Make a one-time donation
Make a monthly donation
Make a yearly donation
Choose an amount
Or enter a custom amount
Your contribution is appreciated.
Your contribution is appreciated.
Your contribution is appreciated.
Donate monthlyDonate monthlyDonate monthlyŠeši įdomiausi nežinomi (arba mažiau žinomi) Kauno modernizmo architektai (I dalis)
Jau šeštus metus veikianti organizacija „Gražinkime Kauną“ savo rengiamų ekskursijų, kitų renginių (vienas iš tokų – jau artėjanti, tradiciškai rugsėjo pabaigoje rengiama – dr. arch. Stasio Kudoko savaitė) metu pristato XX a. Kauno estetinį vaizdą formavusius architektus. Tarp jų – daug žinomų vardų – Vladimiras Dubeneckis, Mykolas Songaila, Vytautas Landsbergis Žemkalnis, Karolis Reisonas, Arno Funkas. Tačiau šiandien – ir visada “Gražinkime Kauną“ ekskursijose – mūsų gidai atskleidžia pirmą trejetą daug mažiau žinomų modernistų pavardžių, kurių „perliukai“ taip pat puošia ir šiandienos Kauną.
Kazys Sienkevičius (1894- mirties metai nežinomi)
Kazys Sienkevičius – inžinierius, baigęs inžinerijos mokslus Vakarų Europoje, prisidėjęs prie tarpukario modernizmo pastatų kūrimo. Kaune sukūręs per 68 projektus, bet dar iki galo nėra visi atrasti. Kūrė funkcionalizmo architektūros stiliumi, priklausė funkcionalistų architektų kartai. Prisidėjo didžiausio statybų bumo tarpukario laikotarpyje, ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose.
Sienkevičius labiausiai pasireiškė privačių medinių ir mūrinių namų projektuose, bei keliuose visuomeninės paskirties pastatuose: kino teatras, ligoninė-sanatorija tuometiniame Kauno priemestyje. Kaune yra išlikusių daug K. Sienkevičiaus suprojektuotų pastatų. Vieną Naujamiesčio gatvę galėtume pavadinti jo vardu, nes beveik visi pastatai toje gatvėje sukurti šio inžinieriaus. Gaila, bet dar nėra žinoma ar šis gabus inžinierius emigravo karo metu, ar pasiliko Lietuvoje…
RYTIS ROMANAS STEIKŪNAS (1888 – mirties metai nežinomi)
Rytis Romanas Steikūnas – inžinierius architektas, priklausęs istorizmo architektūros krypties architektų kartai. Mėgo naudoti savo kūryboje romaninius bruožus. Mokslus baigė carinės Rusijos valdomame Rygos politechnikos institute. Šis architektas buvo dirbęs ir Kaukazo srities šalyse, ir ne tik kaip architektas. Pasižymėjo tokiose srityse kaip lietuviškų įstaigų steigime, atstovaudavo užsienio šalyse Lietuvos Respublikos interesus, dirbo su karo inžineriniais objektais.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę grįžta į Lietuvą padėti statytis ir kilti savo šaliai. Septyniolika savo gyvenimo metų atiduoda kurdamas statybos projektus. Pasižymėjęs kaip ligoninių, gydymo įstaigų kurortinių pastatų projektuotojas. Taip pat nemažai prisidėjo ir privačių medinių ir mūrinių namų kūrimo. Padėjo atstatyti nemažai po I pasaulinio karo sugriautų ar likusių neįgyvendintų bažnyčių. Ypač bendradarbiavo su katalikiškomis organizacijomis, padėjo joms įgyvendinti projektus.
Dirbo kartu su žymiais tarpukario architektais ir inžinieriais, tokiais kaip inž. Aleksandras Gordevičius (Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra), Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (Vokiečių aukštesniosios realinės gimnazijos rekonstrukcija Kaune, Vytauto prospekte). Nėra išlikusių duomenų apie šio architekto likimą II pasaulinio karo metu.
JUOZAS MILVYDAS (1914 – 1941)
Jei prieš tai aptarti du Pirmosios Respublikos talentai gimė XIX amžiuje ir jų likimas karo metais nežinomas, tai Juozas Milvydas buvo vienas iš jauniausių Kauno modernizmo stiliaus kūrėjų ir jo likimas, nors ir tragiškas, žinomas. Architektas gimė 1914 metų pavasarį Peterburge, kur evakuacijoje dirbo jo tėvas geležinkelietis, deja netrukus šeimos galva žuvo Pirmojo pasaulinio karo fronte. Mama Celina Milvydienė, grįžusi į Lietuvą, nors ir dirbo tik medicinos seserimi – išleido į mokslus visus tris vaikus. Kai savanorių kartos atstovai Kudokas ir Landsbergis-Žemkalnis 3 dešimtmetyje studijavo Italijoje ir vėliau projektavo, statė Kauną – Juozas Milvydas buvo tik Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijos gimnazistas, vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto statybos specialybės studentas.
Ir „jau“ 1937 m. gruodžio mėnesį, apgynė diplominį projektą. Jei Arno Funkas apie 1935-36 metus Kaune kaip diplominį darbą projektavo Filharmonijos ir radijofono rūmus Kaune, tai Milvydas pristatė koncepcinius Vandens sporto ir maudimosi rūmus Šiauliuose. Studento darbo įvertinimas buvo aukštas – jis ne tik, kad pirmasis iš 250 drauge su juo įstojusių studijuoti baigė universitetą (o tais laikais buvo mėgta „užsibūti“ studijose), bet ir gavo jaunesniojo asistento vieta VDU Statybos fakulteto Technikos katedroje, pas profesorių Joną Šimoliūną (tą patį, kuris buvo Lietuvos technikų draugijos valdybos pirmininkas, kūrė Lietuvos jachtklubą ir statė Šventosios uostą). Milvydas rašė straipsnius apie architektūrą ne tik į žurnalą „Techniką ir ūkis“, bet ir į pradėjusią eiti Lietuviškąją enciklopediją. Netrukus jis gavo vyresniojo asistento, o prieš lemtinguosius 40-uosius – ir adjunkto laipsnį.
Netrukus prasidės sovietinė okupacija ir Sugihara bus privestas vykti į Karaliaučių. 1941 m. birželį Juozo ir Janinos Tonkūnų šeima bus ištremta į Sibirą, iš kur buvęs Lietuvos švietimo ministras jau grįš kaip invalidas. O tragiškiausias likimas laukė VDU Statybos katedros adjunkto, aktyvaus Birželio sukilimo dalyvio, radijo stoties apsaugos partizanų būrininko Juozo Milvydo – 1945 birželio 25-ąją Pakaunės Noreikiškių laukuose jis pašaunamas, ir tą pačią dieną universiteto Klinikose miršta. Taip nutrūko vos 27 metų sulaukusio Lietuvos architektūros ir statybos talento gyvenimas.
Unikalią progą pamatyti Kazio Sienkevičiaus projektus Kaune turėsite 2021 m. rugsėjo 8 d., trečiadienį, nuo 18 val. vakaro vyksiančioje ekskursijoje, kurią ves straipsnio autorius ir puslapio “Kauno architektorius“ vedėjas Paulius Lazauskas. Su Romano Steikūno kūryba autentiškose vietose susipažinti kviesime rugsėjo 14 d., antradienį, taip pat 18 val. Abiem atvejais būtina užsiregistruoti telefonu 8 639 85044 arba el. paštu grazinkimekauna@gmail.com .
Šeši svarbiausi Kauno krepšinio ir sporto istorijos objektai jums
Liepos pradžioje “Gražinkime Kauną“ komanda parengė naują ekskursiją iš serijos “Sporto istorija Lietuvoje“, išsamiai paaiški Pirmosios Respublikos (ir ne tik) politikos, kultūros, architektūros ir sporto istorijos detales, lėmusias profesionalaus sporto atsiradimą Laikinojoje Sostinėje. Kviesdami ją aplankyti su savo suburta grupe ar su kitais, šioje publikacijoje atskleidžiame, mūsų nuomone, šešių svarbiausių istorinių Kauno sporto objektų šešetuką.
Taigi, kviečiame į kelionę po mūsų išrinktą svarbiausių Kauno (o gal ir Lietuvos) istorijai kūno kultūros ir sporto objektų Top6. Pritariate? O gal nesutinkate? Parašykite mums – info@grazinkimekauna.lt!
VYTAUTO PARKAS
Dar prieš I Pasaulinį karą Vytauto (tada dar buvęs Petro) kalnas tampa pirmųjų sportinių pastangų “Kovno“ mieste vieta – čia rungiasi tuometiniai rusų, lenkų klubai. Atgavus Nepriklausomybę, parkas gauna ne tik Vytauto vardą, 1923 m. parką išsinuomoja Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Čia įrengiamos teniso, krepšinio aikštelės – tai liudija ir istorinės nuotraukos, kuriose su krepšinio kamuoliu LFLS komanda, kurios sudetyje ir legendinis transantalntinis lakūnas Steponas Darius.
DARIAUS IR GIRĖNO STADIONAS
Steponas Jucevičius-Darašius – Darius prisidėjo ir prie to, kad tuo metu šiauriniame miesto pakraštyje, Ąžuolyne atsirastų ir Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) stadionas, šiuo metu vadinamas Dariaus ir Girėno vardu. Čia visada vyko svarbiausios Kaunui lengvosios atletikos varžybos (Darius, beje, buvo ieties metikas), vyko tautinės olimpiados, po karo buvo žaidžiamas rankinis 11 prieš 11, na ir be abejo – futbolas.
Stadionas sovietinio brutalizmo stiliumi buvo renovuotas prieš Maskvos olimpiadą (čia vyko nepaprastai svarbio atrankinės lengvosios atlektikos varžybos – brolių Znamenskių memorialas), dabar vėl yra iš naujo perstatomas.
KŪNO KULTŪROS RŪMAI
Nors projektuoti kaip Fiziškojo auklėjimo rūmai, o dabar čia veikia Lietuvos sporto universitetas, šis pastatas kauniečiams geriau žinomas kaip Kūno kultūros institutas. Pažangi funkcionalistinė architektūra (pastatą suprojektavo arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis atitiko to meto modernizmo – progreso, higienos, kūno kultūros kulto (“sveikame kūne – sveika siela“) idėjas.
Pastato konstrukcijoje gelžbetoninės karkasinės „Kreuzekrost“ perdangos su viršutiniu apšvietimu, kuriam panaudotas trijų sluoksnių įstiklinimas (inžinierius S. Milius). Pastatas buvo tiek sėkmingas, kad 1938 metais arch. Landsbergiui Žemkalniui pavesta vokiškame “Memelyje“ suprojektuoti vietiniams pavydą kelsiančius Klaipėdos pedagoginio instituto sporto rūmus. Na o KKI išsiugdė ne viena prieškario, pokario, stagnacijos ir jau Nepriklausomos Lietuvos sportininkų karta.
SPORTO HALĖ
Pergalė antrajame 1937 m. Europos krepšinio čempionate Rygoje sukėlė ne tik didelį patriotinių jėgų antplūdį, bet ir galvos skausmą – o kur priimsime svečius po dviejų metų?
Pradinė idėja žaisti mažoje Kūno kultūros rūmų salėje su mažais balkonais buvo atmesta, ir architekto inžinieriaus konstruktoriaus Anatolijaus Rozembliumo dėka pašonėje iškilo pirmoji pirmiausiai krepšiniui skirta Sporto halė, į kurią 1939 metais suplūdo tūkstančiai kauniečių… ir taip dar 70 metų ir po to!
LIETUVOS JACHTKLUBO ATVIRAS BASEINAS
Vienas iš paslaptiniausių Laikinosios sostinės sporto objektų – atviras baseinas Nemune. Lietuvos jachtklubo padalinys įsikurė prie Aleksoto tilto plaukiojančiame pastate – brandvachtoje, pastatytoje pagal inžinieriaus Kęstučio Bulotos projektą.1934 m. ties Žiemos uostu (tai yra, prie dabartinės “Žalgirio“ arenos) įrengtas atviras plaukimo baseinas.
Jis tapo profesionalaus Lietuvos plaukimo, šuoliųį vandenį, o ir vandensvydžio starto vieta.
“ŽALGIRIO“ DRAUGIJOS AIKŠTYNAS
Ar žinote legendą apie tai, kad tai lietuviai (ir estai) pirmieji po karo mokino kitus sovietų sportininkus žaisti “kanadietiškąjį“ ledo ritulį (penki prieš penkis). Ir vyko tai aikštyne priešais Kūno kultūros rūmus.
Dabar čia teniso kortai ir kitos įstaigos, o pokario kauniečių kartai tai buvo pagrindinių krepšinio, bokso, o žiemą išliejus ledą – čiuožimo ir ledo ritulio batalijų vieta. Aikštyno tribūnos visada užsipildydavo!
Sekančią ekskursiją apie Lietuvos olimpiečius “Gražinkime Kauną“ ketina surengti liepos 24 d.
Daugiau informacijos – 8 639 85044, grazinkimekauna@gmail.com
Šeši gražiausi Radijo kalno grožiai
Prieš šešis metus susibūrusi idealistinė viešoji įstaiga „Gražinkime Kauną“ pasirinko pačias įvairiausias veiklos sritis – tai ir parodų organizavimas, ir pasaulinės „Art Deco“ bendrijų asociacijos tuometinio lyderio Jeff Loundy vizito Kaune inicijavimas, ir praktinę medžio restauraciją skatinanti veikla.
Tačiau dar dažniau „Gražinkime Kauną“ kvietė kauniečius ir miesto svečius į ekskursijas, kurių tikslas – atpažinti kaimynystėje esančius gražiausius pastatus, susipažinti su juos sukūrusiais architektais ir dailininkais, sužinoti su apie juose gyvenusiais žymiais žmonėmis, kultūros veikėjais, ar tiesiog nuostabiais kaimynais.
Pirmoji tokia „Gražinkime Kauną“ ekskursija įvyko prieš šešis metus Žaliakalnyje, taip vadiname Radijo kalno rajone. Todėl šiandien mes, labiausiai patyrę šios vietos gidai, norime pristatyti šešias įdomiausias šio Kauno rajono vietas. Dar daugiau jų sužinoti ir pamatyti galite… mūsų ekskursijos po šią Kauno dalį metu. Taigi, pradedame…
6. STASIO KUDOKO VILA (LAIPTAI Į RADIJO KALNĄ, DAB. V. MYKOLAIČIO PUTINO GATVĖS – BUV. ALTŲ – TĘSINYS)
XX a. 3 dešimtmetį, įtvirtinus Lietuvos nepriklausomybę, Kauno miestas pradėjo plėstis nuo cariniu laiku suplanuoto Naujamiesčio link Žaliakalnio šlaitų. Viršuje susiformavo naujos Vaižganto (po rašytojo mirties) ir Perkūno alėjos gatvės. Tačiau nedaugelis kauniečių išdrįso statyti savo pastatus šlaito viduryje (kaip Los Andželo Bevelri Hilse). Vienas iš tokių buvo sau ir savo šeimai vilą pasistatęs architektūros mokslų daktaras Stasys Kudokas (1898 – 1988), mokslus baigęs Romoje ir Milane. Ją ir šiandien puošia ne tik Broniaus Pundziaus skulptūra „Motinystė“, bet ir fantastiški architektūros sprendimai (garažas 3-ame aukšte). “Gražinkime Kauną“ kiekvieną rugsėjį pamini dr. arch. Kudoko jubiliejų. Galbūt ateis diena kai dr. arch. Kudoko vardu vadinsis ir laiptai, kur jis ir gyveno.
Be jo, kylant į Radijo kalną, pažymėtinos puikiai reljefą išnaudojusios arch. Arno Funko vilos – Užsienio reikalų departamento direktorius Juozo Norkaičio bei Finansų ministerijos Valtybės kontrolės departamento bendrosios revizijos departamento direktoriaus Stasio Stašio namai. Toje pačioje gatvėje verta pažymėti ir Trakų 27 d. įsikūrusia vilą kuri gal ir visame mieste artimiausia vokiškam Bauhausui ar funkcionalizmui privačioje statyboje.
5. VILA “EGLUTĖ“, VAIŽGANTO g. 25
Bronislavos ir Petro Klimų vila „Eglutė“, skurta 1929 metais – viena iš vietos legendų, skirta XX a. Lietuvos atgimimo ir literatūros legendai Juozui Tumui – Vaižgantui karšinti. Jis svajojo čia parašyti memuarus. Deja, dėka Vizbaro suorganizuotos pavasariškai – žiemiškos iškilos rašytojas peršalo, ir 1933 m. čia buvo… pašarvotas.
VšĮ „Gražinkime Kauną“ aktyviai dalyvavo, kad šiam pastatui būtų suteiktas kad ir vietinės reikšmės kultūros paveldo statusas. Tikimės, kad jis bus atvertas visuomenei, kad dar daugiau būtų sužinota apie pirmuosius Radijo kalno naujakurius – Vaižgantą, signatarą Klimą, vėliau – ir Švedijos konsulatą.
4. SUGIHAROS NAMAI, VAIŽGANTO G. 30
Viešosios įstaigos „Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ (įsteigtas 1999 m.) muziejus – tai ne tik vienas iš stipriausių privačių muziejų Lietuvoje, kurį kasmet aplankydavo tūkstančiai lankytojų iš Japonijos, Izraelio ir kitų antifašistinių šalių. Jis pasakoja nuostabią istoriją apie tai, kaip Japonijos buvimo „Šiaurės Kasablankoje“, t.y. Kaune 1939 – 1940 m. japonų konsulo Čijūnės Sugiharos dėka nuo tikros mirties buvo išgelbėta tūkstančiai žydų iš Šiaurės Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių.
Mes, Kauno gidai, prisimename ir labai gabų pačio pastato architektą Juozą Milvydą (1914 – 1941), kuriam likimas ir atsitiktinė kulka Birželio sukilimo metu atskaičiavo ne daugiau, nei kitam to laiko herojui Vytautui Mačerniui.
5. PURICKIO NAMAI, VAIŽGANTO G. 13
Daugelį gražių šio Kauno vilų rajono namų tenka pažinti iš išorės, bet norėtųsi primti ir vieną iš pastatų, žavėjusių šį Kauno rajoną ir iš vidaus. Tai Vaižganto gatvėje 1930 metais pastatydintas diplomato, žurnalisto, karštą gyvenimą mėgusio publicisto dr. Juozo Purickio namas, kurį suprojektavo Baltarusijos liaudies respublikos veikėjas ir trispalvės vėliavos kūrėjas Klaudijus Dušauskas – Duž.
Karščiausius vakarėlius čia rengė garsus rinkodarininkas, Fordo sūnaus bendramokslis Vytautas Andrius Graičiūnas ir jo žmona aktorė bei režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, (better known as Une Baye čia gyveno pats Vincas Mykolaitis Putinas su pačia Salomėja Nerimi, čia kūrė didžiausias Kauno „art deco“ genijus profesorius Tadas Lomsargis… Visko net neišpasakosi.
GARBINGI PAMINĖJIMAI (HONORABLE MENTIONS)
Mūsų šešetukas neleidžia paminėti visų šiame Radijo kalno rajone išsiskiriančių pastatų, menančių žymius architektus, menininkus, kultūros veikėjus. Pavyzdžiui, panašiai, kaip Purickio namai, istorine verte ir dar geriau išsaugotu interjeru pasižymi Julijos Jablonskytės-Petkevičienės namai, esantys Perkūno al. Savo architektūra žavi ir Felikso Bielinskio, Kudoko mokinio ir vieno iš „modernistiškiausių“ Kauno pokario architektų vila, įsikūrusi taip pat Vaižganto gatvėje.
Radijo stoties rajonas taip pat išsiskiria unikaliu M. K. Čiurlionio lietuvių dailės muziejaus filialu – scenografo Liudo Truikio ir aktorės Marijonos Rakauskaitės namais-muziejumi, įsikūrusiu Edmundo Fryko gatvėje. Šio garsaus tarpukario Kauno kūrėjo (greičiausiai, lenko) vardu pavadinta ne tik buvusi Lermontovo gatvė, bet ir šeimos dvarelis bei laiptai, vedantys į Bažnyčios gatvę.
Radijo kalno pakriaušėje – ir gūdžius pokario metus menantis kryžius, primenantis iš Kauno geležinkelio stoties pokario metais vykdytus trėmimus. Metalinį tremtinių kryžių pagamino kalvis Zenonas Baranauskas.
Viena iš įdomiausių rajono įžymybių – tai ir šių laikų istorija, namas, kuriame gyveno žymus krepšininkas, Kauno garbės pilietis Arvydas Sabonis su šeima. Bet tai… jau kitos „Gražinkime Kauną“ ekskursijų serijos, skirtos Laikinosios sostinės sportui ir krepšiniui, dalis.
6. SVARBIAUSIAS OBJEKTAS – PIRMASIS KAUNO RADIOFONAS – RADIJO STOTIS
Radijo kalno titulas šiai Žaliakalnio daliai suteikta ne atsitiktinai. Būtent iš čia, ant kalno kadaise skirtam cariniam kibirkštiniam telegrafui, savo transliacijas 1926 m. birželį pradėjo Lietuvos radijas. Jau netrukus bus šimtmetis kai iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Iš čia iš pradžių buvo transliuojama muzika, žinios, vėliau transliacijos nusikėlė į Laisvės alėją.
Nepaisant to, visai Lietuvai ir pasauliui ir toliau tarnavo būtent šioje Žaliakalnio dalyje įrengti ant dviejų 150 metrų aukščio stulpų įrengti 1961 metro banga (153 kHz) dirbantys siųstuvai. Tai – ir modernizmo stiliaus paminklas, ir savotiškas „tribute“ to meto Lietuvos technologinei ir kultūrinei pažangai. Tiesa, JAV konsultas Robertas Heingartneris skundėsi, kad kol nuo Žaliojo kalno „kalė“ Lietuvos radijo transliacija, ji užgoždavo viską, ir jis negalėjo klausytis operų iš Vienos…
Tačiau nepraėjo nei keletas metų, ir sumanūs lietuviai pradėjo savo operų tiesiogines transliacijas iš Valstybės teatro. Bet tai, kaip sakoma, jau šiek tiek kita istorija….
Dar daugiau apie Radijo kalno bokštus, jų legendas ir tarpukariu sužinosite, prisijungę prie mūsų ekskursijos 2021 metų birželio 26-ąją, šeštadienį. Ją tradiciškai pradėsime nuo Kauno Soboro (iš Laisvės al. pusės) 12,30 val. (arba, pusę pirmos). Dėl ekskursijos tematinio pakartojimo kreipkitės – grazinkimekauna@gmail.com.
„Medžio talka“- projektas atvėręs ir naujas darbo galimybes
2020 metų gruodį baigėsi du metus Žaliakalnio seniūnijoje trukęs Kauno kolegijos ir VšĮ „Gražinkime Kauną“ projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“.
Per projekto laiką prie projekto prisijungė 20 jaunesnių nei 40 metų Žaliakalnio gyventojų, tarp jų – dar dėl darbo neapsisprendę kolegijos absolventai, motinystės atostogose esančios jaunos mamos, kiti ekonomiškai neaktyvūs šios Kauno seniūnijos gyventojai.
Projekto „Medžio talka“ tikslas buvo padėti įgyti žinių apie medžio darbus, suvenyrų gamybą ir verslo vadybos, įgauti motyvacijos bei įgyti naują pomėgį ar net profesinius įgūdžius, ir taip tapti ekonomiškai aktyviais.
Pradėjo medžio restauracijos verslą
Žaliakalnyje gyvenantys pirmųjų metų projekto dalyviai Paulius ir Rūta Žaliaduoniai jau įsteigė savo verslą, medienos gaminių atnaujinimo ir restauracijos bendrovę UAB “Laikas Medžiui“.
Pirmuoju dideliu iššūkiu naujam verslui tapo Pirmosios Respublikos laikais Alytaus rajone, netoli Miroslavo, Kurnėnuose statytos mokyklos medinių elementų restauracija. Tam kauniečiai medžio restauratoriai ir studijavo tarpukario langų katalogus bei reklaminius lankstinukus, bendravo su medžio meistrais Jungtinėse valstijose.
Kauniečiams išties pavyko unikalios “amerikoniškos“ mokyklos restauracija. Apie restauracijos projektą, kuriame dalyvavo ir Žaliakalnio bendrovė rašė architektūros portalas “Pilotas.lt“
“Medžio talkoje“ mes susipažinome su medienos apdirbimo įrankiais, įgijome pirmuosius įgūdžius. Svarbiausia – projektas suteikė supratimą, kad tokia veikla mums išties patinka“, – sakė “Laikas Medžiui“ vadovas Paulius Žaliaduonis.
Domisi ir suvenyrų gamyba
“Medžio talkos“ dalyvė, jauna mama Zita Valavičienė irgi jau grįžo į darbo rinką, dirba savo profesijoje – konditere. Tačiau laisvalaikiu neužmiršta ir projekto metu įgytų įgūdžių.
“Man labiausiai patiko projekto užsiėmimai “Kuriame grožį“, susiję su keramikos, metalo apdirbimo gaminant suvenyrus tema. Įsiminė ir dirbtuvės, susijusios su audiniais – batikos kūrimu, vilnos vėlimu, dažymu ant šilko.
Ir pasibaigus “Medžio talkai“, domiuosiu juostų vijimo tema. Užsirašiau į augalinių dažų panaudojimo kursus“, – apie savo tolesnį kelią pasakojo kaunietė Zita.
Abi mokymų metų kartos susitiko baigiamajame seminare
Žaliakalnio Aukštaičių gatvėje ir pastebimas medinis namelis su restauruotomis durimis bei dekoratyviniu saulės elementu. Čia rudenį susibūrė abiejų metų “Medžio talkos“ kartos ir bendroje talkoje, vadovaujant Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo programos dėstytojui Aurelijui Blažinauskiui, atliko medinio namo detalių restauracijos darbus.
Bendruomenei skirta iniciatyva susidomėjo ir portalai “Kas vyksta Kaune“, “Kaunas pilnas kultūros“ bei “Delfi.lt“.
Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ buvo vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“.
Su “Medžio talkos“ projektu galima susipažinti specialiai įsteigtame socialinio tinklo “Facebook“ profilyje .- .
“Medžio talkos“ seminaro metu restauruotos Žaliakalnio medinuko detalės
2020 metų rugsėjo pabaigoje “Gražinkime Kauną“ ir socialinio partnerio Kauno kolegijos vykdyto projekto “Medžio talka“ dalyviai savaitei susibūrė Kauno Žaliakalnio Aukštaičių gatvėje, kur buvo restauruotos dvejos autentiško medinuko durys bei dekoro elementai.
Medinį namą 1928 m. pastatė ir jame su šeima gyveno karininkas, Lietuvos Šaulių sąjungos vado adjutantas Antanas Gedmantas. Šiandien čia gyvenanti dailininkė grafikė Aistė Ramūnaitė ne tik saugo savo senelių šeimos atminimą, bet ir nuolatos rengia Žaliakalnio bendruomenei skirtus meninius renginius.
Seminaras buvo suplanuotas dviejų metų trukmės projekto “Medžio talka“ pabaigoje – remdamiesi socialinės atsakomybės ir darnios plėtros principais, jo dalyviai skyrė savo darbą Žaliakalnio bendruomenei.
„Džiugu, kad į šį praktinį seminarą-dirbtuves įsitraukė ir pirmųjų metų projekto “Medžio talka“ dalyviai, kurie jau yra įsteigę savo verslą – UAB „Laikas medžiui“ – ir dirba medžio restauravimo srityje“, – džiaugėsi praktiniam seminarui-dirbtuvėms vadovavęs Kauno kolegijos Menų akademijos Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo studijų programos dėstytojas Aurelijus Blažinauskis.
Bendruomenei svarbų projektą medžiagomis parėmė įmonė UAB “Restauracijos medžiagos“ – dažai24 .
Apie dirbtuves „Medžio talka Žaliakalnio medinukams“ taip pat informavo portalai Delfi.lt“, “Kas vyksta Kaune“ ir “Kaunas pilnas kultūros“.
Projektas 08.6.1-ESFA-V-911-02-0003. „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ buvo 2 metus vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“.
Aplankėme ir dešiniojo Nemuno kranto miestelius
2020 metų vasarą startavęs “Gražinkime Kauną“ sekmadieninių ekskursijų mikroautobusu ciklas “Pakaunės miesteliai“ liepą bei rugpjūtį atskleidė dešiniajame Nemuno krante netoli Kauno išsidėsčiusių miestelių istoriją ir dabartį.
Gidės Marijos Oniščik lydima grupė pirmiausia dešiniajame Nemuno krante pasiekė Raudondvario miestelį, tada – ir Kulautuvą. Kulautuva – itin įdomus ir intriguojantis Pakaunės objektas, tarpukario (beje, ir pokario) kauniečių poilsio ir sanatorijų vieta, kur mėgo ilsėtis lietuviai ir žydai, unikalaus vilų modernizmo atspindys.
Šiandieninė Kulautuva – modernių investicijų, turto vystymo ir naujos SPA plėtros Pakaunėje pavyzdys. Teigiama, kad artimiausiu metu sekant tikro kurorto tradicijomis miestelyje duris atvers netgi mineralinio vandens biuvetė.
Dar kitą savaitę lankėme vieną iš labiausiai raižyto reljefo miestelių visoje Lietuvoje – Vilkiją. Jei klimatas būtų švelnesnis, matyt čia, kaip kokiame Mozelio slėnyje, kiekvieną žemės pėdą išnaudotų vynuogynai. Beje, šiandien keltas jungia Vilkiją ir su kairiuoju Nemuno krantu.
“Vilkijoje galėjome pamatyti ne tik bažnyčią ir tarpukario laikotarpio pastatus, bet ir buv. Teismo rūmus, Šv. Florijoną pagerbiančią skulptūrą, sinagogos vietą prie Nemuno, aplankysime ir Juškų muziejų“, – sako ekskursijos maršrutą sudariusi gidė Marija.
Dar kitą savaitę ekskursantai pasiekė tame pačiame dešiniame Nemuno krante, tačiau aukščiau prie Nevėžio esančius Babtus. Beje, čia prieškariu ir anksčiau buvo paskutinė garlaivio iš Kauno “stotelė“. Miesto ir apylinkių apžiūrą pradėjome 1989 m. mokytojo Juozo Sauliaus, muziejaus vadovės Marijos Markauskienės, klebono kunigo Ričardo Mikutavičiaus iniciatyva atkurto mūrinio koplytstulpio Dariui ir Girėnui. O jo pastatymo iniciatorius buvo generolas Vladas Nagevičius, projektuotojas – inžinierius Šalkauskis.
Babtai – vienas iš ne itin daugelio Lietuvos miestelių, turinčių veikiantį, aktyvų kraštotyros muziejų, ir esame dėkingi muziejininkui Mariui Vaišnorui, kuris atėjo ir aprodė mums viską ne darbo dieną sekmadienį. Muziejuje – itin plati vietos istorijos panorama – nuo seniausių laikų glūdinčių piliakalnių tyloje ir Nevežio rimtyje, iki knygnešių ir sukilelių laikų, dvarų ir valstiečių buities, iki naujausios istorijos ir kun. Mikutavičiaus klebonavimo Babtuose 1982 – 1990 m. tarpsinio. Žinias papildė vizitas itin gražioje medinėje XIX a. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.
Babtų apylinkės siūlo dar ne vieną įdomybę, tad mes kitame Nevėžio krante aplankėme Piepalių piliakalnį ir verslininkas Mindaugo Šventoraičio atkurtą Babtyno – Žemaitkiemio dvarą, kuris stebino ne tik kūrybiškai sutvarkyta aplinka, bet ir originaliomis senojo transporto bei meno kūrinių ekspozicijomis.
Ekskursantų pageidavimo dar į ne vieną Kauno rajono miestelį grįšime ir rudenį, o kol kas pakviesime su gide Marija aplankyti ir abipus Nėries netoli Kauno esančius miestelius. Pirmoji tokia intriguojanti kelionė – jau artimiausią sekmadienį pusę vienuolikos — į prie Jonavos esančius Žeimius.
Už nuotraukas dėkojame ekskursantėms Irenai, Dainai, Linai, gidui Jonui.
Mažiau žinomų Kauno modernizmo kūrėjų pristatymą pradėjome nuo Jono Kovalskio – Kovos
Tradiciškai kiekvieną šeštadienį pusę pirmos „Gražinkime Kauną“ kviečia susirinkti prie Kauno Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės ir siūlo ekskursiją po Kauno Centrą, Naujamiestį, Žaliakalnį. Vieną liepos šeštadienį pakvietėme į pietinę Kauno Naujamiesčio dalį, sekdami Pirmosios Respublikos architekto Jono Kovos – Kovalskio kūrybos pėdsakais.
Iki šiol tik nedidelė dalis „didžiųjų“ Kauno modernizmo architektų yra susilaukę atskirai jų kaip asmenybių kūrybai skirtų knygų… ar brošiūrų (tiksliau ties tokia apie K. Reisoną viskas ir baigėsi). Nepanašu, kad tokios pasirodys artimiausiu metu. O juk Lenkijos ar Čekijos modernistai tokių sulaukia.
O ką jau kalbėti apie Joną Kovalskį – Kovą, kuriam pasireikšti Kaune likimas skyrė tik 4 metus nepriklausomoje Pirmojoje Respublikoje, ir dar kelis – prie pirmosios sovietų ir nacių okupacijos. Todėl pasakojant apie jo veiklą, teko remtis ir išeivijos šaltiniais, pavyzdžiui, Čikagoje leistu „Draugu“, kur apie architekto kelią pasakojo jo asmeninis draugas Jurgis Okunis.
Jonas Kovalskis Kova gimė 1906 metų vasarą netoli Daugailių, dabartiniame Utenos rajone. Jis priklausė būtent tai talentingų Lietuvos piliečių kartai, kurią siųsdavo pasimokyti į užsienį. Ukmergės gimnazijos absolventui Jonui teko daug „prancūziško“ skonio, tai yra 21-erių metų jaunuolis pradeda studijas Regioninėje architektūros mokykloje (Ėcole Regionale d’Architecture) Grenoblyje, o tarp 1930 ir 1935 metų – Aukštesniojoje Dailiųjų menų mokykloje (Ėcole Regionale Supėrieure des Beaux Arts) Paryžiuje. Taigi, dar vienas atvejis, kai gidas, klausiamas – „O koks buvo ryšys tarp paryžietiško „Art Deco“ ir Kauno?“ gali atsakyti – tiesioginis!
1935-iaisiais į Tėvynę grįžęs Kovalskis iš pradžių gauna darbą tik Kauno miesto Statybos inspekcijoje, bet energingai veržiasi į Laikinosios sostinės architektų elitą – dalyvauja Dariaus ir Girėno paminklo konkurse bei Baltijos valstybių bendro paviljono pasaulinėje 1937 metų Paryžiaus parodoje konkurse. Projektai nors ne laimintys, bet nebuvo prasti – po metų eksponuoti tradicinėje Dailės parodoje, Architektų sekcijoje. Ir dar būtent jam patikimas vienas iš įdomiausių ir atsakingiausių darbų – kaip skelbia pasakojimai, aplankius ir Marienburgą (dab. Malborkas), pasisėmus žinių, Kudoko Karininkų Ramovėje suprojektuoti istoristinį Vytauto Didžiojo menės – seklyčios interjerą. Nuo jo pradėjome ir savo ekskursiją.
Galbūt šis darbas, galbūt didelis darbštumas ir profesionalumas lėmė, kad Kovalskis greitai daro ir karjerinį šuolį – nuo 1937 metų architektas (priminsime, jam tada sukako 31-eri metai) tampa Kauno savivaldybės Planavimo dalies vedėju. Tuo pačiu metu, pradeda pildyti didelis XX a. 4 deš. pabaigoje įgyvendintų darbų sąrašas – tai ir kun. Adolfo Sabaliausko–Žalios Rūtos prašymu suprojektuota Mieleišių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčia prie Biržų, ir Šaulių namai Veiveriuose, ir Panevėžio kraštotyros muziejus, ir dalis centrinių „Pienocentro“ sandėlių šalia dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto Kaune. Būtent ten atrasti unikalaus modernizmo ir savito tautinio stiliaus lydinio ir keliavo mūsų ekskursija.
Pienocentro centrinės pieninės pastatų komplekso sandėlis, nuotr. KPD / Laima Markevičiūtė
Įdomu tai, kad Jonas Kovalskis spėjo pasireikšti ir kaip urbanistas – suplanavo Ąžuolyno parką, Zoologijos sodą, Kulautuvos kurortą. Pasak Okunio, jo plunksnai priklauso ir toks į ateitį orientuotas darbas kaip Kauno magistralių planas. Teigiama, kad įvairiapusis kūrėjas projektavo ir baldus – konkrečiai, skirtus Klaipėdos pedagoginiam institutui ir Seimo prezidiumui Kaune, o šios srities jo gyvenimo viršūne tapo Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčiai suprojektuota tautiniais ornamentais puošta monstracija.
Nuo 1937-ųjų architektas atsiskleidžia ir kaip daugelio mėgstamas, mylimas pedagogas – nuo 1937 metų dėsto Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune, nuo 1939-ųjų ir Vytauto Didžiojo universitete, trumpai per karą buvo jo Architektūros katedros vedėjas bei nuo 1940-ųjų Kauno taikomosios dailės institute, vadovauja ten įkurtai Dekoratyvinės architektūros studijai. 1944 metais tenka trauktis į Vakarus, tarp 1947-ųjų ir 1949-ųjų dėsto Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene.
Toliau – Amerika, Čikaga, kur kartu su žmona Brone Lukšaite – Koviene 1950 metais įkuria nuosavą architektūros studiją. Galbūt todėl Kovai – Kovalskiui patikima projektuoti žymiausius šio miesto XX a. 6 deš. mūsų išeivijos pastatus – Šv. Kryžiaus parapijos seselių vienuolyną (1954 m.), Marijonų vienuolyną ir laikraščio „Draugas“ būstinę (1956 m.) bei Jėzuitų koplyčią, vienuolyną ir Jaunimo centrą (1958 m.).
Mūsų ekskursija baigėsi itin ryškiu, deja neišpildytu Kovos – Kovalskio projektu – Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos Motinos ir vaiko muziejaus rūmais, kurie buvo planuoti pastatyti sklype Laisvės al. 16. O juk projekte atsispindi visas architekto talentas tuo metu madingiausiame modernizmo su funkcionalizmo pakraipa stiliuje.
Čia dar nenorėtume dėti taško, nes ir po ekskursijos toliau domimės jo palikimu. Tiesiog su širdies skausmu rudenį teko pamatyti dabartinę architekto suprojektuotos Sitkūnų (tada vadinta – Baptų) radijo stoties būklę. Tačiau žiūrėkime į ateitį… labai domina tokie Kovos Kovalskio projektai, kaip turistų namai Klaipėdoje ir Nidoje. Galbūt juos pavyks išvysti vasaros mėnesiais.
Užsivedė naujas ekskursijų ciklas “Pakaunės miesteliai“
Jau vasaros pradžioje, tik pasibaigus karantino laikotarpiui, “Gražinkime Kauną“ atsiminė seniai puoselėtą idėją, ir sekmadieniais pakvietė į ekskursijų ciklą autobusu į prie Kauno išsidėsčiusius miestelius. Ekskursijas pirmiausia ėmėsi vesti žinoma tekstų apie Kauną ir ne tik autorė, architektūros mylėtoja dr. Marija Oniščik.
Ekskursijos ciklo metu susipažįstame su seniausia jų istorija bei architektūros paminklais, domimės modernizmo pėdsakais Pakaunėje, o taip pat ir šiandienos pavyzdiniais socialiniais, kultūriniais projektais.
Pirmoji ciklo “Pakaunės miesteliai“ ekskursija dalyvius pakvietė į kairįjį Nemuno krantą – Kačerginę . Tai – vienas populiarių Pakaunės kurortų dar tarpukariu. Poilsiautojus čia viliojo aplink ošiantis pušynas, smėlio papludimiai ant Nemuno kranto, gegužinės aikštėje rengiami koncertai. Čia vasarodavo Juozas Naujalis ir Stasys Šimkus, Antanas ir Stasys Sodeikos, Juozas Eretas ir Juozas Zikaras, lankėsi prezidentas Kazys Grinius ir premjeras Juozas Tūbelis bei daugybė kitų žinomų kauniečių.
Kačerginėje ekskursantai pamatė namą, kuriame dar 1906 metais gyveno Jonas Biliūnas, Edmundo Fryko projektuotą Teklės Dambravičienės vasarnamį, išlikusias vilas bei vasarnamius, kuriuos pasistatė architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir matematikas Jonas Mašiotas, gydytojas Pranas Vaičiuška ir inžinierius Viktoras Reklaitis, taip pat jau sovietiniais metais Vinco Mykolaičio-Putino pasistatytą namą, kuriame jis ir mirė. Apsilankėme ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotoje Šv. Onos koplyčioje.
Dar po savaitės ekskursija patraukė į kitą Nemuno pakrantės miestelį – Zapyškį. Be tragiško likimo žydų genocido vietų bei senųjų miestelio kapinių, čia aplankėme miestelio viduryje esantį Nepriklausomybės laikų paminklą ir senąją gotikinę bažnyčią. Dar viena apatinėje miestelio dalyje esanti naujovė – svetingas kūrybos ir užimtumo centras “Stuba“.
Ant Kauną ir Tilžę stovinčio kelio stovintis Zapyškis (jo pavadinimas siejamas su Sapiegomis) pirmą kartą paminėtas 1555 metais. Tai vienas iš tokių Nemuno slėnio miestelių, kurio įžymybės yra “dvigubos“ – atrandamos tiek pakalnėje, tiek ant kalno. Zapyškije tai buvo proga apžiūrėti “naująją“ Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kuri savo metus skaičiuoja nuo 1942-ųjų.
Karštą liepą ekskursijų ciklas taip pat nusidriekė ir į dešiniojo Neries kranto miestelius – Raudondvarį, Kulautuvą, Vilkiją, bus lankomi – Babtai, Sitkūnai. O štai sprendimas persikelti keltu iš Vilkijos į kitą Nemuno krantą padovanojo to sekmadienio grupei progą aplankyti Zapyškio bažnyčią ir iš vidaus.
Už nuotraukas dėkojame dalyvėms Dainai, Daliai, Irenai ir Jonui. Bus tęsinys!
Ekskursijose prisimintas architektas Edmundas Alfonsas Frykas
2020 metų kovą vykusių ekskursijų cikle, skirtame vienam iš žymiausių XX a. 3-4 deš. architektų, Kaune ir gimusiam bei baigusiam gimnaziją – Edmundui Alfonsui Frykui (1876 – 1944) “Gražinkime Kauną svečiai iš vidaus lankėsi ir keliuose rečiau matomuose mūsų miesto pastatuose.
Mūsų puslapyje jau apžvelgėme vizitą į Edmundo Fryko, kaip spėjama, kartu su A. Mickevičiaus gimnazijos mokytoju Stanislovu Kymantu, suprojektuotą dabartinės Dariaus ir Girėno gimnazijos pastatą Vytauto prospekte.
Iš vidaus mums pavyko pamatyti ir architekto suprojektuotus studentų korporacijos “Neo Lituania“ rūmus šalia Vytauto parko – dabar čia veikia Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai. Sunku patikėti, bet 1928 metais, kai pastatas buvo suprojektuotas Edmundo Fryko, tai buvo viena iš erdviausių, iškilmingiausių miesto reprezentacinių salių.
Dar kitą dieną pavyko apsilankyti viename iš puošniausių Fryko projektuotų pastatų – Kauno lenkų smulkaus kredito draugijos rūmų arba kaip kauniečiai trumpindavo Lenkų banko pastatą Donelaičio gatvėje. Dabar čia taip pat įsikūrusi maloniai mūsų ekskursiją “Kaunas. Iš vidaus“ priėmęs Medicinos banko Kauno skyrius.
Pasibaigus vizitui, pasinaudojome svetingumu ir apsilankėme grandioziškiausiame Kauno pastate, projektuotame Edmundo Fryko, kur jo laikais planuota Teisingumo ministerija ir Teisingumo rūmai, kurį laiką veikė net Lietuvos IV Seimas, o dabar visas patalpas iki pat žavingos palėpės išnaudoja Kauno Filharmonija.
Edmundo Fryko projektus šiuo metu lankome ir virtualių “Gražinkime Kauną“ ekskursijų metu, kur pasakojome apie jo pramoninkui S. Gudinskui suprojektuotą “art deco“ stiliaus pastatą Mickevičiaus g. ar Kauno miesto savivaldybės Ugniagesių rūmus (dabar juose veikia Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba) Nemuno gatvėje.
