Mūsų pasiūloje – ir ekskursija apie Čiurlionį

2019 m. balandžio 10 d. „Gražinkime Kauną“ ekskursijų krepšelis pasipildė dar viena neišsemiama tema – ekskursija apie iškilų Lietuvos kompozitorių ir dailininką M.K. Čiurlionį „M.K. Čiurlionis: tebesitęsiantis žmogaus ir kūrėjo kelias“.

Ekskursija sudaryta iš dviejų dalių: pirmojoje dalyje susitikome ties Vytauto Didžiojo paminklu, kur 1908 m. gegužės 22 d. neišlikusio Adamčiko progimnazijos pastate buvo atidaryta antroji Lietuvių dailės paroda. Jos pagrindinis kuratorius ir organizatorius buvo pats M. K. Čiurlionis. Šioje parodoje jis eksponavo apie 60 savo darbų.

Šioje aikštėje ir veikė Adamčiko progimnazija, kur surengta II Lietuvių dailės paroda

Keliaujantys su mumis išklausė autentiškus Sofijos Kymantaitės- Čiurlionienės atsiminimus apie parodos rengimą, ištraukas iš to meto spaudos apie parodoje pristatytus M. K. Čiurlionio darbus. Atsigręžę į Kauno muzikinį teatrą, išgirdome, kada ir kokie jo kūriniai pirmą kartą nuskambėjo Lietuvoje.

Kas bendro tarp banko, elektrinės ir M. K. Čiurlionio paveikslų?

Toliau kelias vedė Sapiegos gatve, stabtelint ties Kauno Filharmonija, sprendžiant detektyvinę užduotį, kas bendro tarp Lietuvos banko, senosios Kauno elektrinės ir M. K. Čiurlionio paveikslų, diskutuojant ne tik apie tai, kas buvo jo gyvenimo laikotarpiu, bet ir kaip M. K. Čiurlionio kelias tęsiasi dabartyje, per kitų kūrėjų darbus.

Trumpa stotelė prie Kauno Filharmonijos apie tai, kaip tęsiamas Čiurlionio kelias šiandien

Prie Evangelikų reformatų bažnyčios laiptų, kuriais lipdami nukeliautume į Pelėdų kalną, papasakojome ir pirmosios M.K. Čiurlionio galerijos istoriją, pasidalinome jos direktoriaus P. Galaunės atsiminimais. Toliau keliaujant V. Putvinskio g. iki M.K. Čiurlionio galerijos liejosi istorijos apie kitus žmonės, M.K. Čiurlionio bičiulius, jo kūrybos gerbėjus ir ypač apie šeimos narius, kurių dėka M.K. Čiurlionio palikimas buvo išsaugotas ir šiandien jį turime Kaune, pasakojimai apie dabartinės galerijos įkūrimo užkulisius.

Kokia M. K. Čiurlionio paveikslų galerijos Kaune atsiradimo istorija?

Antrojoje ekskursijos dalyje visi kartu, eidami nuo paveikslo iki paveikslo pakeliavome po M.K. Čiurlionio rašytinį palikimą – laiškus, aforizmus, literatūrinius tekstus – bei amžininkų prisiminimus, ieškodami galimų sąsajų, atėjusių į paveikslus iš jo kasdienio žmogiškojo gyvenimo. Pabandėme paieškoti atsakymų, kodėl M. K. Čiurlionis ėmėsi „Laidotuvių simfonijos“, kas galėjo įkvėpti „Piramidžių sonatą“, kokios Kastuko vaikystės ir jaunystės patirtys galėjo palikti savo subtilų pėdsaką jo, jau brandaus kūrėjo, darbuose.

Kelionė per M. K. Čiurlionio paveikslus, ieškant žmogiškojo kelio ženklų

Po ekskursijos M.K. Čiurlionio galerijos darbuotojai pakvietė mus ir į muzikos salę, kurioje ekskursiją vainikavo ir menininko sukurtos muzikos garsai, papildantys ir įrėminantys pasakojimą.

Ekskursiją veda Neringa Daniulaitienė (FB Neringa Istorijų Pasakotoja), skaitovė, poetė, tekstų kūrėja, puslapio „Mylimo Kauno istorijos“ įkūrėja, nauja „Gražinkime Kauną“ komandos narė (tel. 8 699 76434; neringa.daniulaitienė@gmail.com) 

Nuotraukos Jono Oškinio. 

Reklama

Vienintelė tokia ekskursija metuose

Kovo 29-ąją “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į unikalų, tik pavasarį rengiamą pasivaikščiojimą po miestą “Potvyniai Kaune“, skatinanti atrasti miesto ir per jį tekančio Nemuno istoriją nauju kampu. Jau dizainerio Luko Rimkevičiaus sukurtoje skrajutėje nedaugelis atpažino, kad… dabartinėje Vilniaus ir M. Daukšos gatvėje sankryžoje vandeniu plaukia… raitas kaunietis. 

Didysis pasivaikščiojimas po skęstantį Kauną prasidėjo… šalia dabartinio lėlių teatro, kur užfiksuota viena iš legendinių nuotraukų apie išsiliejusius Nemuno vandenis. Iš tiesų, miestą 1926-aisiais, 1931-aisiais, 1946-iais (ir ne tik!!!) neįtikėtinai sėmė pakilę upių tėvo Nemuno ir Nėries vandenys.

Nuotraukos atlikimo metais čia dar veikė Kauno kino teatras “Gloria“

Ekskursijos metu sėkmingai taikėme metodiką miesto centre parodyti senas nuotraukas, kurių autoriai galbūt jau ir žuvę II pasauliniame kare. Gausiai susirinkę “city walk“ – didžiojo pasivaikščiojimo po miestą – dalyviai stebėjosi pasikeitusiais, tiesiog neįtikėtinais, magiškais vaizdais.

Keitėsi metai, keitėsi ir namų numeriai, bet mes atpažįstame istorinį Kauną

Išėję į Nemuno pakrantę, eidami Karaliaus Mindaugo gatve, galėjome sekti, kaip keitėsi miesto gatvių piešinys, rajonų funkcinė reikšmė. Gidas Jonas Oškinis padėjo atrasti vietas, kuriose anksčiau stovėjo neišlikę tiltai per Nemuną ar didieji Kauno sandėliai.

Daugelis nustemba sužinoję apie kitoje vietoje buvusius tiltus

Didžiojo pasivaikščiojimo metu buvo daug papasakota apie potvynių priežastis, kauniečius bauginusį kylantį vandenį, Pirmosios Lietuvos kariuomenės kovą su ledų sangrūdomis, dramatiškiausią Marvelės (Marvelkos) kaimo likimą

Didelį įspūdį apsilankiusiems darė ledų sangrūdų vaizdai, su kuriais savo lankytojus supažindinome ir pernai metais sukurtos ekskursijos “Nuo Aleksoto panoramos iki Aleksoto gatvės“ metu.

Nuotrauka dešinėje daryta dar 1929 metų potvynio metu

Pasivaikščiojimas, pasakojant apie Kauno potvynį, beveik neįsivaizduojamas be vizito šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, kur iki HESo statybų ir rinkdavosi kauniečiai stebėti kylančio vandens. Ant šio pastato yra ir lentelė, primenanti, kaip aukštai kadaise buvo pakilęs Lietuvių upių tėvo vanduo Kaune.

Potvynių istorija – tai ir mūsų miesto architektūros, valdžios ir pramonės, bendruomeninio gyvenimo istorija. Tai – proga pamatyti ir prisiminti užmirštą Kauną, praėjusių kartų gyvenimą. Galbūt pasivaikščiojimas kitą pavasarį mus nuves ir į kitus Kauno rajonus, kur taip pat kauniečiai kartą į metus… namus pasiekdavo valtimis.

Žiemą Žaliakalnio mamos mokėsi amatų

„Gražinkime Kauną“ ir Kauno kolegija šią žiemą toliau sėkmingai įgyvendino socialinį projektą „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“, kuriuo jaunoms (iki 40 m.) Žaliakalnio seniūnijoje gyvenančioms mamoms buvo padedama įgyti įgūdžių amatų, suvenyrų gamybos srityse.

Nuo 2018 m. gruodžio iki 2019 m. vasario mėnesio patyrę dėstytojai (daugiausiai iš Kauno kolegijos) motinystės atostogose esančioms, todėl ekonomiškai neaktyvioms  jaunoms mamoms skyrė užsiėmimus, kurie gali padėti atrasti naują įdomų užsiėmimą ir taip galimai grąžinti į darbo rinką.

Pažintį su amatais mamytės pradėjo nuo kalėdinių šiaudinių sodų kūrimo

Gruodį užsiėmimus atidarė ir prieš Šv. Kalėdas surengta individualių kvepalų kūrimo sesija, kurią pristatė aromaterapeutė, parfumerė Eglė Jonaitytė bei  unikalių lietuviškų šiaudinių sodų kūrimas, kurį dėstė meistrė, tautodailininkė Danguolė Juralavičienė.

Sausį veiksmas persikėlė į Kauno kolegijos Stiklo, odos ir tekstilės dirbtuves Mickevičiaus g.

Po Naujų metų į edukacinius procesus įsijungė patyrę Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dėstytojai, Dailininkų sąjungos nariai – B. Sarapienė, D. Daukšienė, L. Grabauskienė, S. Grabliauskaitė, A. Blažinauskis. 

Užsiėmimuose buvo galima išmokti ir medžio dekoro.

Ši menininkų ir pedagogų komanda jaunoms Žaliakalnio mamoms pristatė platų spektrą įvairiausių taikomosios dailės disciplinų – nuo medinių įrankių, žaislų, suvenyrų gamybos bei medinių baldų restauracijos iki darbo su stiklo, odos, batikos, vilnos vėlimo, tapybos ir piešimo ant stiklo, keramikos technikomis.

Užsiėmimus mamos baigė darbais keramikos dirbtuvėse.

Pasibaigus praktiniams užsiėmimams, mamos turėjo progą apsilankyti Kaziuko mugėje Vilniuje. Pavasarį jos galėjo gauti konsultacijas psichologijos, teisės pagrindų, vadybos, pardavimų srityse.

Naujas nemokamų mokymų ciklas, skirtas jaunoms Žaliakalnio mamoms, vyks artėjančią žiemą, tai yra – 2019 m. gruodį – 2020 m. vasarį.

Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“

Laikinosios Sostinės metus atidarė patriotinis pasivaikščiojimas

Tarpušvenčiu “Gražinkime Kauną“ savo tradicinių ilgųjų penktadienio pasivaikščiojimo metu atidarė Laikinosios sostinės metus. Pasinaudodami proga, kol moksleiviams buvo atostogos, aplankėme autentišką pastatą, kuriame tarpukariu dirbo Steigiamasis Seimas.

Tačiau prieš tai užsukome į vieną iš išsamiausių istorijų turinčių Kauno bažnyčių, ilgą laiką buvusią apleistą ir remontuojamą – Švč. Sakramento (Studentų) bažnyčią. Gidas Jonas Oškinis papasakojo išsamią pastato istoriją nuo XV amžiaus. Viltingai nuteikia, kad jau 2019 gegužę, kaip praneša “Kas vyksta Kaune“, čia numatoma atidaryti menui ir visuomenei skirtą renginių erdvę “Sakramentas“.

Pro pastolius skubėjome į Maironio universitetinę gimnaziją

Dar XIX a. Nikolajaus Čagino suprojektuota berniukų gimnazija turėjo vieną iš didžiausių salių tuometiniame Kaune. Todėl neatsitiktinai būtent joje nuo 1920 m. gegužės posėdžiavo pirmasis Lietuvoje demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas.

Seimus inauguruodavo stačiatikių, žydų, katalikų dvasiniai lyderiai (šiuo atveju, ir Maironis)

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas  čia priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją – kuri įtvirtino, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kurios aukščiausioji valdžia priklauso tautai. 1922 m. vasario 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė  Žemės reformos įstatymą, o rugpjūčio 9 d. –  ir Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbė, kad piniginis Lietuvos vienetas yra auksu paremtas litas, kurį sudaro 100 centų.

Nuotraukose galima matyti, kaip buvo dekoruota salė, prie to prisidėjo ir Vladimiras Dubeneckis.

Daugiau apie architekto indelį galima paskaityti naujoje dr. Linos Preišgelavičienės knygoje “Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888 – 1932“

Apžiūrėję pagrindinį susidomėjimo objektą, pamatėme, kad gimnazijoje gerbiama istorinė atmintis, daug savo miesto ir šalies istorijai skirtų stendų, konkursų.

Į šiuos rūmus berniukų gimnazija įsikraustė 1863 metais, trečias aukštas pristatytas 1909 metais.

Pasivaikščiojimas toliau nuvedė Senamiesčio link. Dabartinėje Steigiamojo Seimo aikštėje apžiūrėjome senovines dokumentines nuotraukas iš tų laikų, kai čia veikė didžiausias miesto turgus. Užsukome ir į netoliese esantį Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrių, nuolatos rengiantį parodas.

Rodome ir senas dokumentines nuotraukas – štai ką per langą tada matyti galėjo Seimo nariai

Šis išskirtinis pasivaikščiojimas baigėsi labdaros aktu – visi dalyvavusieji galėjo paaukoti Kauno seserų benediktinių vienuolynui, kurios renka lėšas savo architektūrinio komplekso tvoros remontui. Paaukoti galite ir jūs, skaitytojai.

Pristatytas maršrutas per Pelėdų kalną

“Gražinkime Kauną“ toliau vysto savo ekskursijų “Kaunas – dizaino miestas“ (skirtų Pirmosios Respublikos dailininkų, architektų, taikomosios dailės atstovų gyvenimui ir kūrybai paminėti) maršrutus. Uždarydami 2018 metų sezoną, gausiai susidomėjusius kauniečiui pakvietėme pakilti į Pelėdų (kadaise Ąžuolų) kalną.

Ekskursiją padėjo parengti Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas, ir savaitgaliais įsileisdamas ne tik į savo kiemą, bet ir patalpas, kur kadaise veikė Kauno Aukštesnioji Meno mokykla, o taip pat pirmoji laikinoji M. K. Čiurlionio galerija – muziejus.

Naujam maršrutui įkvėpė ir kartu su vietos žinovu Kęstučiu Ignatavičiumi vesta ekskursija per atviros kultūros festivalį “Kaunas Opener“; kaip pamatysime vėliau, esame dėkingi ir savaitgalio laiko įsileisti žingeidžius kauniečius nepagailėjusiam V. Kudirkos bibliotekos Z. Kuzmickio filialui (direktorė – Inga Dulienė).

O kelionę pradėjome seniausiame šios Žaliakalnio dalies objekte – Benediktinių vienuolyno kompleksui priklausančioje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje. Čia išlikę bizantinio stiliaus Liudo Truikio vitražai aplink Didįjį adoracijos altorių, gaminti Miunchene (Vokietijoje), Franzo Mayerio vitražo ir mozaikos studijoje.

Pasakodami vietos legendas ir sutikrindami jas su vietos gyventojų pasakojimais, pasiekėme ir vieną aukščiausių Kauno šlaitų vietų. Iki 1924 metų jį dažniau vadino Ąžuolų kalnu (ypač kai čia ąžuoliukų pasodinta Steigiamojo Seimo darbo pradžios garbei), tačiau skulptoriui Vincui Grybui tvorą papuošus paukščių skulptūromis, imta vadinti Pelėdų kalnu. Dabar pelėdos restauruojamos, po vieną tupia ant tvoros.

Ar atsimenate dailininko piešinį, ilgus mėnesius kaip užsklanda puošusį “Gražinkime Kauną“ socialinio tinklo “Facebook“ puslapį. Būtent šioje vietoje Kauną tapyti mėgo “dailininkas klajūnas“ Vladas Eidukevičius. Šioje vietoje Kauno panoramos akvarelę yra atliejęs ir Kajetonas Šklėrius.  Tai buvo tarsi įžanga į mūsų kitais metais planuojamą vystyti ekskursiją “Kauno dailininkų darbai apie Senamiestį (ir Naujamiestį), kurios metu atsistojame būtent toje vietoje, kur kadaise stovėjo dailininko molbertas.

Kauno kolegijos pastato tiek išorėje, tiek viduje – atminimo lentos, kuriose pirmiausia minimas Kauno meno mokyklos kūrėjas Justinas Vienožinskis, kuris bene daugiausiai nusipelnė, kad ant šio kalno įsikurtų ne karinis objektas, o meno šventovė. Verta pasigrožėti ir puikia, išradinga Vladimiro Dubeneckio architektūra.

Pavyzdžiui, senojoje “Čiurlionies“ galerijoje galime rasti įstiklintas lubas (panašiai kaip daug kur Kaune – naujajame Čiurlionio meno muziejuje, žydų draugijos OZE pastate, Kūno kultūros rūmuose, miesto Savivaldybėje), kurios leidžia ir šiandien taupiai, ekologiškai užlieti auditorijas (mūsų apsilankymo metu ten vyko paroda) šviesa.

Ekskursijos metu nepamiršome daugelio šiame rajone gyvenusių ir Kauno meno mokykloje dėsčiusių dailininkų. Tai – ir kultūros paveldo ženklu pažymėtame “medinuke“ gyvenęs Jonas Šileika, ir Kajetonas Sklėrius, ir legendinis Antanas Samuolis bei jo giminės Stasė Samulevičienė su sūnumi dramaturgu Raimundu Samulevičiumi, ir Petras Kalpokas su sūnumi Rimtu Kalpoku, ir tragiško likimo menininkė Marcė Katiliūtė.

Malonus siurprizas – Raseinių gatvėje tik ką restauruota Z. Kuzmickio vardu pavadinta biblioteka – muziejus. Tik prieš sovietinę okupaciją pasistatytame name rasime ir apskritąjį langą, ir įstabaus grožio duris, ir unikalią durų pertvarą su puošnia intarsija. Šiandien išeivių Irenos ir Vytauto Lenartų dovanotame name veikia šiuolaikiška biblioteka, kuri siūlo ir susitikimus su poetais, ir pirmą Kaune žaisloteką.

Verta pastebėti, kad kelionė po šį rajoną primena ir daug žinomų žmonių, aktyvių kauniečių, net ir nesusijusių su aukštuoju menu. Štai netoli “Brazilkos“ gyveno žymus tarpukario kabaretistas, dainų autorius ir atlikėjas “Pupų Dėdė“ (tikr. Petras Biržys);“Italiankoje“ buvo įsikūręs ir net savo visuomeninį Lietuvos cirko muziejų (dabar jo eksponatai perduoti Lietuvos sporto muziejui) turėjo Pirmosios Respublikos laikų galiūnas Jonas Ramanauskas su žmona.

Mūsų ilgojo pasivaikščiojimo maršrutas nuvedė iki pačio Žaliakalnio pakraščio, Širvintų gatvės Nr. 64, kur dar 1969 metais įamžinant dailininkės Marcės Katiliūtės (1912 – 1937) atminimą įrengta memorialinė lenta. Deja, pastaraisiais metais, perstatant “smetonišką“ vienaukštį į dviaukštį “sumanus“ ir “kultūringas“ namų šeimininkas lentą panaikino. Ką gi, pasitaiko ir tokių kauniečių…

Už nuotraukas dėkojame Ainei Jacytei (Kauno kolegija).

 

Žaliakalnio bendruomenėje – naujas traukos taškas

Spalio mėnesį vykusią ekskursiją „Kaunas – dizaino miestas: Aplink Mažąjį Ąžuolyną“ užpildė ne tik pažintis su Žaliakalnyje gyvenusiais menininkais. Užsukome ir į žymaus Pirmosios Respublikos Kauno meno mokyklos absolvento, pokario Kauno keramiko, tapytojo, odininko Valdemaro Manomaičio sodintą sodelį. Dabar čia dalininko dukra Giedra Dagilienė rengia unikalias menines dirbtuves.

„Gražinkime Kauną“ ekskursijas „Kaunas – dizaino miestas“ paprastai baigia Kauuno muziejų filialuose, kuriuose labai dažnai randame autentiškus pokario ar net Pirmosios Respublikos baldus, interjerus. O Parodos gatvėje mūsų laukė tikras siurprizas. Ponia Giedra ne tik išsaugojo tėvo butą – dirbtuves (dabar ten vyksta remontas), bet ir unikalų jaukų sodelį.

Manomaičio sodelis įsikūręs Ąžuolyno pašlaitėje, pro medžių tarpą matosi Parodos g.

Prieš 6 metus, žymint Valdemaro Manomaičio šimtmetį, netradicinės formos atminimo lenta atidengta ant vieno Parodos g. namo.  Liudviko Strolio mokinys Manomaitis galybę metų pradirbo Kauno  „Dailės“ kombinato meno vadovu, keramikos gamybos vadovu, bet atsiskleidė daugelyje meno disciplinų. Viena tokių galime laikyti ir dekoratyvinę sodininkystę – Ąžuolyno šlaite pasodintas unikalus sodelis.

Gyotaku įamžino Nemune pagautą žuvį

Jame Giedrą Dagilienę pirmą kartą sutikome rugsėjo pradžioje, „Sugiharos savaitės“ programoje. Dailininko sodelyje kauniečiai dalyvavo tradicinio japonų meno dirbtuvėse, kuriose buvo kuriamas natūralus žuvies atspaudas, vadinamas Gyotaku.

Žuvis pagauta pakaunės Nemune

Nemune sužvejotą starkį ji užtepė juodais suodžių dažais, tada atspaudė ryžių popieriuje, komponuodama realų povandeninį veiksmą. Užbaigimui plonu teptuku dailininkė detaliai tapo žuvies akis su baltu šviesos atspindžiu viduryje. Kitais metais žuvų atspaudai bus įamžinti brangiame šilko audinyje.

Štai toks antras žuvies gyvenimas

Ponia Giedra papasakojo apie japonų pasaulėjautą, filosofiją, kultūros pamatus. Žuvis – tai nėra vien tik maistas, tai yra mitologinis personažas, ryžto ir atkaklumo simbolis. Pasak renginio vedėjos, pagarba gamtai, detalių žavesys yra svarbūs kiekviename darbelyje.

Vilnos dažymas grybais

Be to, Giedra Dagilienė jau šešetą metų tyrinėja natūralių dažymo medžiagų savybes, bandydama atkurti senuosius receptus ir dažymo būdus. Atpažinti tinkamus dažams augalus ir grybus laukinėje gamtoje nėra paprasta, svarbu žinoti kokios augalo dalys geriausiai dažo ir kokiu metų laiku.

Kitą kartą pas ponią Giedrą užsukome jau rudenėjant

Savo gimtadienio proga ponia Giedra pakvietė visą “Gražinkime Kauną” ekskursiją į atviras dirbtuves dailininko sodelyje. Pasinaudojome unikalia proga pamatyti vilnos dažymo grybais procesą. Nuostabu tai, kad baltos vilnos siūlai skirtingais natūraliais atspalviais nusidažė Kauno ąžuolyne surinktais grybukais. Šiek tiek kantrybės ir jie įgauna atspalvius, išties panašius į pastelines spalvines gamas paveiksluose. Ekskursijos vadovas, Jonas Oškinis, pasiūlė idėją išsiuvinėti tais siūlais M.K. Čiurlionio paveikslą “Raigardas”. Taip pas mus vystosi kūrybinė mintis ir tarpkultūrinis bendradarbiavimas.

Audiniams dažyti atrandamos vis netikėtos gamtos dovanos

Menininkė papasakojo apie jos atliekamus eksperimentus, tarptautinį patirties tinklą ir savo sukurtą internetinį puslapį „Mushrooms for Dye Experimental Research“ bei Lietuvos augalinio dažymo entuziastų grupę “Dažymas augalais” , keičiantis natūralaus dažymo pavyzdžiais, patirtimi, čia gaivinama etnokultūrinė lietuvių atmintis. Dažinių grybų paieškos organizuojamos Vilniaus ir Kauno apylinkių miškuose saplio – lapkričio mėnesiais, mat dažantys šungrybiai ypač gerai dygsta šaltomis naktimis.

Per antrą dieną vilna išdžiūsta, o spalvos nusistovi, išryškėja

Vasario mėnesį planuojamas pirmasis grupės susitikimas Vilniuje; na, o “Gražinkime Kauną“ tikisi, kad galbūt greitai mūsų miesto amatininkystės, netradicinių meno dirbtuvių skaičių mūsų Žaliakalnyje papildys ir meno studija “Dagila“.

Stasio Kudoko architektūros retenybių atradimai provincijoje

Architekto 120-ųjų gimimo ir 30-ųjų mirties metinių proga Kaune VšĮ “Gražinkime Kauną“ surengtos dr. Stasio Kudoko savaitės paskutiniu akcentu tapo kelionė į Suvalkiją (Zanavykiją), kur pirmą kartą lankėme jo projektuotas bažnyčias.

Į kelionę gražų rudens penktadienį išvyko grupė Kauno miesto gidų, architektūros mylėtojų ir žinovų, visuomenės veikėjų. Renginyje dalyvavo ir specialiai iš Ajovos valstijos (JAV) atvykęs architekto anūkas Matt Cook su šeima.

Kartu keliavo Kudoką pažinojusi vertėja, visuomenės veikėja Vijolė Arbas

Stabtelėję prie dr. Kudoko suprojektuoto Aleksoto funikulieriaus ir neišlikusios pradinės mokyklos Dariaus ir Girėno gatvėje, vėliau pasiekėme Kauno rajono Pažėrių bendruomenę. Čia Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pagal XX a. 4 deš. viduryje sukurtą Kudoko projektą pastatyta jau atgavus Nepriklausomybę. Sovietmečiu nebaigtoje statyti bažnyčioje buvo įrengtas grūdų sandėlis.

Pažėrių bažnyčios architektūra išties įspūudinga

“Turime pas save kaime tikrą miesto bažnyčią“, – įspūdžiais dalinasi Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies parapijos  kunigas klebonas, didelis patriotas, krašto šviesuolis Kazimieras Skučas. Išties, erdvės pojūtis bažnyčios viduje nerealus, kitur Lietuvoje gal kiek panašus tik Sudervės Švč. Trejybės bažnyčioje.

Pamatę seklyčią ir įrengtą sceną, buvome pakviesti į “špitolę“

Kunigas kartu su Pažėrių bendruomenės atstovais sutvarkęs ne tik “špitolę“, bet ir 200 asmenų talpinančią seklyčią. Per atlaidus čia renkasi žmonės, skamba giesmės, dainos. Vaišingo klebono pakviesti paragauti šakočio užtrunkame prie stalo.

Ir Pilviškių bažnyčiai arch. Kudokas pasiūlė didelį apskritą langą

Sekantis mūsų maršruto taškas – Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčia, Kudoko suprojektuota jau II pasaulinio karo metais (1942), nebaigta ir dar bombos apgriauta. Sovietmečiu miestelio centre styrojusius griuvėsius į įspūdingą modernistinę bažnyčią, padedamas architekto Povilo Adomaičio,  pakeitė jaunas miręs Pilviškių klebonas kan. Antanas Žukauskas (1963 – 2005).

Per visus projektus kartojasi panašus “kudokiškas“ įėjimą remiančių kolonų motyvas

Alksninės Kristaus Atsimainymo bažnyčią prižiūri Bartninkų Šv. apašt. Petro ir Pauliaus parapijos klebonas kunigas Alvydas Dvareckas. Išskirtinės architektūros bažnyčia, be modernistinio frontono turinti neogotikos ir neobaroko bruožų, pasak kunigo, buvo pastatyta karo metais vokiečių okupacinės administracijos raginimu, panaudojant po mūšių likusį statybinį laužą.

Alksninės bažnyčios interjere susitinka visų stilių įtaka

Svetingas kunigas ilgai mūsų nepaleidžia, su juo lankome ir Basanavičiaus Pilėnais vadintą Piliakalnio piliakalnį, ir senosios Bartninkų bažnyčios griuvėsius, ir naujai kunigo rūpesčių įrengtus maldos namus. Dar kartą įsitikinome – mūsų miesteliuose tikrai mūsų laukia netikėtumai, tame tarpe – ir architektūriniai.

Dėkojame kelionę padėjusiai įgyvendinti transporto bendrovei “Kautra“.