos, kurios nenori grįžti į seną darbovietę, galvoja apie naują, įdomų darbą. Trečia, projektas sieks sugrąžinti į darbo rinką bei gyvenimą ir gabius Žaliakalnio žmones, meno specialybių absolventus, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių tapo ekonomiškai ir visuomeniškai neaktyvūs, nesiregistruoja net Darbo biržoje.

Numatoma, kad per 2 metus projekto veiklose dalyvaus ne mažiau kaip 20 16-39 metų amžiaus Žaliakalnio gyventojų,  iš kurių ne mažiau ne mažiau kaip 4 asmenų padėtis darbo rinkoje pagerės praėjus 6 mėnesiams nuo jų įsijungimo į projektą. Kol studijuoja, Kauno kolegijos ir kitų Kaune aukštųjų mokyklų studentai yra laikomi ekonomiškai aktyviais ir dalyvauti projekte negali. Tačiau jau 2019 m. vasarą mokslus baigę, tačiau neįsidarbinę (ir neišvykę į užsienį)  absolventai vėl galės įgyti naujos ypač perspektyvios specialybės pagrindus čia pat Kaune.

Projekto dalyvius mokys patyrę savo srities profesionalai, tame tarpe medžio darbų technologiją ir kitas sritis geriausiai žinantys Kauno kolegijos dėstytojai. Projekte numatoma dėstyti taikomąjį medžio apdirbimą, įvairių suvenyrų gamybą, o taip pat verslo įkūrimo, teisės, rinkodaros, prekybos internete pagrindus. „Medžio talkos“ dalyviai galės gauti ir individualias konsultacijas jiems rūpimais klausimais. Du kartus į metus bus organizuotai vykstama į didžiausias Lietuvos amatų muges (Kaziuko mugę Vilniuje ir Jūros šventę Klaipėdoje), kad perimti geriausios praktikos pavyzdžius.

Projektas vykdomas pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“. Projekto numeris –  08.6.1-ESFA-V-911-02-0003. Projekto trukmė – 2 metai.

Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Lietuvos respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

 

Ekskursijų festivalyje “L6“ – nauji objektai, maršrutai, inovacijos

Valstybės dienos, liepos 6-osios rytą Kaune vėl įvyko nemokamų architektūrinių ir ne tik ekskursijų festivalis „L6“. Jame dalyvavome kartu su jo iniciatoriais „Ekskursu“ ir VšĮ „Nematerialaus turto fondas“. Renginio palapinė šį kartą įsikūrė pačioje Laisvės alėjos pabaigoje – ten, kur žymiausia Kauno gatvė susikerta su Vilniaus, Šv. Gertrūdos, Ožeškienės gatvėmis ir Savanorių prospektu.

Ryte „Gražinkime Kauną“ pakvietė į netradicinę ekskursiją, kurią surengti labai padėjo M. K. Čiurlionio lietuvių dailės muziejaus fondų darbuotojos. Pasivaikščiojimo metu stengėmės atsistoti toje vietoje, kur Kauno Senamiestį nutapė žymūs XX a. pradžios dailininkai. Taip ekskursijos svečiams buvo pristatyti Pirmosios Respublikos laikų  J. Buračo, M. Dobužinskio, A. Gudaičio, V. Eidukevičiaus, E. Lurje, J. Mackevičiaus darbai.

“Dingęs Kaunas“ išliko Pirmosios Respublikos laikų “paveldosaugininko“ A. Preso piešiniuose

„Natūroje“ buvo galima pamatyti ir „dingusį Kauną“, tai yra kaip per dešimtmečius pasikeitė senamiestis, kurios jo detalės neišliko (pavyzdžiui, tvora juosusi Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos šventorių).

Preso 95 metų senumo  Benediktinių vienuolyno piešinyje – tvora, kurios šiandien jau nebėra

Antroje dienos pusėje gidas Jonas Oškinis pakvietė į kelionę „Kaunas – roko miestas: prieš 30 metų“, kurioje buvo pasakojama apie miesto roko sceną sovietmečiu ir pirmaisiais Sąjūdžio metais. Buvo prisimintos tiek didžiausios to meto žvaigždės („Kardiofonas“, Egidijus Sipavičius, „Antis“), tiek Kauno roko klubo dalyvės (“Horoskopas“, “Dykuma“, “Tigro metai“). Apžiūrėtos šios dienos nesulaukusios koncertų ar tiesiog  žymios vietos („Laumė“, „Trestas“, „Senasis stalčius“, „Žinijos“ lektoriumas).

Ekskursija apie roką prieš tris dešimtmečius susilaukė išties daug dėmesio

Epochos spindesį ir skurdą gerai atspindėjo kaip iliustracija panaudotas „Merkurijoje“ breiką su pardavėjomis šokusio Egidijaus Sipavičiaus vaizdo klipas „Keistas šokis“.

Dar vienos ekskursijos “Kauno senamiestis: XX amžiaus transformacijos“, kurią vedė architektūrologas Paulius Tautvydas Laurinaitis, metu svečiai susipažino su miesto senamiesčiu kiek kitu kampu: joje buvo pasakojama apie grandiozines istorinės miesto dalies rekonstrukcijas sovietmečiu, visiškai pakeitusias Kauno senamiesčio veidą.

“L6“ šiemet kvietė apsilankyti istorinėse miesto gimnazijose

Bene įdomiausių „Saulės“ gimnazijos pastatų – meteorologijos stoties, tvarto ar net viso parko su apžvalgos aikštelėmis į Kauno centrą – jau nebepamatysite, tad Luko Rimkevičiaus vedamoje ekskursijoje dažnai teko pasitelkti vaizduotę. Pačiame „Saulės“ rūmų rūsyje taip pat buvo, mums pasirodytų, egzotiškai mokyklose atrodančių patalpų – butai aptarnaujančiam personalui ar net „daboklė“ mokyklos nenaudėliams.

Ekskursiją apie XX a. pradžioje lietuvybės židiniu buvusius “Saulės“ rūmus vedė L. Rimkevičius

Ekskursijos dalyviai su gidu nuo rūsio lipo iki pat rūmų viršaus iki palėpės ir turėjo progą apžiūrėti, kur buvo senoji multifunkcnė aktų salė, 1925 m. Edmundo Fryko projektuotus erkerių antstatus, kuriuose tuomet buvo merginų bendrabutis. Ekskursijos baigėsi dabartinėje mokyklos aktų salėje sovietmečio laikų priestate. Toks maršrutas leido apžvelgti visus šimtametės Žaliakalnio rajono mokyklos išgyventus laikotarpius.

Domas Lavrukaitis trijose ekskursijose po dabartinę Juozo Naujalio muzikos gimnaziją lankytojams pasakojo apie Pirmosios Respublikos modernizacijos, socialinio angažuotumo ir visuomenės mentaliteto raidą. Pastatas, 1931 m. pastatytas Kauno žydų bendruomenės mieste veikusiai Žydų realinei gimnazijai, taip pat leido atidengti tarpukario, sovietmečio ir nūdienos istorijos vingius.

Šiandien čia mokoma muzikos, o prieš karą pastate veikė Žydų realinė gimnazija.

Ekskursija įkvėpė mokykloje dirbančią istorijos mokytoją Beatričę Bučiūnienę su moksleiviais pradėti ieškoti šiuolaikinių ir aktualių formų įprasminti Holokausto atmintį.