Vasario mėnesį baigėsi antrųjų socialinio projekto, įgyvendinamo su Kauno kolegija, „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ metų užsiėmimai „Kuriame grožį“.
Jaunosios Žaliakalnio mamytės išbandė naujai Kauno kolegijoje, Pramonės pr. korpuse įrengtą edukacinę erdvę medžio darbams, kuri ir toliau teigiamai tarnaus projektui „Medžio talka“.
Projekto dalyvės susipažino su dekoravimo medžio lukstu, intarsijos technikos pagrindai
„Mokymus pradėjome nuo įvado į medžio apdirbimo specialybę bei darbo saugos. Ilgainiui dalyvės įgavo įgūdžių, kurie leido ne vienai susikurti sau stilingą dekoratyvinę dėžutę. Esame pasirengę dėstyti ir senovinių baldų restauraciją, renovaciją – ne viena kaunietė ir kaunietis tokių turi namie“, – sakė „Kuriame grožį“ paskaitų apie medžio darbus dėstytojas Aurelijus Blažinauskis.
Projekto „Medžio talka“ tikslas – padėti Kaune gyvenančioms ir mažus vaikus auginančioms mamoms iki 40 metų įgyti žinių, kartu praleisti laiką, galbūt įgyti naują hobį ar profesiją, ir taip tapti ekonomiškai aktyviomis.
Projekto dalyvės taip pat bus mokomos verslumo, motyvuojamos siekti įsidarbinimo ar savo verslo sukūrimo, todėl nauja patirtis suteiks galimybę ekonominį neaktyvumą pakeisti aktyvumu – įsidarbinant vietos verslo subjektuose, įregistruojant individualią veiklą ar įsigyjant verslo liudijimus. Pirmieji šių mokymų dalyviai, juose dalyvavę praėjusiais metais, jau dirba pagal naująją savo specialybę.
Sukurtos dekoratyvinės dėžutės pratęsia Žaliakalnio amatų tradicijas
Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas įsikūręs Kauno miesto Žaliakalnyje, kuris yra istoriškai susiformavęs kaip vienas iš Lietuvos medžio apdirbimo, baldų, suvenyrų dizaino ir pramonės lopšių.
Kovo mėnesį į projektą kviečiami nauji ekonomiškai neaktyvūs dalyviai, jie jau dabar kviečiami registruotis skambinant 8 687 89532 ar parašant medziotalka@go.kauko.lt ar į “Facebook” mesendžerį m.me/MedzioTalka
Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“.
Paskutinę vasario dieną „Gražinkime Kauną“ pakvietė iš išorės ir iš vidaus susipažinti su Kauno miesto centre esančiomis, Laikinosios Sostinės laikais skirtingų tautybių mokiniams pastatytomis mokyklomis.
Ekskursiją, kurią vedė Marija Oniščik, pradėjome Trakų gatvėje šalia Felikso Vizbaro suprojektuotos ir pirmosios Kauno miesto savivaldybės lėšomis pastatytos mokyklos, nuo pat atidarymo 1929 lapkritį pavadintos Vinco Kudirkos vardu.
Žavinga detalė – čia mokyklos spektaklių metu po scena slėpėsi sufleris
Dabar V. Kudirkos progimnazija neseniai jaukiai suremontuota, tad pasinaudojome proga apžiūrėti mokyklos salę ir dekoratyvinių vazų puošta balkoną, žvelgiantį į Ramybės parką.
Vizbaras 1922 m. grįžo į Kauną, o 1925 m. projektavo šią mokyklą
Kitame Ramybės parko (buv. Miesto kapinių) kampe įsikūręs Kauno pedagogų kvalifikacijos centras – tai buvusi tais pačiais 1925 metais pastatyta Rusų gimnazija. Stilizuotos neogotikos stiliaus pastatą suprojektavo inžinierius Aleksandras Gordevičius.
Iš gatvės pusės ir nepastebėsi šio žavaus Gordevičiaus bokštelio
Iš kiemo pusės pamatėme į gynybinius pilies bokštus panašius dantytais parapetais puoštus rizalitus, poastato fasade – įdomų geometrišką dekorą. Jaukią laiptinę bei autentiškų detalių galima rasti dabartiniame pastato interjere.
Renovuotu Gordevičiaus istorizmu grožimasi iš Vytauto pr.
Kitoje gatvės pusėje – architekto Edmundo Fryko ir mokytojo Stanislovo Kimonto (arba Kymanto) suprojektuotas pastatas, kuriame nuo 1929 iki 1939 metų veikė lenkų A. Mickevičiaus vardo privati gimnazija. Pastate vakarais veikdavo vakariniai neakivaizdiniai lietuvių mokytojų kursai, čia rinkdavosi ir „pavasarininkai“.
Privati Lenkų gimnazija Kaune turėjo A. Mickevičiaus vardą.
Pastatas suprojektuotas Edmundui Frykui jaunesniajam būdingu stiliumi, jo fasadą puošia restauruoti istoristiniai atikai, papuošti juostuotais bokšteliais. XX a. ketvirtąjį dešimtmetį radome ir pastato viduje – koridoriuose, laiptinėje, salėje.
Mums atvertame muziejuje – ir apie 4-ą vidurinę, ir apie žymius jos krepšininkus
Mokyklos muziejus primena Kauno 4-oji valstybinės gimnazijos, kuri čia įsikraustė 1939 – 1940 m. istoriją, perima jos tęstinumą. Tokiu būdu, Kauno 4–oji vidurinė mokykla 1998 metais pavadinta Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurine mokykla, o vėliau – gimnazija, pernai šventė šimtmetį.
Gimnazijos stendai gražiu dizainu pasakoja apie Dariaus ir Girėno žygį
Mokyklos kieme prisiminėme čia pat vykusius tragiškus 1941 metų „Lietūkio“ garažo žudynių įvykius. Išėję atgal į Vytauto prospektą, kalbėjome apie tarpukariu žymią Vokiečių gimnaziją Kaune.
Sausį ir vasarį Žaliakalnyje toliau sėkmingai vyksta Kauno kolegijos ir viešosios įstaigos „Gražinkime Kauną“ socialinio projekto „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui” mokymai “Kuriame grožį”.
Ir šią žiemą kurti grožį mokėsi motinystės atostogose esančios, todėl ekonomiškai neaktyvios jaunos (iki 40 metų) Žaliakalnio seniūnijoje gyvenančios mamos.
Kūrybinės dirbtuvės vyko jaukiose Kauno kolegijos auditorijose
Moterims projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui” skyrė užsiėmimus, kurie siekė padėti atrasti naują įdomų užsiėmimą miesto amatų srityje ir taip galimai grąžinti į darbo rinką.
Ekonomiškai neaktyvioms mamoms suteikti nauji miesto amatų žinių pagrindai
“Kuriame grožį” autentiškus lietuviškus šiaudinius sodus sukurti mokė tautodailininkė iš Kaišiadorių rajono Ramutė Šilkūnienė, originalią šventinę edukaciją apie aromatus ir natūralius kvepalus vedė kaunietė parfumerė Rūta Špakauskienė.
Sausio mėnesį kūrybinių dirbtuvių lankytojos mokėsi pinti lietuviškas vytines juostas su meistre Vilija Ratautiene, lipdyti ir spalvinti keramiką su dirbtuvių “Kita Neries pusė” nare Laima Mačiulaityte, kurti suvenyrus iš žalvario su metalo plastikos meistre Inga Šilkūnaite.
Žinias perteikė dailininkė grafikė, pedagogė Indraja Raudonikytė
Retą geometriškų staltiesėlių iš lino kūrimo būdą pristatė tautodailininkė Danutė Juškienė, estetiškos fotografijos paslaptis atskleidė fotografė Renata Kilinskaitė, o dailininkė grafikė Indraja Raudonikytė surengė unikalių Užgavėnių kaukių tvariu būdu (iš antrinių žaliavų) gamybos dirbtuves.
Nuo vasario į socialinį projektą įsijungs ir profesionalai, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo dėstytojai – Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos koordinatorė Sigita Grabliauskaitė, tekstilės meno studijų programos dėstytoja Birutė Sarapienė, medžio meistras Aurelijus Blažinauskis.
“Kuriame grožį“ dalyvės mokėsi kurti tvariai, panaudojant antrines medžiagas
Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“
Pavasarį į užsiėmimus projektas kvies ne tik esančias motinystės atostogose, bet ir visus ekonomiškai neaktyvius ne vyresnius nei 40 m. Žaliakalnio seniūnijos gyventojus.
Apie kūrybines dirbtuves nuolatos praneša “Facebook“ puslapis “Medžio talka“
Visos projekto naujienos skelbiamos specialiame socialinio tinklo “Facebook” profilyje – www.facebook.com/MedzioTalka
Sausio 27 dieną sukanka lygiai šimtas metų, kai 1920 m. Kaune buvo įsteigta pirmoji aukštoji mokykla miesto ir Pirmosios Respublikos istorijoje – Aukštieji kursai. Ta proga “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į ekskursijas iš ciklo “Kaunas. Iš Vidaus“ pristatančias XX a. 3 deš. buvusius Lietuvos universiteto Pirmuosius ir Didžiuosius rūmus.
Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą
Pirmiausiai ekskursantai rinkosi A. Mickevičiaus gatvėje, šalia dabartinio KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto. Gidė Marija Oniščik pristatė pastatą, kuris projekto autoriaus (ar, kaip sužinojome, pirkėjo) inžinieriaus Aleksejaus Skrynikovo dėka atvėrė duris kaip Komercijos mokykla prieš pat I pasaulinį karą.
KTU ekspozicijoje saugomas ir prof. arch. Mykolo Songailos projektas rūmams.
Pastato viduje ir šiandien galima rasti unikalių detalių – laiptus su metaliniais ornamentiniais turėklais, vestibiulio sienų dekoro piešinius, metlacho plyteles, net langų rankenėlėms, atrodo, daugiau kaip 100 metų. Išsaugota Didžiosios Aulos interjero visuma, čia vykstantiems posėdžiams ir minėjimams šviečia tas pat šviestuvas.
Ekskursijos dalyviai galėjo pačiupinėti autentišką šiuose rūmuose studijavusių vinjetę
Po I Pasaulinio karo pastatas iš karto atiteko Aukštiesiems kursams ir nuo 1922 m. penkerius metus buvo vieninteliai Lietuvos universiteto rūmai, kur buvo Teisės bei Matematikos – gamtos fakultetų auditorijos. Kas metus po kadencijos demokratiškai keisdamiesi dirbo Universiteto rektorius ir Teisės fakulteto profesorius Mykolas Romeris, profesoriai Vincas Čepinskis, Tadas Ivanauskas, Petras Leonas, Kazimieras Baršauskas ir kiti. Vieno iš Lietuvos universiteto įkūrėjų ir rektorių (1928 – 1929 m.) chemiko inž. Prano Jodelės giminės taip pat dalyvavo ekskursijoje.
Apie Lietuvos universiteto istoriją, pastatus ir rektorius pasakojo dr. Marija Oniščik
Gidė Marija papasakojo apie tai, kad pastatą prof. arch. Mykolas Songaila ketino perstatyti ir padaryti dar iškilmingesniu, tačiau planai buvo atidėti. Buvo prisimintas Fizikos ir chemijos institutas Aleksote, šalia buvusi Observatorija (bei planai ten įrengti visą universiteto miestelį), Humanitarinių mokslų studijos Kalnų (dab. Putvinskio gatvėje), Antrieji rūmai ant K. Donelaičio ir Gedmino gatvių kampo bei ten pat šalia buvę Didieji universiteto rūmai.
Ekskursantai buvo pakviesti nusifotografuoti ant buv. VDU Didžiųjų rūmų laiptų
Būtent į buvusią Valstybės spaustuvę, vėliau Didžiuosius Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, o dabar – KTU Ekonomikos ir verslo fakultetą Gedimino gatvėje keliavome toliau. Po pastatą ekskursiją vedė gidė Neringa Daniulaitienė, apie Lietuvos universiteto istoriją atskirą paskaitą skaitė prof. Irena Leliūgienė.
Daug akademikų portretų – nuo Kalpoko iki Neemijos Arbit Blato tapybos – saugo KTU biblioteka
Iš prof. I. Leliūgienės ekskursijos dalyviai išgirdo unikalių istorijų apie universiteto rektorius Stasį Šalkauskį, Aukštųjų kursų iniciatorių matematiką Zigmą Žemaitį. Sužinojome, kur buvo Zoologijos muziejaus pradžia, kur vyko žymieji Balio Sruogos teatro seminarai, kokioje erdvėje nuo 1934 m. veikė Juozo Tumo- Vaižganto muziejus.
Iš Observatorijos matosi ir kaimynystėje esanti Prisikėlimo bažnyčia
Tikru atradimu pastato viduje tapo 1960 metais čia įkurta observatorija ir jos atsidarantis su vaizdu į Prisikėlimo bažnyčią.
Dėkojame Kauno Technologijos universiteto darbuotojams už galimybę surengti tokią ekskursiją šeštadienį, dėkojame doc. dr. Rimantei Hopenienei už KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto rūmų aprodymą.
Nuotraukos: Rasos Petronienės, Jono Oškinio, Neringos Daniulaitienės.
Vieno gruodžio pirmadienio popietę „Gražinkime Kauną“ komanda ir gidas Deimantas Ramanauskas pakvietė į pirmą ciklo „Kaunas. Iš vidaus“ ekskursiją. Kauniečiai ir miesto svečiai paskatinti giliau susipažinti su vienu iš pagrindinių Kauno simbolių – Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčia arba kitaip – Soboru.
“Soboras – – nors yra giliai įsismelkęs į dažno kauniečio atmintį, kaip tam tikra atminties vieta, kurioje jie buvo krikštyti, žiūrėjo vitražus ar tiesiog ateidavo prie jo pasėdėti, bet istorinių ar meninių žinių apie jį stokojama“, – apie savo idėją ciklo pradžiai pasiūlyti būtent Įgulos bažnyčią sako gidas Deimantas Ramanauskas.
Daugelis “Gražinkime Kauną“ ekskursijų prasideda prie Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės… tačiau šį kartą grupė pasuko ne į miestą, o į pastato vidų
Ekskursija prasidėjo pirmą valandą – iš karto po pietinių pamaldų. Dalyvių susirinko kelios dešimtys – tai parodo, kad tokios ekskursijos įdomios net ir darbo dienos metu. Šviečiant žiemiškiems saulės spinduliams ir būdami prie Soboro pagrindinio įėjimo ekskursantai buvo supažindinti su XIX a. Kaunu, Tvirtovės statybomis ir Soboro atsiradimu. Po įžangos ekskursantai buvo pakviesti užeiti į pastato vidų. Viduje lankytojai ne tik detaliau susipažino su pastato atsiradimu, statybomis, architektūrinėmis ir tapybos detalėmis, bet ir gido pasakojimo dėka galėjo nusikelti į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikus.
Kauno Soboras buvo pradėtas statyti dar 1891 m., kaip vienas iš esminių Kauno Tvirtovės objektų. Statybos vyko pagal karo inžinieriaus, papulkininkio Konstantino Limarenkos parengtą projektą, kuriame atsispindėjo neobizantinis, Rusijos imperijos vakariniams pakraščiams labiau būdingas religinių pastatų stilius. Iki 1915 m. Soboras buvo ne tik religinis, bet ir vienas iš pagrindinių Kauno miesto reprezentacinių objektų, kuriame vykdavo stačiatikių pamaldos, prasidėdavo kariniai paradai ir eisenos. Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvos teritoriją okupavus Vokietijos imperijai Soboras buvo išplėštas, o po kurio laiko ir uždarytas.
1919 metais atkuriant Nepriklausomą Lietuvą Soboras perduotas katalikų bažnyčiai. Pirmuoju jo klebonu buvo paskirtas Antanas Palubinskas, o 1929 m. klebonu tapo Vasario 16 –osios Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas. Vadovaujant V. Mironui buvo atlikta viena iš didžiausių Soboro rekonstrukcijų, kuriai vadovavo ne tik minėtas signataras, bet ir garsus to meto menininkas Vladas Didžiokas, kuris su mokiniai eksterjere nutapė ne vieną darbą.
Vladas Didžiokas XX a. 4 dešimtmetyje pertapė pastato apsidę
Religinę funkciją pastatas išlaikė iki pat 1962 m., kuomet LTSR Ministrų tarybos paliepimubuvo uždarytas. 1965 m. Sobore buvo įrengta M. K. Čiurlionio muziejaus Skulptūros ir vitražo galerija. 1991 metų kovo 28 d. pastatas grąžintas Kauno arkivyskupijos kurijai ir nuo tada tarnauja tikinčiųjų reikalams.
“Gražinkime Kauną“ šia ekskursija pradėjo naują, šaltajam metų laikotarpiui skirtą ekskursijų ciklą, kai ir darbo metu, ir šeštadieniais bus lankomi ryškiausi Kauno architektūroje ir istorijoje pastatai. Tikslų tvarkaraštį ir kitas naujienas galite sekti “Gražinkime Kauną“ “Facebook“ puslapyje.
Kelionės po miestą su gidais skatina ne tik atsitraukti nuo kasdienybės, iš naujo pažvelgti į, regis, puikiai pažįstamus pastatus, bet ir atverti duris naujiems potyriams. Kaip tik tai nusprendė padėti padaryti „Gražinkime Kauną“ gidų komanda, Laikinosios Sostinės metais paruošusi ekskursijas, kurių metu galėsite ir… paskanauti „smetoniško“ Kauno. Naujo sezono metu ekskursantams ne tik prieš akis savotiškai atgis „smetoniški“ restoranai, cukrainės, arbatinės, barai ir parduotuvėlės – iš pasivaikščiojimo po Senamiestį ar Naujamiestį grįšite praturtėję ir žiniomis apie to meto madas, ir netgi Laikinosios Sostinės skoniais.
“Gražinkime Kauną” gidų komanda 2019 metų rudeniui pristato tris naujus maršrutus po Kauno miestą kulinarine tema, į kurią kiekvienas savo maršruto rengėjas žvelgia vis kitu kampu ir veda kitokiu keliu. Poetę, skaitovę Neringą Daniulaitienę, “Gražinkime Kauną” komandos naujokę, suviliojo Kauno – Laikinosios sostinės- metas, tuo laikotarpiu auganti laiko leidimo kavinėse kultūra, dėl kurios Kaunas užsitarnavo pavadinimą “Mažasis Paryžius”. Ekskursija “Maistas ir pramogos tarpukario Kaune” apims įvairius visuomenės sluoksnius ir jų kultūrą – nuo bohemos iki darbininkų, nuo studentų iki statusą bei pilvuką jau užsitarnavusių verslininkų ir tarnautojų, nuves per kiemus Laisvės alėjos pakraščiuose į restoranų, kavinių užkulisius, atkurs prie jų staliukų vykusias dramas, kurtas eiles ir ragautus skonius.
Vienas iš firminių Kauno pateikalų, kuriuos ragausime – “musas“
Gidas Deimantas Ramanauskas, vienas stipriausių žydų kultūros žinovų Kaune, įsitraukė į kulinarinio paveldo paieškas Senamiestyje. Įsikūnydamas į virtuvių šefus pačiose įvairiausiose virtuvėse – nuo privačių, iki vienuolynų, smuklių, salonų ir net pačios Prezidentūros, gidas kvies pakeliauti įvairiuose laikmečiuose, pajusti skirtingų tautų ir kultūrų įtaką Kauno ir visos Lietuvos kulinarinio meno formavimuisi.
Nemažai laiko praleista Kauno archyve
O “Gražinkime Kauną” senbuvis, gidas ir vertėjas Jonas Oškinis pakvies į Kauną pažvelgti čia atvykdavusių užsienio diplomatų akimis: kur buvo galima nueiti pavakaroti tik Kaunui tapus laikinąja sostine, o kur – po dešimtmečio, kur vykdavo priėmimai, vakarai, diplomatiniai susitikimai, kuo jų metu buvo vaišinamasi, kokius įspūdžius apie Kauną išsiveždavo iš Lietuvos čia atvykę padirbėti diplomatai, menininkai, žurnalistai. Pagrindu tokiai kelionei tapo Jono Oškinio (kaip Lietuvos kultūros tarybos 2019 m. individualios stipendijos gavėjo) išversta JAV konsulo Kaune Roberto W. Heingartnerio prisiminimų knyga „Lietuva 20-aisiais: diplomato dienoraštis“ (Lithuania in the 1920s: A Diplomat‘s Diary), itin detaliai ir šmaikščiai aprašiusi Laikinosios Sostinės gyvenimą 1928 – 1929 metais, bei vėlesni diplomatų, žurnalistų, rašytojų memuarai apie Laikinąją Sostinę.
“Smetoniškų“ laikų reklama pristato ne tik restoranų meniu, bet ir muziką
Ruošiantis ekskursijoms, remtasi gausia archyvine medžiaga iš Lietuvos Centrinio ir Kauno regioninio valstybės archyvų , išlikusiais restoranų meniu, Laikinosios Sostinės laikraščiais, autentiškas prisiminimais iš beveik nesuskaičiuojamų priminimų knygų. Gidai pusiau rimtai sako, kad dažnai tekdavo perskaityti visą iškilaus veikėjo knygą tik tam, kad panaudotų kelias eilutes apie puotos meniu ar užuominą apie triukšmingai praėjusį naujametinį balių.
Prieškarinės telefonų knygos padeda atsekti, kur veikė Laikinosios sostinės restoranai
Pagal chronologijai pašvęstas Pirmosios Respublikos telefono knygas ant dabartinio Kauno Senamiesčio ir Centro žemėlapio atkurtos vietos, kur pagal seną adresą buvo tuo laikotarpiu veikusios maitinimo įstaigos – viešbučiai, restoranai, barai, cukrainės, arbatinės, tam tikromis maisto prekėmis didmena ir mažmena prekiavusios krautuvės, autentiškos konditerijos įmonės. Ekskursijose išgirsite kurioziškų istorijų, išvysite autentiškos vizualinės medžiagos, o jas vainikuos jaukus pasisėdėjimas trijose skirtingose šiandieninio Kauno maitinimo vietose, kurios entuziastingai įsitraukė į šį projektą, specialiai ekskursijoms atkurdamos tarpukario Kauno patiekalus. Tebūnie jos kol kas mažas siurprizas būsimiems ekskursijų lankytojams.
Naujiena ekskursijose ir jų laikas: gidė Neringa Daniulaitienė siūlys nemiegoti sekmadienio ar šeštadienio rytais ir ekskursijas pradės 10 val., kad poilsio dienos nuo pat ryto būtų kupinos įspūdžių ir naujų skonių. Gidas Deimantas Ramanauskas savo ekskursiją ves po vakarėjantį senamiestį, paprastai penktadienio vakarais nuo 17:30. Na, o su gidu Jonu Oškiniu kartais bus galima planuoti ir pietus, ir savaitgalio pasivaikščiojimus. Visi trys gidai ekskursijas gali vesti ir anglų bei rusų kalbomis (Jonas Oškinis – ir lenkų), tad, iš anksto suderinus laiką, jas galima vesti ir miesto svečiams.
Šiais metais sukanka 100 metų, kai Laikinojoje Sostinėje duris atvėrė pirmasis jau Nepriklausomos Lietuvos laikais įkurtas kino teatras „Palas“, veikęs viename pastate su populiaria Perkovskio (Perkausko) kavine. Ta proga kartu su nauja mūsų šio sezono talkininke, Kauno mylėtoja ir daugelio straipsnių apie jį autore Marija Oniščik pristatėme ekskursiją apie „smetoniškų laikų“ Kauno kinematografą, populiariausią to meto pramogą.
Ekskursija, kuri pirmiausia nusiteisia Laisvės alėja, paprastai pradedame pačiame Laisvės alėjos gale, ties sankryža su Šv. Gertrūdos gatve ir Savanorių prospekte. Čia, dabartiniame Kauno apylinkės teismo rūmų pastate, dar gubernijos laikais pradėjo veikti pirmasis aplamai miesto kino teatras. Netoliese – ir vietos, kuriose veikė vasaros kino teatrai – o jie buvo suplanuoti ir neišlikusiame Žydų banko pasaže, ir miesto sode prie Valstybės teatro.
Valstybinio lėlių teatro vietoje veikė kinas “Odeon“, vėliau pavadintas “Gloria“
Vienas po kito pristatomos žavingos Laisvės alėjoje veikusių kino teatrų – „Odeon“, „Oaza“, „Kapitol“, paslaptingojo „A.T.“ istorijos. Architektūrine prasme vieni įdomiausių – dar tarpukariu perstatytas „art deco“ stiliaus Vladimiro Dubeneckio projektuotas „Metropolitain“ (dabar čia Valstybinis Kauno dramos teatras) ir vis blogesnės būklės Karolio Reisono „Forum“ (mums geriau žinomas kaip „Laisvė“).
Vienas iš įdomiausių architektūriškai buvo Vl. Dubeneckio suprojektuotas “Metropolitain“, dabar “susiliejęs“ su Kauno valstybiniu dramos teatru
Neilgai savo kino teatru „Romuva“ 1940-aisiais pasidžiaugė investuotojai broliai Steikūnai ir architektas Nikolajus Mačiulskis, jis buvo nacionalizuotas. Vis dėlto likimas būtent šiam kino teatrui Laisvės alėjoje lėmė ilgaamžiškiausią likimą, jis dabar restauruojamas, ir galbūt Kaunas turės veikiantį „art house“ lygio kino teatrą. Į jį taip pat vieną dieną užsuks ekskursija.
Žaliakalnio “Aušroje“ išlikęs autentiškas tautinio modernizmo dekoras
Atkakliausieji ekskursijos lankytojai pakviečiami pakilti funikulieriumi į Žaliakalnį – XX amžiaus IV dešimtmetyje sparčiai augęs ir turtėjęs rajonas turėjo savo kino teatrus. Ir šiandien galima aplankyti kazino virtusią „Pasaką“, apleistą dr. Stasio Kudoko „Dainą“, vietas kur veikė kino teatrai „Banga“ ar „Holyvudas“. Aušros gatvėje užsukame į pastatą, kuriame buvo viena iš moderniausių prieškario pramogų vietų, kinas „Aušra“ – čia dar galime pamatyti ant grindų autentišką ornamentą, sukurtą dailininko Rimto Kalpoko.
Šančių ekskursijų festivalio metu pasakojome apie Šančiuose buvusius kinus
Tai dar ne istorijos pabaiga, nes Laikinoji Sostinė turėjo ir daugiau kino teatrų – Šančiuose veikė vietos fabriko karščiu šildomas „Saturn“ ir legendinė „Lira“, Vilijampolėje dar I pasaulinio karo metais startavo „Union“, o vėliau – „Lituanica“, Aleksote – „Pašvaistė“ , Panemunėje – dar viena „Aušra“.
Ir vasarą, ir rudenį kviečiame jus į ekskursiją, kuri daug papasakos ne tik apie Laikinosios sostinės kino teatrus, bet ir verslo, politikos, pramogų ir muzikos pasaulį!
Pažinti žmogų ir kūrėją galima skaitant apie jį knygas, gilinantis į jo darbus, klausant amžininkų prisiminimų, lankantis jam skirtuose muziejuose. Bet galima ir bandyti atkurti kelius, kuriais jis vaikščiojo, vietas, kur lankėsi, kur trumpiau ar ilgiau gyveno, rekonstruojant laiką, vietą, santykius, jausmus, prisimenant čia sukurtus kūrinius.
Šis mūsų pasakojimas, kaip ir daugelis kitų, prasideda prie Įgulos bažnyčios (Soboro)
Būtent taip sudėliota naujoji “Gražinkime Kauną” ekskursija “Kur gyveno Salomėja”, pristatanti naują – poetinių ekskursijų – temą mūsų krepšelyje. Pasivaikščiojimą po Kauną po vietas, kur gyveno labiausiai nuskambėjusi mūsų šalies poetė. Eksursiją parengė ir veda Neringa Daniulaitienė, pati – poetė, skaitovė, gidė.
Bendrabutyje Daukanto gatvėje Kaune Salomėja Neris gyveno studijų metais
Prieštaringai vertinama, smerkiama už svetimos valdžios garbinimą, aklą pasidavimą jos įtakai, bet visų vienodai pripažįstama kaip jausmingo ir gilaus žodžio poetė Salomėja Bačinskaitė – Bučienė (Salomėja Nėris) Kaune gyveno nuo 1924 iki 1928 metų. Tada ji mokėsi Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete lietuvių, vokiečių kalbos ir pedagogikos.
Išliko autentiškų nuotraukų, kai poetė nuomavo kambarį Noskovų namuose
Į Laikinąją sostinę pabėgusi iš Lazdijų, poetė bandė čia rasti savo vietą kaip laisva kūrėja ir 1931 – 1934 m. O 1937 – 1940 m. savo gražiausią brandžios poetės ir moters laiką, motinystę, išgyveno Palemone, bet kasdienis jos kelias taip pat driekėsi Kaunan.
Poetė su šeima kurį laiką gyveno ir Dainos gatvėje, Žaliakalnyje
1944 m. rudenį graužiama neaiškios ligos, grįžo iš Sovietų Rusijos į karo nualintą miestą, tikėdamasi rasti prarastą laiką, iš naujo susikurti namus, santykius. Deja, nebespėjo.
Sunkiai sirgdama, Salomėja Neris gulėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje
Ekskursijos premjera įvyko 2019 m. liepos 12 d. Joje dalyvavo ir poetės anūkė Salomėja Bučaitė, atėjusi pakeliauti savo močiutės keliais. Ekskursijos trukmė– apie 2 val. Esant poreikiui, atvykstant grupėms iš kito miesto, kartu galime aplankyti ir Salomėjos Nėries muziejų, ir Petrašiūnų kapines, kur nuo 1992 m. poetės palaikai rado ramybę.
2019 m. balandžio 10 d. „Gražinkime Kauną“ ekskursijų krepšelis pasipildė dar viena neišsemiama tema – ekskursija apie iškilų Lietuvos kompozitorių ir dailininką M.K. Čiurlionį „M.K. Čiurlionis: tebesitęsiantis žmogaus ir kūrėjo kelias“.
Ekskursija sudaryta iš dviejų dalių: pirmojoje dalyje susitikome ties Vytauto Didžiojo paminklu, kur 1908 m. gegužės 22 d. neišlikusio Adamčiko progimnazijos pastate buvo atidaryta antroji Lietuvių dailės paroda. Jos pagrindinis kuratorius ir organizatorius buvo pats M. K. Čiurlionis. Šioje parodoje jis eksponavo apie 60 savo darbų.
Šioje aikštėje ir veikė Adamčiko progimnazija, kur surengta II Lietuvių dailės paroda
Keliaujantys su mumis išklausė autentiškus Sofijos Kymantaitės- Čiurlionienės atsiminimus apie parodos rengimą, ištraukas iš to meto spaudos apie parodoje pristatytus M. K. Čiurlionio darbus. Atsigręžę į Kauno muzikinį teatrą, išgirdome, kada ir kokie jo kūriniai pirmą kartą nuskambėjo Lietuvoje.
Kas bendro tarp banko, elektrinės ir M. K. Čiurlionio paveikslų?
Toliau kelias vedė Sapiegos gatve, stabtelint ties Kauno Filharmonija, sprendžiant detektyvinę užduotį, kas bendro tarp Lietuvos banko, senosios Kauno elektrinės ir M. K. Čiurlionio paveikslų, diskutuojant ne tik apie tai, kas buvo jo gyvenimo laikotarpiu, bet ir kaip M. K. Čiurlionio kelias tęsiasi dabartyje, per kitų kūrėjų darbus.
Trumpa stotelė prie Kauno Filharmonijos apie tai, kaip tęsiamas Čiurlionio kelias šiandien
Prie Evangelikų reformatų bažnyčios laiptų, kuriais lipdami nukeliautume į Pelėdų kalną, papasakojome ir pirmosios M.K. Čiurlionio galerijos istoriją, pasidalinome jos direktoriaus P. Galaunės atsiminimais. Toliau keliaujant V. Putvinskio g. iki M.K. Čiurlionio galerijos liejosi istorijos apie kitus žmonės, M.K. Čiurlionio bičiulius, jo kūrybos gerbėjus ir ypač apie šeimos narius, kurių dėka M.K. Čiurlionio palikimas buvo išsaugotas ir šiandien jį turime Kaune, pasakojimai apie dabartinės galerijos įkūrimo užkulisius.
Kokia M. K. Čiurlionio paveikslų galerijos Kaune atsiradimo istorija?
Antrojoje ekskursijos dalyje visi kartu, eidami nuo paveikslo iki paveikslo pakeliavome po M.K. Čiurlionio rašytinį palikimą – laiškus, aforizmus, literatūrinius tekstus – bei amžininkų prisiminimus, ieškodami galimų sąsajų, atėjusių į paveikslus iš jo kasdienio žmogiškojo gyvenimo. Pabandėme paieškoti atsakymų, kodėl M. K. Čiurlionis ėmėsi „Laidotuvių simfonijos“, kas galėjo įkvėpti „Piramidžių sonatą“, kokios Kastuko vaikystės ir jaunystės patirtys galėjo palikti savo subtilų pėdsaką jo, jau brandaus kūrėjo, darbuose.
Kelionė per M. K. Čiurlionio paveikslus, ieškant žmogiškojo kelio ženklų
Po ekskursijos M.K. Čiurlionio galerijos darbuotojai pakvietė mus ir į muzikos salę, kurioje ekskursiją vainikavo ir menininko sukurtos muzikos garsai, papildantys ir įrėminantys pasakojimą.
Ekskursiją veda Neringa Daniulaitienė (FB Neringa Istorijų Pasakotoja), skaitovė, poetė, tekstų kūrėja, puslapio „Mylimo Kauno istorijos“ įkūrėja, nauja „Gražinkime Kauną“ komandos narė (tel. 8 699 76434; neringa.daniulaitienė@gmail.com)
Kovo 29-ąją “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į unikalų, tik pavasarį rengiamą pasivaikščiojimą po miestą “Potvyniai Kaune“, skatinanti atrasti miesto ir per jį tekančio Nemuno istoriją nauju kampu. Jau dizainerio Luko Rimkevičiaus sukurtoje skrajutėje nedaugelis atpažino, kad… dabartinėje Vilniaus ir M. Daukšos gatvėje sankryžoje vandeniu plaukia… raitas kaunietis.
Didysis pasivaikščiojimas po skęstantį Kauną prasidėjo… šalia dabartinio lėlių teatro, kur užfiksuota viena iš legendinių nuotraukų apie išsiliejusius Nemuno vandenis. Iš tiesų, miestą 1926-aisiais, 1931-aisiais, 1946-iais (ir ne tik!!!) neįtikėtinai sėmė pakilę upių tėvo Nemuno ir Nėries vandenys.
Nuotraukos atlikimo metais čia dar veikė Kauno kino teatras “Gloria“
Ekskursijos metu sėkmingai taikėme metodiką miesto centre parodyti senas nuotraukas, kurių autoriai galbūt jau ir žuvę II pasauliniame kare. Gausiai susirinkę “city walk“ – didžiojo pasivaikščiojimo po miestą – dalyviai stebėjosi pasikeitusiais, tiesiog neįtikėtinais, magiškais vaizdais.
Keitėsi metai, keitėsi ir namų numeriai, bet mes atpažįstame istorinį Kauną
Išėję į Nemuno pakrantę, eidami Karaliaus Mindaugo gatve, galėjome sekti, kaip keitėsi miesto gatvių piešinys, rajonų funkcinė reikšmė. Gidas Jonas Oškinis padėjo atrasti vietas, kuriose anksčiau stovėjo neišlikę tiltai per Nemuną ar didieji Kauno sandėliai.
Daugelis nustemba sužinoję apie kitoje vietoje buvusius tiltus
Didžiojo pasivaikščiojimo metu buvo daug papasakota apie potvynių priežastis, kauniečius bauginusį kylantį vandenį, Pirmosios Lietuvos kariuomenės kovą su ledų sangrūdomis, dramatiškiausią Marvelės (Marvelkos) kaimo likimą
Didelį įspūdį apsilankiusiems darė ledų sangrūdų vaizdai, su kuriais savo lankytojus supažindinome ir pernai metais sukurtos ekskursijos “Nuo Aleksoto panoramos iki Aleksoto gatvės“ metu.
Nuotrauka dešinėje daryta dar 1929 metų potvynio metu
Pasivaikščiojimas, pasakojant apie Kauno potvynį, beveik neįsivaizduojamas be vizito šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, kur iki HESo statybų ir rinkdavosi kauniečiai stebėti kylančio vandens. Ant šio pastato yra ir lentelė, primenanti, kaip aukštai kadaise buvo pakilęs Lietuvių upių tėvo vanduo Kaune.
Potvynių istorija – tai ir mūsų miesto architektūros, valdžios ir pramonės, bendruomeninio gyvenimo istorija. Tai – proga pamatyti ir prisiminti užmirštą Kauną, praėjusių kartų gyvenimą. Galbūt pasivaikščiojimas kitą pavasarį mus nuves ir į kitus Kauno rajonus, kur taip pat kauniečiai kartą į metus… namus pasiekdavo valtimis.
