Stasio Kudoko architektūros retenybių atradimai provincijoje

Architekto 120-ųjų gimimo ir 30-ųjų mirties metinių proga Kaune VšĮ “Gražinkime Kauną“ surengtos dr. Stasio Kudoko savaitės paskutiniu akcentu tapo kelionė į Suvalkiją (Zanavykiją), kur pirmą kartą lankėme jo projektuotas bažnyčias.

Į kelionę gražų rudens penktadienį išvyko grupė Kauno miesto gidų, architektūros mylėtojų ir žinovų, visuomenės veikėjų. Renginyje dalyvavo ir specialiai iš Ajovos valstijos (JAV) atvykęs architekto anūkas Matt Cook su šeima.

Kartu keliavo Kudoką pažinojusi vertėja, visuomenės veikėja Vijolė Arbas

Stabtelėję prie dr. Kudoko suprojektuoto Aleksoto funikulieriaus ir neišlikusios pradinės mokyklos Dariaus ir Girėno gatvėje, vėliau pasiekėme Kauno rajono Pažėrių bendruomenę. Čia Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pagal XX a. 4 deš. viduryje sukurtą Kudoko projektą pastatyta jau atgavus Nepriklausomybę. Sovietmečiu nebaigtoje statyti bažnyčioje buvo įrengtas grūdų sandėlis.

Pažėrių bažnyčios architektūra išties įspūudinga

“Turime pas save kaime tikrą miesto bažnyčią“, – įspūdžiais dalinasi Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies parapijos  kunigas klebonas, didelis patriotas, krašto šviesuolis Kazimieras Skučas. Išties, erdvės pojūtis bažnyčios viduje nerealus, kitur Lietuvoje gal kiek panašus tik Sudervės Švč. Trejybės bažnyčioje.

Pamatę seklyčią ir įrengtą sceną, buvome pakviesti į “špitolę“

Kunigas kartu su Pažėrių bendruomenės atstovais sutvarkęs ne tik “špitolę“, bet ir 200 asmenų talpinančią seklyčią. Per atlaidus čia renkasi žmonės, skamba giesmės, dainos. Vaišingo klebono pakviesti paragauti šakočio užtrunkame prie stalo.

Ir Pilviškių bažnyčiai arch. Kudokas pasiūlė didelį apskritą langą

Sekantis mūsų maršruto taškas – Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčia, Kudoko suprojektuota jau II pasaulinio karo metais (1942), nebaigta ir dar bombos apgriauta. Sovietmečiu miestelio centre styrojusius griuvėsius į įspūdingą modernistinę bažnyčią, padedamas architekto Povilo Adomaičio,  pakeitė jaunas miręs Pilviškių klebonas kan. Antanas Žukauskas (1963 – 2005).

Per visus projektus kartojasi panašus “kudokiškas“ įėjimą remiančių kolonų motyvas

Alksninės Kristaus Atsimainymo bažnyčią prižiūri Bartninkų Šv. apašt. Petro ir Pauliaus parapijos klebonas kunigas Alvydas Dvareckas. Išskirtinės architektūros bažnyčia, be modernistinio frontono turinti neogotikos ir neobaroko bruožų, pasak kunigo, buvo pastatyta karo metais vokiečių okupacinės administracijos raginimu, panaudojant po mūšių likusį statybinį laužą.

Alksninės bažnyčios interjere susitinka visų stilių įtaka

Svetingas kunigas ilgai mūsų nepaleidžia, su juo lankome ir Basanavičiaus Pilėnais vadintą Piliakalnio piliakalnį, ir senosios Bartninkų bažnyčios griuvėsius, ir naujai kunigo rūpesčių įrengtus maldos namus. Dar kartą įsitikinome – mūsų miesteliuose tikrai mūsų laukia netikėtumai, tame tarpe – ir architektūriniai.

Dėkojame kelionę padėjusiai įgyvendinti transporto bendrovei “Kautra“.

Reklama

Kaune prasidėjo architekto dr. Stasio Kudoko atminties savaitė

1898 m. rugsėjo 29 d. Kapinės kaime šalia Panevėžio į pasaulį atėjo vienas iš ryškiausių Pirmosios Respublikos ir ypatingai Kauno architektūros kūrėjų dr. Stasys Kudokas. Architekto, inžinieriaus, pedagogo, tikro kauniečio 120-ųjų gimimo metinių proga VšĮ “Gražinkime Kauną“ organizavo visą eilę specialistams ir miesto visuomenei skirtų teminių renginių. 

Šią veiklą įgyvendinome kartu su KTU Vaižganto progimnazija, kuri prieš karą buvo žinoma kaip 6-oji valstybinė (Šančių) Gimnazija ir Kauno technikos kolegija, kuri statyta kaip Aukštesnioji technikos mokykla. Abiejų šių švietimo įstaigų rūmus suprojektavo Stasys Kudokas, ir jos šiemet pažymi savo reprezentacinių pastatų 80-metį.

Kudoko pastatą pristatė  progimnazijos direktorės pavaduotoja Rūta Songailienė.

Kelionę Šančių bendruomenės suteiktu autobusu pradėjome kelia per Kudoko suprojektuotus pastatus, apžiūrėdami KTU Vaižganto progimnaziją Aukštuosiuose Šančiuose ir neilgo pasiekėme Rusų gatvėje esančią  Šančių gaisrinę. Joje iki šiol miestą nuo gaisrų gina Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos II-oji komanda.

KTU Vaižganto progimnazija gali didžiuotis turinti originalius Kudoko brėžinius

Pačioje Žemutinių Šančių centre radome Kudoko kurtą pradinę mokyklą, dabartinį M. Valančiaus mokyklą – darželį, išsaugojusį nemažai interjero autentikacijos.  Netrukus prisijungė daugiau šio “užupėjančio“ rajono žmonių, autobuso salone skambėjo ištraukos iš repetuojamos “Šančių operos“ (pasakojančios apie žmones, kurie “nekerta ąžuolų“).

Susigaudyti Kudoko stiliuje padėjo Kauno miesto gidas Jonas Oškinis.

Ekskursijos maršrutas pasuko link miesto centro, kur pravažiavome Vaidilutės g. Kudoko 1938 m. sukurtą Elijaus Šneiderio namą, pamatėme garsiąją Kauno įgulos Karininkų ramovę bei gydytojams Kudoko suprojektuotą gyvenamąjį namą A. Mickevičiaus g. 46.

Pastatas patraukė t.p. Modernizmo miestų ir vietovių forumo dalyvių iš visos Europos dėmesį

Užstrigę transporto kamštyje, nespėjome aplankyti dar vienos Kudoko pradžios mokyklos ties Jonavos ir Kalpoko g. sankryža, kur dabar veikia Kauno regioninis Karo prievolės ir komplektavimo skyrius. Pakeliui apgailėjome dabartinę “Dainos“ kino teatro pastato, Kudoko projektuoto su Karoliu Reisonu, būklę dėl dabartinių savininkų.

Negavus leidimo steigti dar vieną kazino, pastatas tiesiog apleistas (M. Oniščik nuotr.)

Neužilgo pasiekėme turbūt svarbiausią Stasio Kudoko projektuotą švietimo įstaigą – Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Kurdamas jos projektą, architektas apibendrino geriausią patirtį iš savo braižytų švietimo projektų bei atliko savotišką didingiausio savo darbo – Karininkų ramovės projekto “repeticiją“. Kai kurie Kudoko sprendimai, pavyzdžiui, centrinėje pastato ašyje įrengtas “gym’as“ laiką aplenkė dešimtmečiais.

Kauno technikos kolegija Kudoko pastatą subtiliai, šiuolaikiškai restauravo

Kauno technikos kolegijoje veikiančiame muziejuje atskleistas Stasio Kudoko “tandemas“ su garsiuoju Aukštosios technikos mokyklos direktoriumi Julijonu Gravgroku, jo indėlis į architektų ugdymą Kaune, unikalios lietuviškos technikos mokyklos sukūrimą pokariu.

Apie seniausios šalies technikos mokyklos istoriją pasakojo muziejaus kūrėja Birutė Gakienė

Paskutinėje ekskursijos dalyje buvo pristatyta visa eilė unikalių Kudoko projektų Žaliakalnyje – Pigių butų kolonija Petrausko g. (dab. KTU Technologijų ir mokslo parko filialas), Šližių vila Sporto g. 4 ar Juozo Vanago Simonačio namas Vaižganto g. 44.

Kudoko savaitgalį pratęsė VšĮ “Gražinkime Kauną“ organizuojama konferencija, prisiminimų vakaras ir Kudoko projektuotų pastatų Suvalkijoje lankymas.

Atšventėme Europos paveldo dienas

Šiais metais „Gražinkime Kauną“ padėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriui organizuoti kauniečiams skirtus renginius, skirtus pažymėti Europos paveldo dienas. Juos vienijo šūkis „Atrask šimtmečio paveldą“.

Ilgiausia ekskursija „Vasario 16-osios akto signatarų pėdsakai Kauno krašte“, vedama dr. Aušros Jurevičiūtės užėmė beveik visą penktadienį ir buvo skirta signatarų Prano Dovydaičio, Jono Vailokaičio, Vlado Mirono atminimui vietos Kauno mieste, Paštuvoje ir Čekiškėje.

Signatarų atminimas “Aušros“ gimnazijos muziejuje, kalba istorijos mokytoja Vitkauskienė

Ekskursijoje buvo prasidėjo Kauno centre, ir tęsėsi kelione į Čekiškę, kur apie P. Dovydaičio atminimo įamžinimą pasakos Čekiškės P. Dovydaičio gimnazijos istorijos mokytoja – metodininkė Eglė Simonaitienė.

Viskas kas liko iš signataro Prano Dovydaičio sodybos

Buvo aplankytas ir brolių Jono ir Juozo Vailokaičių kapas Paštuvos miestelio kapinaitėse.

Čia atgulė modernios Lietuvos pamatų klojėjai Vailokaičiai

Gidė dr. Marija Oniščik penktadienio popietę vedė ekskursiją „Laikinosios sostinės pradžios mokyklos– modernėjančios Lietuvos ženklai“, kurios metu buvo aplankytos įvairių tikybų ir tautybių Kauno mokyklos – lietuvių Kauno Vinco Kudirkos progimnazija, Pirmosios respublikos laikais buvusi Rusų gimnazija (Vytauto pr. 44), buvusi Vokiečių gimnazija (Vytauto pr. 50), dabartinė A. Puškino gimnazija ir  buvusi Lenkų gimnazija (Miško g. 1) – dabartinė Dariaus ir Girėno gimnazija.

„Labiausiai visiems patiko Kudirkos progimnazijoje, nes mus priėmusi ilgametė tos gimnazijos istorijos mokytoja Danutė Randakevičienė buvo labai nuoširdi, tikrai atsidavusi savo darbui ir savo mokyklai. Ji mus įleido į seną mokyklos salę ir į balkoną, kuriame galėjome paglostyti didžiules dekoratyvines vazas.

Į mano pasiūlymą pratęsti ekskursiją ir apžiūrėti dar du netoliese esančius pastatus, kuriuose tarpukariu buvo įsikūrusios mokyklos, ekskursantai atsiliepė labai teigiamai. Tad patraukėme  Miško gatve prie Justino Golinevičiaus 1891 metais statyto “plytų stiliaus“ mūrinuko, kuriame kadaise buvo valstybinė 4-oji gimnazija, o dabar – Karaliaus Mindaugo mokymo centras, kur buvome maloniai priimti.

Ekskursiją baigėme prie buvusios 3-osios gimnazijos pastato Kęstučio gatvėje, pasak vieno jos buvusio moksleivio, “geriausios gimnazijos Kaune, o gal ir visame pasaulyje“. Čia buvo gera proga daugiau pakalbėti apie švietimo reikalus Nepriklausomoje Lietuvoje ir apibendrinti tai, ką sužinojome“, – įspūdžiais dalinosi gidė.

Penktadienį Europos paveldo dienų programos rėmuose Kultūros paveldo skyrius dar surengė moksleivių kultūrinio orientavimosi varžybos „Atraskime šimtmečio paveldą Kauno senamiestyje“, kurio metu buvo naudojamas apps‘as „Actionbound“ bei moksleivių dviračių žygį „Atmintis gyva“, kurio metu buvo lankomi objektai Panemunėje ir Šančiuose –  Jiesios piliakalnis, Panemunės bažnyčia (joje tarpukariu klebonavo Vasario 16-osios akto signataras Justinas Staugaitis), J. Basanavičiaus paminklinis biustas Panemunės šile, Lietuvos karių kapai Žemųjų Šančių karių kapinėse.

Kai kas išliko tik nuotraukose – nebėra nei “Konrado kavinės“, nei “Tulpės“ interjerų

Šeštadienį Europos paveldo dienas pratęsė gido Jono Oškinio vedama ekskursija „Kauno Naujamiestis – vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos modernizmo arealų“, kuri prasidėjo prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, Nepriklausomybės aikštėje. Galėjome dar kartą įsitikinti, kokį gilų estetinį pėdsaką Kaune paliko Europoje  (Romoje) studijavę Pirmosios Respublikos architektai, tokie kaip Vytautas Landsbergis Žemkalnis (suprojektavo „Pienocentro“ rūmus, Chaimsono namą, buv. Vatikano nunciatūrą, Prancūzijos ambasadą) ar dr. Stasys Kudokas (sukūrė Karininkų ramovę, namus A. Mickevičiaus, Putvinskio gatvėse).

Gidas Jonas Oškinis pristato Vytauto Landsbergio Žemkalnio šedevrą – “Pienocentro“ rūmus

Po pietų gidas Lukas Rimkevičius pakvietė į pasivaikščiojimą po Radijo stoties rajoną „Čia kūrėsi mūsų šviesuoliai“, kurio metu buvo apžiūrėti žymių Pirmosios Respublikos asmenybių privatūs namai, kurių daugelį žymi atminimo lentos.

Gidas Lukas Rimkevičius pakvietė į tokius Radijo kalno kampelius, kuriuos pamatysi ne kasdien

Ekskursija finišavo M. K. Čiurlionio lietuvių dailės muziejaus filiale – Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose, kur grožėtasi paroda „Kasdienybės geometrija. Art Deco Kauno interjeruose“.

Už nuotraukas dėkojame p. Danutei Rūkienei.

Startavo projektas ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui „Medžio talka“

 VšĮ „Gražinkime Kauną“ kartu su partnere, projekto įgyvendinimo lydere – Kauno kolegija 2018 m. rugpjūtį pradėjo įgyvendinti socialinį projektą „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ .  

Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas įsikūręs Kauno Žaliakalnio seniūnijoje, kuri istoriškai susiformavusi kaip vienas iš Lietuvos medžio apdirbimo, baldų, suvenyrų dizaino ir pramonės lopšių. Mes,  VšĮ „Gražinkime Kauną“ – savo veiklą taip pat vykdome Žaliakalnio seniūnijoje, esame Žaliakalnio vietos veiklos grupės (VVG) narys. Tuo tarpu statistika rodo – Žaliakalnio seniūnijoje egzistuoja žmonių (tame tarpe ir jaunesnių nei  40-ties metų) ekonominio neaktyvumo bei žemų šeimų pajamų problema.

Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ tikslinei grupei – jauniems (16 – 39 m.) ekonomiškai neaktyviems Žaliakalnio seniūnijos gyventojams – padės įgyti ir (ar) atkurti įgūdžius baldų ir medinių namų restauracijos, eksterjero ir interjero detalių, suvenyrų gamybos srityse, kas leis jiems ekonominį neaktyvumą pakeisti miestietišku amatininkišku aktyvumu.

Jau pirmojo susitikimo metu potencialūs dalyviai domėjosi medžio darbais

Projekto autoriai išskyrė tris pagrindines ekonomiškai neaktyvių jaunų Žaliakalnio gyventojų grupes. Pirmiausia, tai – aukštųjų mokyklų absolventai, neįsidarbinę ir niekur „neužsikabinę“. Antra – tai motinystės atostogas baigiančios jaunos mamos, kurios nenori grįžti į seną darbovietę, galvoja apie naują, įdomų darbą. Trečia, projektas sieks sugrąžinti į darbo rinką bei gyvenimą ir gabius Žaliakalnio žmones, meno specialybių absolventus, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių tapo ekonomiškai ir visuomeniškai neaktyvūs, nesiregistruoja net Darbo biržoje.

Numatoma, kad per 2 metus projekto veiklose dalyvaus ne mažiau kaip 20 16-39 metų amžiaus Žaliakalnio gyventojų,  iš kurių ne mažiau ne mažiau kaip 4 asmenų padėtis darbo rinkoje pagerės praėjus 6 mėnesiams nuo jų įsijungimo į projektą. Kol studijuoja, Kauno kolegijos ir kitų Kaune aukštųjų mokyklų studentai yra laikomi ekonomiškai aktyviais ir dalyvauti projekte negali. Tačiau jau 2019 m. vasarą mokslus baigę, tačiau neįsidarbinę (ir neišvykę į užsienį)  absolventai vėl galės įgyti naujos ypač perspektyvios specialybės pagrindus čia pat Kaune.

Projekto dalyvius mokys patyrę savo srities profesionalai, tame tarpe medžio darbų technologiją ir kitas sritis geriausiai žinantys Kauno kolegijos dėstytojai. Projekte numatoma dėstyti taikomąjį medžio apdirbimą, įvairių suvenyrų gamybą, o taip pat verslo įkūrimo, teisės, rinkodaros, prekybos internete pagrindus. „Medžio talkos“ dalyviai galės gauti ir individualias konsultacijas jiems rūpimais klausimais. Du kartus į metus bus organizuotai vykstama į didžiausias Lietuvos amatų muges (Kaziuko mugę Vilniuje ir Jūros šventę Klaipėdoje), kad perimti geriausios praktikos pavyzdžius.

Projektas vykdomas pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“. Projekto numeris –  08.6.1-ESFA-V-911-02-0003. Projekto trukmė – 2 metai.

Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Lietuvos respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

 

Ekskursijų festivalyje “L6“ – nauji objektai, maršrutai, inovacijos

Valstybės dienos, liepos 6-osios rytą Kaune vėl įvyko nemokamų architektūrinių ir ne tik ekskursijų festivalis „L6“. Jame dalyvavome kartu su jo iniciatoriais „Ekskursu“ ir VšĮ „Nematerialaus turto fondas“. Renginio palapinė šį kartą įsikūrė pačioje Laisvės alėjos pabaigoje – ten, kur žymiausia Kauno gatvė susikerta su Vilniaus, Šv. Gertrūdos, Ožeškienės gatvėmis ir Savanorių prospektu.

Ryte „Gražinkime Kauną“ pakvietė į netradicinę ekskursiją, kurią surengti labai padėjo M. K. Čiurlionio lietuvių dailės muziejaus fondų darbuotojos. Pasivaikščiojimo metu stengėmės atsistoti toje vietoje, kur Kauno Senamiestį nutapė žymūs XX a. pradžios dailininkai. Taip ekskursijos svečiams buvo pristatyti Pirmosios Respublikos laikų  J. Buračo, M. Dobužinskio, A. Gudaičio, V. Eidukevičiaus, E. Lurje, J. Mackevičiaus darbai.

“Dingęs Kaunas“ išliko Pirmosios Respublikos laikų “paveldosaugininko“ A. Preso piešiniuose

„Natūroje“ buvo galima pamatyti ir „dingusį Kauną“, tai yra kaip per dešimtmečius pasikeitė senamiestis, kurios jo detalės neišliko (pavyzdžiui, tvora juosusi Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos šventorių).

Preso 95 metų senumo  Benediktinių vienuolyno piešinyje – tvora, kurios šiandien jau nebėra

Antroje dienos pusėje gidas Jonas Oškinis pakvietė į kelionę „Kaunas – roko miestas: prieš 30 metų“, kurioje buvo pasakojama apie miesto roko sceną sovietmečiu ir pirmaisiais Sąjūdžio metais. Buvo prisimintos tiek didžiausios to meto žvaigždės („Kardiofonas“, Egidijus Sipavičius, „Antis“), tiek Kauno roko klubo dalyvės (“Horoskopas“, “Dykuma“, “Tigro metai“). Apžiūrėtos šios dienos nesulaukusios koncertų ar tiesiog  žymios vietos („Laumė“, „Trestas“, „Senasis stalčius“, „Žinijos“ lektoriumas).

Ekskursija apie roką prieš tris dešimtmečius susilaukė išties daug dėmesio

Epochos spindesį ir skurdą gerai atspindėjo kaip iliustracija panaudotas „Merkurijoje“ breiką su pardavėjomis šokusio Egidijaus Sipavičiaus vaizdo klipas „Keistas šokis“.

Dar vienos ekskursijos “Kauno senamiestis: XX amžiaus transformacijos“, kurią vedė architektūrologas Paulius Tautvydas Laurinaitis, metu svečiai susipažino su miesto senamiesčiu kiek kitu kampu: joje buvo pasakojama apie grandiozines istorinės miesto dalies rekonstrukcijas sovietmečiu, visiškai pakeitusias Kauno senamiesčio veidą.

“L6“ šiemet kvietė apsilankyti istorinėse miesto gimnazijose

Bene įdomiausių „Saulės“ gimnazijos pastatų – meteorologijos stoties, tvarto ar net viso parko su apžvalgos aikštelėmis į Kauno centrą – jau nebepamatysite, tad Luko Rimkevičiaus vedamoje ekskursijoje dažnai teko pasitelkti vaizduotę. Pačiame „Saulės“ rūmų rūsyje taip pat buvo, mums pasirodytų, egzotiškai mokyklose atrodančių patalpų – butai aptarnaujančiam personalui ar net „daboklė“ mokyklos nenaudėliams.

Ekskursiją apie XX a. pradžioje lietuvybės židiniu buvusius “Saulės“ rūmus vedė L. Rimkevičius

Ekskursijos dalyviai su gidu nuo rūsio lipo iki pat rūmų viršaus iki palėpės ir turėjo progą apžiūrėti, kur buvo senoji multifunkcnė aktų salė, 1925 m. Edmundo Fryko projektuotus erkerių antstatus, kuriuose tuomet buvo merginų bendrabutis. Ekskursijos baigėsi dabartinėje mokyklos aktų salėje sovietmečio laikų priestate. Toks maršrutas leido apžvelgti visus šimtametės Žaliakalnio rajono mokyklos išgyventus laikotarpius.

Domas Lavrukaitis trijose ekskursijose po dabartinę Juozo Naujalio muzikos gimnaziją lankytojams pasakojo apie Pirmosios Respublikos modernizacijos, socialinio angažuotumo ir visuomenės mentaliteto raidą. Pastatas, 1931 m. pastatytas Kauno žydų bendruomenės mieste veikusiai Žydų realinei gimnazijai, taip pat leido atidengti tarpukario, sovietmečio ir nūdienos istorijos vingius.

Šiandien čia mokoma muzikos, o prieš karą pastate veikė Žydų realinė gimnazija.

Ekskursija įkvėpė mokykloje dirbančią istorijos mokytoją Beatričę Bučiūnienę su moksleiviais pradėti ieškoti šiuolaikinių ir aktualių formų įprasminti Holokausto atmintį.

Ekskursijų festivalyje “L6“ atskleidėme dingusio Kauno paslaptis

Viena iš labiausiai pavykusių mūsų iniciatyvų, realizuotų su šaunių Kauno entuziastų komanda “Ekskursas“ – nemokamų, skirtų jaunimui (o ir visiems kitiems kauniečiams bei miesto svečiams) ekskursijų šventė “L6“. Tai ypatingas mūsų siūlomas būdas pažymėti Valstybės dienos rytą ir dieną Kaune.

Šiais metais renginio savanorių palapinė įsikūrė, kaip taikliai pastebėjo kolega Algis Grigas – toje vietoje, kur Kauną rodo “Google“ rodyklės taškas. Arba ten, kur baigiasi Laisvės alėja – jos, Vilniaus ir Šv. Gertrūdos gatvių bei Savanorių prospekto susitikimo taške. Iš viso per tūkstantį lankytojų rinkosi 30 maršrutų, iš jų ne vieną ir rengė ir “Gražinkime Kauną“.  Srautus šauniai tvarkė “Nematerialaus turto fondo“ savanoriai.

Taip šios Kauno vietos apylinkės atrodė I Pasaulinio karo metais.

Šiandien sunku ir patikėti, kad buvo ir toks, ikimodernistinis Kaunas

Jau prieš du metus “L6“ ekskursijoje kalbėjome apie Pirmosios Respublikos menininkų Kaune įtaką valstybingumo atstatymui, tikriems Pirmosios Respubikos pamatams. Tada užteko tik palydėti lankytojus į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialą Juozo Zikaro muziejų, ir ten jau nuostabi pasakotoja Rasa Jonė Ruibienė pasiūlydavo geros valandos (o ir dviejų) pasakojimą apie mūsų “smetoniško“ Vyčio kūrėją.

Šį kartą vėl kilome į (atnaujintų) Pelėdų kalną, tačiau nusprendėme pagilinti savo žinias ir gidas Jonas Oškinis sukūrė naują maršutą “Pirmosios respublikos dailininkų darbai Senamiestyje“. Gidas vėliau ne kartą kartojo, kad ekskursijai galėjo parinkti ir patrauklesnį pavadinimą “Dingęs Kaunas“, nes iš tikrųjų toks įtraukiantis ir buvo jos turinys.

Renginio palapinė – prie XIX a. pab. Izraelio Frumkino pastatytų rūmų gubernijos teismams.

Gidas Jonas Oškinis pristatė, kodėl ekskursiją po vietas kur pieštas Senamiestis galima vadinti ir “Dingęs Kaunas“

Teminės ekskursijos dalyvius pirmiausia pakvietėme pakilti į Pelėdų kalną, kuriame Justino Vienožinskio iniciatyva įsikūrė ir 1921 – 1940 m. veikė Kauno meno mokykla.

Pasak gido, vienas maloniausių komplimentų – “nežinojau, kad Kaune tokia gatvė (ar laiptai) yra“

Šį kartą gido rankose – segtuvas su paveikslų reprodukcijomis.

Pakilus į Pelėdų kalną (beje, knygos apie šią Kauno miesto vietą dar iki Pirmosios Respublikos vidurio vadina ją “Ąžuolų kalnu“), sustojame vietoje, kur nuostabią Kauno panoramą sukūrė Valdas Eidukevičius. O štai pačios Meno mokyklos aplinką įamžino jos dėstytojai – jai vadovavęs Kajetonas Sklėrius, dailės šventovėje dėstęs Jonas Šileika.

Vienas iš seniausių aplankytų objektų – Benediktinių vienuolyno kompleksas.

O taip šią vietą prieš 95 metus užfiksavo Arkadijus Presas.

Šioje vietoje norėtume nuoširdžiai padėkoti M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune Fondų ir rinkinių saugotojoms, Vaizduojamosios dailės skyriaus darbuotojoms, kurios padėjo atrasti visuomenei ne kasdien žinomus Pirmosios Respublikos laikų miesto senamiesčio vaizdus.

Jei, pavyzdžiui, Mstislavo Dobužinskio ar Jono Mackevičiaus vardai plačiajam dailės lankytojų ratui yra gerai žinomi, tai ekskursija padėjo atrasti tokius to meto kūrėjus kaip Arkadijus Presas bei jo rinkinys “Kauno architektūriniai vaizdai“ ar Šolomas Zelmanavičius. Ir, be abejo, jų užfiksuotas neišlikusias Senamiesčio audinio detales.

Jonas Mackevičius Kauno pilį tuomet, atrodo, galėjo tapyti pro savo namelio langą.

Vienas dažniausiai vaizduotų Senamiesčio objektų – dabartinė Kauno arkivyskupijos kurija.

Kuo toliau į Senamiestį, tuo labiau Pirmosios Respublikos tapytojų vaizdai užduoda mįslių, tampa panašūs į įtraukiantį detektyvą. Kurį kiemelį tapė Kauno bohemos atstovas Zelmanovičius?

Ekskursijos metu pasukame ir nuošalesnėmis gatvelėmis…

… ar dar įmanoma atskirti, kur prieš 80 metų tapė Šolomas?

Kauno Senamiestyje Pirmosios respublikais metais yra dirbę ir per visą XX amžių garsėję Lietuvos tapybos meistrai – Jonas Buračas ar ekspresyvusis Antanas Gudaitis.

Ar galime atskirti, kur savo molbertą buvo pasistatęs Antanas Gudaitis, kai 1936-aisiais tapė “Gatvės motyvą Kauną“. Mes – savo versiją turime. Parašykite su savo atsakymu info@grazinkimekauna.lt  ir jūs! Pakviesime į ekskursijos pakartojimą!

Nuotraukos – Renatos Kilinskaitės, Naglio Miknevičiaus ir Jono Oškinio.

Durys atvertos, prieš akis – naujos durys

Gražią birželio popietę “Gražinkime Kauną“ draugai, Kauno durų koalicijos atstovai, V. Putvinskio gatvės bendruomenės nariai rinkosi prie 32-ojo namo, kur buvo pirmą kartą visuomenei atvertos restauruotos autentiškos architekto Broniaus Elsbergo suprojektuotos durys. 

Šių durų restauracijos jau ilgą laiką siekėme, nes jos yra įsikūrusios ypač įspūdingame Kauno name, pastatytame 1938 metais, ir priklausiusiame aukštam karininkui, o taip pat pat prekių gabenimo geležinkeliu įmonės “Skuba“ vadovui Algirdui Sliesoraičiui.  Elsbergas 1938 metais net buvo premijuotas už išskirtinį architektūrinį projektą.

Gražiausius architektūros kūrinius tada vadino “Premijuota statyba“.

Buvęs Putvinskio 14c pastatas šiandien – Putvinskio g. 32.

Pastate unikaliai išliko arch. Broniaus Elsbergo “autografas“.

Tarpininkaujant “Kaunas 2022“ programai “Modernizmas ateičiai“, Putvinskio g. 32 kieme įsikūrė palapinė, kurioje darbuotis pradėjo  meistro Kęstučio Cikano (UAB “Mokmedis“) vadovaujama medžio meistrų komanda, duris išėmusi iš vyrių.

Durų restauracija – tai tarsi detektyvas, ir šį kartą meistrams teko atskleisti keletą paslapčių. Viena iš jų – tikroji durų spalva, kuri slėpėsi po sunkiu tamsiu sovietiniu uždažymu. Po senųjų durų išorinės pusės skarda slėpėsi Pirmosios Respublikos laikų lakas. Buvo galima nustatyti autentišką, saulės nepaliestą medžiagą ir jos spalvą.

Kalbėjo Žilvinas Rinkšelis (“Modernizmas ateičiai“), Dainius Lanauskas (“Gražinkime Kauną“) …

…ypač daug ką papasakoti turėjo medžio meistras Kęstutis Cikanas (“Mokmedis“)

Atidaryme dalyvavo ir ekskursijos “Gražiausios Kauno durys“ autorius Jonas Oškinis.

Daugeliui turbūt kilo klausimas – o kas šių darbų “sponsorius“. Iš tikrųjų, prisidėjo ir dar pernai burtos Kauno durų koalicijos aukotojai, ir “Kaunas 2022“ programa “Modernizmas ateičiai“ (tarpininkavusi ir įrengiant meistrų palapinę Putvinskio g. kieme) ir architekto Vaido Zabulionio paraginta namo gyventojų bendruomenė.

Ir štai lemtinga akimirka – restauruotos durys išvysta dienos šviesą.

Pirmoji pro duris išdrįso žengti Kauno modernizmo architektūros įrašymo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kuratorė Andrijana Filinaitė.

Atvėrus pastato duris, atsiskleidžia ne tik ir pasiektas kelias, bet ir ateities perspektyvos – pavyzdžiui, restauracijos lauktų ir žavingos Pirmosios Respublikos laikų pašto dežutės. Galbūt kažkada viršį durų sušvis ir netarybinis šviestuvas, galbūt bus nuvalyti grafičiai. Juk durų restauracija – tai paskatinimas gyventojams rūpintis viso pastato estetika.

Dizainerio Vaido ir namo gyventojų dovana meistrams – ir šakotis

Išsiskirsčius žiūrovams, medžio meistrai pasuko keliu Žaliakalnio šlaito link…

Viena iš geriausių atidarymo metu išgirstų naujienų – renovacijos darbų metu į Kęstučio Cikano vadovaujamą meistrų komandą jau kreipėsi ir kito namo atstovai, prašydami apžiūrėti bei prisidėti ir prie jų namo renovacijos. Džiugu, kad žinia apie galimybę kokybiškai atkurti duris sklinda tarp bendruomenės gyventojų.

Durys Aušros laiptų skersgatvyje išsiskiria kitokiu raštu

Ties jomis iš karto užsimezgė medžio meistrų diskusija

Kiekviename objekte atsiskleidžia jo išsaugojimo klausimų “puokštė“ – vienur būna išlikusi originali durų rankena, kitur – ne; vienur būna išsilaikęs stiklas, kitur – jis išdužęs… Pirmosios Respublikos spynos, kaip taisyklė, nepasiekia mūsų laikų.

Nuostabu, kad šiame name išliko ir vidinės durys laiptinėje

Skubama šiuolaikinėmis priemonėmis užfiksuoti jų būklę

Dėmesio lauks ir išlikusios prieškarinės pašto dėžutės.

Intensyvios dienos pabaigoje vienoje iš V. Putvinskio g. kavinių įvyko ir aptarimas – ką dar galima būtų padaryti, kad Kaune būtų išsaugomos autentiškos durys ir kitos mažosios architektūros formos. Kalbėta apie poreikį jų restauraciją įtraukti į miesto nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų finansavimo iš biudžeto lėšų programą, kalbėta ir apie sutelktinio finansavimo galimybes. Nuskambėjo ir pasiūlymas Estijos pavyzdžiu kurti bendruomeninį medžio restauracijos, renovacijos centrą.

Nagrinėti įvairūs keliai skatinti kauniečius išsaugoti autentiką.

Sekantis bendruomeninis, šviečiamasis Kauno durų koalicijos susitikimas planuojamas rugpjūčio 20-ąją, per architekto, durų menininko Broniaus Elsbergo gimtadienį!