Laikinosios Sostinės metai paskatino pažinti šimtametes Kauno kulinarijos tradicijas

Kelionės po miestą su gidais skatina ne tik atsitraukti nuo kasdienybės, iš naujo pažvelgti į, regis, puikiai pažįstamus pastatus, bet ir atverti duris naujiems potyriams. Kaip tik tai nusprendė padėti padaryti „Gražinkime Kauną“ gidų komanda, Laikinosios Sostinės metais paruošusi ekskursijas, kurių metu galėsite ir… paskanauti „smetoniško“ Kauno. Naujo sezono metu ekskursantams ne tik prieš akis savotiškai atgis „smetoniški“ restoranai, cukrainės, arbatinės, barai ir parduotuvėlės – iš pasivaikščiojimo po Senamiestį ar Naujamiestį grįšite praturtėję ir žiniomis apie to meto madas, ir netgi Laikinosios Sostinės skoniais.

“Gražinkime Kauną” gidų komanda 2019 metų rudeniui pristato tris naujus maršrutus po Kauno miestą kulinarine tema, į kurią kiekvienas savo maršruto rengėjas žvelgia vis kitu kampu ir veda kitokiu keliu. Poetę, skaitovę Neringą Daniulaitienę, “Gražinkime Kauną” komandos naujokę, suviliojo  Kauno – Laikinosios sostinės- metas, tuo laikotarpiu auganti laiko leidimo kavinėse kultūra, dėl kurios Kaunas užsitarnavo pavadinimą “Mažasis Paryžius”. Ekskursija “Maistas ir pramogos tarpukario Kaune” apims įvairius visuomenės sluoksnius ir jų kultūrą –  nuo bohemos iki darbininkų, nuo studentų iki statusą bei pilvuką jau užsitarnavusių verslininkų ir tarnautojų, nuves per kiemus Laisvės alėjos pakraščiuose į restoranų, kavinių užkulisius, atkurs prie jų staliukų vykusias dramas, kurtas eiles ir ragautus skonius.

67328140_485730685514869_4020956749111492608_n
Vienas iš firminių Kauno pateikalų, kuriuos ragausime – “musas“

Gidas Deimantas Ramanauskas, vienas stipriausių žydų kultūros žinovų Kaune, įsitraukė į kulinarinio paveldo paieškas Senamiestyje. Įsikūnydamas  į virtuvių šefus pačiose įvairiausiose virtuvėse – nuo privačių, iki vienuolynų, smuklių, salonų ir net pačios Prezidentūros, gidas kvies pakeliauti įvairiuose laikmečiuose, pajusti skirtingų tautų ir kultūrų įtaką Kauno ir visos Lietuvos kulinarinio meno formavimuisi.

DSC_0149
Nemažai laiko praleista Kauno archyve

O “Gražinkime Kauną” senbuvis, gidas ir vertėjas Jonas Oškinis pakvies į Kauną pažvelgti čia atvykdavusių užsienio diplomatų  akimis: kur buvo galima nueiti pavakaroti tik Kaunui tapus laikinąja sostine, o kur – po dešimtmečio, kur vykdavo priėmimai, vakarai, diplomatiniai susitikimai, kuo jų metu buvo vaišinamasi, kokius įspūdžius apie Kauną išsiveždavo iš Lietuvos čia atvykę padirbėti diplomatai, menininkai, žurnalistai.  Pagrindu tokiai kelionei tapo Jono Oškinio (kaip Lietuvos kultūros tarybos 2019 m. individualios stipendijos gavėjo) išversta JAV konsulo Kaune Roberto W. Heingartnerio prisiminimų knyga „Lietuva 20-aisiais: diplomato dienoraštis“ (Lithuania in the 1920s: A Diplomat‘s Diary), itin detaliai ir šmaikščiai aprašiusi Laikinosios Sostinės gyvenimą 1928 – 1929 metais, bei vėlesni diplomatų, žurnalistų, rašytojų memuarai apie Laikinąją Sostinę.

Cipurnos
“Smetoniškų“ laikų reklama pristato ne tik restoranų meniu, bet ir muziką

Ruošiantis ekskursijoms, remtasi gausia archyvine medžiaga iš Lietuvos Centrinio ir Kauno regioninio valstybės archyvų , išlikusiais restoranų meniu, Laikinosios Sostinės laikraščiais,  autentiškas prisiminimais iš beveik nesuskaičiuojamų priminimų knygų. Gidai pusiau rimtai sako, kad dažnai tekdavo perskaityti visą iškilaus veikėjo knygą tik tam, kad panaudotų kelias eilutes apie puotos meniu ar užuominą apie triukšmingai praėjusį naujametinį balių.

DSC_0453.JPG
Prieškarinės telefonų knygos padeda atsekti, kur veikė Laikinosios sostinės restoranai

Pagal chronologijai pašvęstas  Pirmosios Respublikos  telefono knygas ant dabartinio Kauno Senamiesčio ir Centro žemėlapio atkurtos vietos, kur pagal seną adresą buvo tuo laikotarpiu veikusios maitinimo įstaigos – viešbučiai, restoranai, barai, cukrainės, arbatinės, tam tikromis maisto prekėmis didmena ir mažmena prekiavusios krautuvės, autentiškos konditerijos įmonės. Ekskursijose išgirsite kurioziškų istorijų, išvysite autentiškos vizualinės medžiagos, o jas vainikuos jaukus pasisėdėjimas trijose skirtingose šiandieninio Kauno maitinimo vietose, kurios entuziastingai įsitraukė į šį projektą, specialiai ekskursijoms atkurdamos tarpukario Kauno patiekalus.  Tebūnie jos kol kas mažas siurprizas būsimiems ekskursijų lankytojams.

Naujiena ekskursijose ir jų laikas: gidė Neringa Daniulaitienė siūlys nemiegoti sekmadienio ar šeštadienio rytais ir ekskursijas pradės 10 val., kad poilsio dienos nuo pat ryto būtų kupinos įspūdžių ir naujų skonių. Gidas Deimantas Ramanauskas savo ekskursiją ves po vakarėjantį senamiestį, paprastai penktadienio vakarais nuo 17:30. Na, o su gidu Jonu Oškiniu kartais bus galima planuoti ir pietus, ir savaitgalio pasivaikščiojimus. Visi trys gidai ekskursijas gali vesti ir anglų bei rusų kalbomis (Jonas Oškinis – ir lenkų), tad, iš anksto suderinus laiką, jas galima vesti ir miesto svečiams.

Ekskursija apie senuosius miesto kino teatrus – ir Naujamiestyje, ir Žaliakalnyje

Šiais metais sukanka 100 metų, kai Laikinojoje Sostinėje duris atvėrė pirmasis jau Nepriklausomos Lietuvos laikais įkurtas kino teatras „Palas“, veikęs viename pastate su populiaria Perkovskio (Perkausko) kavine. Ta proga kartu su nauja mūsų šio sezono talkininke, Kauno mylėtoja ir daugelio straipsnių apie jį autore Marija Oniščik pristatėme ekskursiją apie „smetoniškų laikų“ Kauno kinematografą, populiariausią to meto pramogą.

Ekskursija, kuri pirmiausia nusiteisia Laisvės alėja, paprastai pradedame pačiame Laisvės alėjos gale, ties sankryža su Šv. Gertrūdos gatve ir Savanorių prospekte. Čia, dabartiniame Kauno apylinkės teismo rūmų pastate, dar gubernijos laikais pradėjo veikti pirmasis aplamai miesto kino teatras. Netoliese – ir vietos, kuriose veikė vasaros kino teatrai – o jie buvo suplanuoti ir neišlikusiame Žydų banko pasaže, ir miesto sode prie Valstybės teatro.

Potvynis_gloria_1931

DSC_0448
Valstybinio lėlių teatro vietoje veikė kinas “Odeon“, vėliau pavadintas “Gloria“

Vienas po kito pristatomos žavingos Laisvės alėjoje veikusių kino teatrų – „Odeon“, „Oaza“, „Kapitol“, paslaptingojo „A.T.“ istorijos. Architektūrine prasme vieni įdomiausių – dar tarpukariu perstatytas „art deco“ stiliaus Vladimiro Dubeneckio projektuotas „Metropolitain“ (dabar čia Valstybinis Kauno dramos teatras) ir vis blogesnės būklės Karolio Reisono „Forum“ (mums geriau žinomas kaip „Laisvė“).

Metropolitain

DSC_0452
Vienas iš įdomiausių architektūriškai buvo Vl. Dubeneckio suprojektuotas “Metropolitain“, dabar “susiliejęs“ su Kauno valstybiniu dramos teatru

Neilgai savo kino teatru „Romuva“ 1940-aisiais pasidžiaugė investuotojai broliai Steikūnai ir architektas Nikolajus Mačiulskis, jis buvo nacionalizuotas. Vis dėlto likimas būtent šiam kino teatrui Laisvės alėjoje lėmė ilgaamžiškiausią likimą, jis dabar restauruojamas, ir galbūt Kaunas turės veikiantį „art house“ lygio kino teatrą. Į jį taip pat vieną dieną užsuks ekskursija.

DSC_0407

DSC_0508
Žaliakalnio “Aušroje“ išlikęs autentiškas tautinio modernizmo dekoras

Atkakliausieji ekskursijos lankytojai pakviečiami pakilti funikulieriumi į Žaliakalnį – XX amžiaus IV dešimtmetyje sparčiai augęs ir turtėjęs rajonas turėjo savo kino teatrus. Ir šiandien galima aplankyti kazino virtusią „Pasaką“, apleistą dr. Stasio Kudoko „Dainą“, vietas kur veikė kino teatrai „Banga“ ar „Holyvudas“. Aušros gatvėje užsukame į pastatą, kuriame buvo viena iš moderniausių prieškario pramogų vietų, kinas „Aušra“ – čia dar galime pamatyti ant grindų autentišką ornamentą, sukurtą dailininko Rimto Kalpoko.

DSC_0473

DSC_0484.JPG
Šančių ekskursijų festivalio metu pasakojome apie Šančiuose buvusius kinus

Tai dar ne istorijos pabaiga, nes Laikinoji Sostinė turėjo ir daugiau kino teatrų – Šančiuose veikė vietos  fabriko karščiu šildomas „Saturn“ ir legendinė „Lira“, Vilijampolėje dar I pasaulinio karo metais startavo „Union“, o vėliau – „Lituanica“, Aleksote – „Pašvaistė“ , Panemunėje – dar viena „Aušra“.

Ir vasarą, ir rudenį kviečiame jus į ekskursiją, kuri daug papasakos ne tik apie Laikinosios sostinės kino teatrus, bet ir verslo, politikos, pramogų ir muzikos pasaulį!

“Kur gyveno Salomėja“ – ekskursija apie žymiausią visų laikų Lietuvos poetę Kaune

Pažinti žmogų ir kūrėją galima skaitant apie jį knygas, gilinantis į jo darbus, klausant amžininkų prisiminimų, lankantis jam skirtuose muziejuose. Bet galima ir bandyti atkurti kelius, kuriais jis vaikščiojo, vietas, kur lankėsi, kur trumpiau ar ilgiau gyveno, rekonstruojant laiką, vietą, santykius, jausmus, prisimenant čia sukurtus kūrinius.

Prie Soboro1
Šis mūsų pasakojimas, kaip ir daugelis kitų, prasideda prie Įgulos bažnyčios (Soboro)

Būtent taip sudėliota naujoji “Gražinkime Kauną” ekskursija “Kur gyveno Salomėja”, pristatanti naują – poetinių ekskursijų – temą mūsų krepšelyje. Pasivaikščiojimą po Kauną po vietas, kur gyveno labiausiai nuskambėjusi mūsų šalies poetė. Eksursiją parengė ir veda Neringa Daniulaitienė, pati – poetė, skaitovė, gidė.

Prie bendrabučio
Bendrabutyje Daukanto gatvėje Kaune Salomėja Neris gyveno studijų metais

Prieštaringai vertinama, smerkiama už svetimos valdžios garbinimą, aklą pasidavimą jos įtakai, bet visų vienodai pripažįstama kaip jausmingo ir gilaus žodžio poetė Salomėja Bačinskaitė – Bučienė (Salomėja Nėris) Kaune gyveno nuo 1924 iki 1928 metų. Tada ji mokėsi Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete lietuvių, vokiečių kalbos ir pedagogikos.

Prie Noskovų
Išliko autentiškų nuotraukų, kai poetė nuomavo kambarį Noskovų namuose

Į Laikinąją sostinę pabėgusi iš Lazdijų, poetė bandė čia rasti savo vietą kaip laisva kūrėja ir 1931 – 1934 m. O 1937 – 1940 m. savo gražiausią brandžios poetės ir moters laiką, motinystę, išgyveno Palemone, bet kasdienis jos kelias taip pat driekėsi Kaunan.

Prie Salomėjo Nėries namų
Poetė su šeima kurį laiką gyveno ir Dainos gatvėje, Žaliakalnyje

1944 m. rudenį graužiama neaiškios ligos, grįžo iš Sovietų Rusijos į karo nualintą miestą, tikėdamasi rasti prarastą laiką, iš naujo susikurti namus, santykius. Deja, nebespėjo.

Patale

Prie Raudonojo Kryžiaus 1
Sunkiai sirgdama, Salomėja Neris gulėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje

Ekskursijos premjera įvyko 2019 m. liepos 12 d. Joje dalyvavo ir poetės anūkė Salomėja Bučaitė, atėjusi pakeliauti savo močiutės keliais.  Ekskursijos trukmė– apie 2 val. Esant poreikiui, atvykstant grupėms iš kito miesto, kartu galime aplankyti ir Salomėjos Nėries muziejų, ir Petrašiūnų kapines, kur nuo 1992 m. poetės palaikai rado ramybę. 

Vienintelė tokia ekskursija metuose

Kovo 29-ąją “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į unikalų, tik pavasarį rengiamą pasivaikščiojimą po miestą “Potvyniai Kaune“, skatinanti atrasti miesto ir per jį tekančio Nemuno istoriją nauju kampu. Jau dizainerio Luko Rimkevičiaus sukurtoje skrajutėje nedaugelis atpažino, kad… dabartinėje Vilniaus ir M. Daukšos gatvėje sankryžoje vandeniu plaukia… raitas kaunietis. 

Didysis pasivaikščiojimas po skęstantį Kauną prasidėjo… šalia dabartinio lėlių teatro, kur užfiksuota viena iš legendinių nuotraukų apie išsiliejusius Nemuno vandenis. Iš tiesų, miestą 1926-aisiais, 1931-aisiais, 1946-iais (ir ne tik!!!) neįtikėtinai sėmė pakilę upių tėvo Nemuno ir Nėries vandenys.

Potvynis_gloria_1931
Nuotraukos atlikimo metais čia dar veikė Kauno kino teatras “Gloria“

Ekskursijos metu sėkmingai taikėme metodiką miesto centre parodyti senas nuotraukas, kurių autoriai galbūt jau ir žuvę II pasauliniame kare. Gausiai susirinkę “city walk“ – didžiojo pasivaikščiojimo po miestą – dalyviai stebėjosi pasikeitusiais, tiesiog neįtikėtinais, magiškais vaizdais.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „potvynis kestucio g“

KestucioGatveDabar
Keitėsi metai, keitėsi ir namų numeriai, bet mes atpažįstame istorinį Kauną

Išėję į Nemuno pakrantę, eidami Karaliaus Mindaugo gatve, galėjome sekti, kaip keitėsi miesto gatvių piešinys, rajonų funkcinė reikšmė. Gidas Jonas Oškinis padėjo atrasti vietas, kuriose anksčiau stovėjo neišlikę tiltai per Nemuną ar didieji Kauno sandėliai.

JonasPrieNemuno
Daugelis nustemba sužinoję apie kitoje vietoje buvusius tiltus

Didžiojo pasivaikščiojimo metu buvo daug papasakota apie potvynių priežastis, kauniečius bauginusį kylantį vandenį, Pirmosios Lietuvos kariuomenės kovą su ledų sangrūdomis, dramatiškiausią Marvelės (Marvelkos) kaimo likimą

Kaunas_potvynis_spalvotas

LukasPotvyniai

Didelį įspūdį apsilankiusiems darė ledų sangrūdų vaizdai, su kuriais savo lankytojus supažindinome ir pernai metais sukurtos ekskursijos “Nuo Aleksoto panoramos iki Aleksoto gatvės“ metu.

Potvynis_Kaun2
Nuotrauka dešinėje daryta dar 1929 metų potvynio metu

Pasivaikščiojimas, pasakojant apie Kauno potvynį, beveik neįsivaizduojamas be vizito šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, kur iki HESo statybų ir rinkdavosi kauniečiai stebėti kylančio vandens. Ant šio pastato yra ir lentelė, primenanti, kaip aukštai kadaise buvo pakilęs Lietuvių upių tėvo vanduo Kaune.

PotvynisKaunePrieJonavosFlorance

Potvynių istorija – tai ir mūsų miesto architektūros, valdžios ir pramonės, bendruomeninio gyvenimo istorija. Tai – proga pamatyti ir prisiminti užmirštą Kauną, praėjusių kartų gyvenimą. Galbūt pasivaikščiojimas kitą pavasarį mus nuves ir į kitus Kauno rajonus, kur taip pat kauniečiai kartą į metus… namus pasiekdavo valtimis.

Žaliakalnio bendruomenėje – naujas traukos taškas

Spalio mėnesį vykusią ekskursiją „Kaunas – dizaino miestas: Aplink Mažąjį Ąžuolyną“ užpildė ne tik pažintis su Žaliakalnyje gyvenusiais menininkais. Užsukome ir į žymaus Pirmosios Respublikos Kauno meno mokyklos absolvento, pokario Kauno keramiko, tapytojo, odininko Valdemaro Manomaičio sodintą sodelį. Dabar čia dalininko dukra Giedra Dagilienė rengia unikalias menines dirbtuves.

„Gražinkime Kauną“ ekskursijas „Kaunas – dizaino miestas“ paprastai baigia Kauuno muziejų filialuose, kuriuose labai dažnai randame autentiškus pokario ar net Pirmosios Respublikos baldus, interjerus. O Parodos gatvėje mūsų laukė tikras siurprizas. Ponia Giedra ne tik išsaugojo tėvo butą – dirbtuves (dabar ten vyksta remontas), bet ir unikalų jaukų sodelį.

DSC_0804.JPG
Manomaičio sodelis įsikūręs Ąžuolyno pašlaitėje, pro medžių tarpą matosi Parodos g.

Prieš 6 metus, žymint Valdemaro Manomaičio šimtmetį, netradicinės formos atminimo lenta atidengta ant vieno Parodos g. namo.  Liudviko Strolio mokinys Manomaitis galybę metų pradirbo Kauno  „Dailės“ kombinato meno vadovu, keramikos gamybos vadovu, bet atsiskleidė daugelyje meno disciplinų. Viena tokių galime laikyti ir dekoratyvinę sodininkystę – Ąžuolyno šlaite pasodintas unikalus sodelis.

Gyotaku įamžino Nemune pagautą žuvį

Jame Giedrą Dagilienę pirmą kartą sutikome rugsėjo pradžioje, „Sugiharos savaitės“ programoje. Dailininko sodelyje kauniečiai dalyvavo tradicinio japonų meno dirbtuvėse, kuriose buvo kuriamas natūralus žuvies atspaudas, vadinamas Gyotaku.

DSC_0812.JPG
Žuvis pagauta pakaunės Nemune

Nemune sužvejotą starkį ji užtepė juodais suodžių dažais, tada atspaudė ryžių popieriuje, komponuodama realų povandeninį veiksmą. Užbaigimui plonu teptuku dailininkė detaliai tapo žuvies akis su baltu šviesos atspindžiu viduryje. Kitais metais žuvų atspaudai bus įamžinti brangiame šilko audinyje.

DSC_0830.JPG
Štai toks antras žuvies gyvenimas

Ponia Giedra papasakojo apie japonų pasaulėjautą, filosofiją, kultūros pamatus. Žuvis – tai nėra vien tik maistas, tai yra mitologinis personažas, ryžto ir atkaklumo simbolis. Pasak renginio vedėjos, pagarba gamtai, detalių žavesys yra svarbūs kiekviename darbelyje.

Vilnos dažymas grybais

Be to, Giedra Dagilienė jau šešetą metų tyrinėja natūralių dažymo medžiagų savybes, bandydama atkurti senuosius receptus ir dažymo būdus. Atpažinti tinkamus dažams augalus ir grybus laukinėje gamtoje nėra paprasta, svarbu žinoti kokios augalo dalys geriausiai dažo ir kokiu metų laiku.

DSC_1385.JPG
Kitą kartą pas ponią Giedrą užsukome jau rudenėjant

Savo gimtadienio proga ponia Giedra pakvietė visą “Gražinkime Kauną” ekskursiją į atviras dirbtuves dailininko sodelyje. Pasinaudojome unikalia proga pamatyti vilnos dažymo grybais procesą. Nuostabu tai, kad baltos vilnos siūlai skirtingais natūraliais atspalviais nusidažė Kauno ąžuolyne surinktais grybukais. Šiek tiek kantrybės ir jie įgauna atspalvius, išties panašius į pastelines spalvines gamas paveiksluose. Ekskursijos vadovas, Jonas Oškinis, pasiūlė idėją išsiuvinėti tais siūlais M.K. Čiurlionio paveikslą “Raigardas”. Taip pas mus vystosi kūrybinė mintis ir tarpkultūrinis bendradarbiavimas.

DSC_1394.JPG
Audiniams dažyti atrandamos vis netikėtos gamtos dovanos

Menininkė papasakojo apie jos atliekamus eksperimentus, tarptautinį patirties tinklą ir savo sukurtą internetinį puslapį „Mushrooms for Dye Experimental Research“ bei Lietuvos augalinio dažymo entuziastų grupę “Dažymas augalais” , keičiantis natūralaus dažymo pavyzdžiais, patirtimi, čia gaivinama etnokultūrinė lietuvių atmintis. Dažinių grybų paieškos organizuojamos Vilniaus ir Kauno apylinkių miškuose saplio – lapkričio mėnesiais, mat dažantys šungrybiai ypač gerai dygsta šaltomis naktimis.

grybai.jpg
Per antrą dieną vilna išdžiūsta, o spalvos nusistovi, išryškėja

Vasario mėnesį planuojamas pirmasis grupės susitikimas Vilniuje; na, o “Gražinkime Kauną“ tikisi, kad galbūt greitai mūsų miesto amatininkystės, netradicinių meno dirbtuvių skaičių mūsų Žaliakalnyje papildys ir meno studija “Dagila“.

Atšventėme Europos paveldo dienas

Šiais metais „Gražinkime Kauną“ padėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriui organizuoti kauniečiams skirtus renginius, skirtus pažymėti Europos paveldo dienas. Juos vienijo šūkis „Atrask šimtmečio paveldą“.

Ilgiausia ekskursija „Vasario 16-osios akto signatarų pėdsakai Kauno krašte“, vedama dr. Aušros Jurevičiūtės užėmė beveik visą penktadienį ir buvo skirta signatarų Prano Dovydaičio, Jono Vailokaičio, Vlado Mirono atminimui vietos Kauno mieste, Paštuvoje ir Čekiškėje.

42250789_1044463299046869_5218876806467158016_o
Signatarų atminimas “Aušros“ gimnazijos muziejuje, kalba istorijos mokytoja Vitkauskienė

Ekskursijoje buvo prasidėjo Kauno centre, ir tęsėsi kelione į Čekiškę, kur apie P. Dovydaičio atminimo įamžinimą pasakos Čekiškės P. Dovydaičio gimnazijos istorijos mokytoja – metodininkė Eglė Simonaitienė.

42204020_1044451855714680_816361875812909056_o
Viskas kas liko iš signataro Prano Dovydaičio sodybos

Buvo aplankytas ir brolių Jono ir Juozo Vailokaičių kapas Paštuvos miestelio kapinaitėse.

42225272_1044504005709465_1696575200759382016_o
Čia atgulė modernios Lietuvos pamatų klojėjai Vailokaičiai

Gidė dr. Marija Oniščik penktadienio popietę vedė ekskursiją „Laikinosios sostinės pradžios mokyklos– modernėjančios Lietuvos ženklai“, kurios metu buvo aplankytos įvairių tikybų ir tautybių Kauno mokyklos – lietuvių Kauno Vinco Kudirkos progimnazija, Pirmosios respublikos laikais buvusi Rusų gimnazija (Vytauto pr. 44), buvusi Vokiečių gimnazija (Vytauto pr. 50), dabartinė A. Puškino gimnazija ir  buvusi Lenkų gimnazija (Miško g. 1) – dabartinė Dariaus ir Girėno gimnazija.

„Labiausiai visiems patiko Kudirkos progimnazijoje, nes mus priėmusi ilgametė tos gimnazijos istorijos mokytoja Danutė Randakevičienė buvo labai nuoširdi, tikrai atsidavusi savo darbui ir savo mokyklai. Ji mus įleido į seną mokyklos salę ir į balkoną, kuriame galėjome paglostyti didžiules dekoratyvines vazas.

Į mano pasiūlymą pratęsti ekskursiją ir apžiūrėti dar du netoliese esančius pastatus, kuriuose tarpukariu buvo įsikūrusios mokyklos, ekskursantai atsiliepė labai teigiamai. Tad patraukėme  Miško gatve prie Justino Golinevičiaus 1891 metais statyto “plytų stiliaus“ mūrinuko, kuriame kadaise buvo valstybinė 4-oji gimnazija, o dabar – Karaliaus Mindaugo mokymo centras, kur buvome maloniai priimti.

Ekskursiją baigėme prie buvusios 3-osios gimnazijos pastato Kęstučio gatvėje, pasak vieno jos buvusio moksleivio, “geriausios gimnazijos Kaune, o gal ir visame pasaulyje“. Čia buvo gera proga daugiau pakalbėti apie švietimo reikalus Nepriklausomoje Lietuvoje ir apibendrinti tai, ką sužinojome“, – įspūdžiais dalinosi gidė.

EPD 2018 plakatas-page-001

Penktadienį Europos paveldo dienų programos rėmuose Kultūros paveldo skyrius dar surengė moksleivių kultūrinio orientavimosi varžybos „Atraskime šimtmečio paveldą Kauno senamiestyje“, kurio metu buvo naudojamas apps‘as „Actionbound“ bei moksleivių dviračių žygį „Atmintis gyva“, kurio metu buvo lankomi objektai Panemunėje ir Šančiuose –  Jiesios piliakalnis, Panemunės bažnyčia (joje tarpukariu klebonavo Vasario 16-osios akto signataras Justinas Staugaitis), J. Basanavičiaus paminklinis biustas Panemunės šile, Lietuvos karių kapai Žemųjų Šančių karių kapinėse.

42408778_320687798739230_6846084918141779968_n
Kai kas išliko tik nuotraukose – nebėra nei “Konrado kavinės“, nei “Tulpės“ interjerų

Šeštadienį Europos paveldo dienas pratęsė gido Jono Oškinio vedama ekskursija „Kauno Naujamiestis – vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos modernizmo arealų“, kuri prasidėjo prie Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, Nepriklausomybės aikštėje. Galėjome dar kartą įsitikinti, kokį gilų estetinį pėdsaką Kaune paliko Europoje  (Romoje) studijavę Pirmosios Respublikos architektai, tokie kaip Vytautas Landsbergis Žemkalnis (suprojektavo „Pienocentro“ rūmus, Chaimsono namą, buv. Vatikano nunciatūrą, Prancūzijos ambasadą) ar dr. Stasys Kudokas (sukūrė Karininkų ramovę, namus A. Mickevičiaus, Putvinskio gatvėse).

42421105_272201403625485_6142585969594859520_n
Gidas Jonas Oškinis pristato Vytauto Landsbergio Žemkalnio šedevrą – “Pienocentro“ rūmus

Po pietų gidas Lukas Rimkevičius pakvietė į pasivaikščiojimą po Radijo stoties rajoną „Čia kūrėsi mūsų šviesuoliai“, kurio metu buvo apžiūrėti žymių Pirmosios Respublikos asmenybių privatūs namai, kurių daugelį žymi atminimo lentos.

42301091_2065583060147579_2458132288852983808_n
Gidas Lukas Rimkevičius pakvietė į tokius Radijo kalno kampelius, kuriuos pamatysi ne kasdien

Ekskursija finišavo M. K. Čiurlionio lietuvių dailės muziejaus filiale – Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose, kur grožėtasi paroda „Kasdienybės geometrija. Art Deco Kauno interjeruose“.

Už nuotraukas dėkojame p. Danutei Rūkienei.

Ekskursijų festivalyje “L6“ – nauji objektai, maršrutai, inovacijos

Valstybės dienos, liepos 6-osios rytą Kaune vėl įvyko nemokamų architektūrinių ir ne tik ekskursijų festivalis „L6“. Jame dalyvavome kartu su jo iniciatoriais „Ekskursu“ ir VšĮ „Nematerialaus turto fondas“. Renginio palapinė šį kartą įsikūrė pačioje Laisvės alėjos pabaigoje – ten, kur žymiausia Kauno gatvė susikerta su Vilniaus, Šv. Gertrūdos, Ožeškienės gatvėmis ir Savanorių prospektu.

Ryte „Gražinkime Kauną“ pakvietė į netradicinę ekskursiją, kurią surengti labai padėjo M. K. Čiurlionio lietuvių dailės muziejaus fondų darbuotojos. Pasivaikščiojimo metu stengėmės atsistoti toje vietoje, kur Kauno Senamiestį nutapė žymūs XX a. pradžios dailininkai. Taip ekskursijos svečiams buvo pristatyti Pirmosios Respublikos laikų  J. Buračo, M. Dobužinskio, A. Gudaičio, V. Eidukevičiaus, E. Lurje, J. Mackevičiaus darbai.

DSC_0025.JPG
“Dingęs Kaunas“ išliko Pirmosios Respublikos laikų “paveldosaugininko“ A. Preso piešiniuose

„Natūroje“ buvo galima pamatyti ir „dingusį Kauną“, tai yra kaip per dešimtmečius pasikeitė senamiestis, kurios jo detalės neišliko (pavyzdžiui, tvora juosusi Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos šventorių).

dsc_0094.jpg
Preso 95 metų senumo  Benediktinių vienuolyno piešinyje – tvora, kurios šiandien jau nebėra

Antroje dienos pusėje gidas Jonas Oškinis pakvietė į kelionę „Kaunas – roko miestas: prieš 30 metų“, kurioje buvo pasakojama apie miesto roko sceną sovietmečiu ir pirmaisiais Sąjūdžio metais. Buvo prisimintos tiek didžiausios to meto žvaigždės („Kardiofonas“, Egidijus Sipavičius, „Antis“), tiek Kauno roko klubo dalyvės (“Horoskopas“, “Dykuma“, “Tigro metai“). Apžiūrėtos šios dienos nesulaukusios koncertų ar tiesiog  žymios vietos („Laumė“, „Trestas“, „Senasis stalčius“, „Žinijos“ lektoriumas).

Roko miestas.png
Ekskursija apie roką prieš tris dešimtmečius susilaukė išties daug dėmesio

Epochos spindesį ir skurdą gerai atspindėjo kaip iliustracija panaudotas „Merkurijoje“ breiką su pardavėjomis šokusio Egidijaus Sipavičiaus vaizdo klipas „Keistas šokis“.

Dar vienos ekskursijos “Kauno senamiestis: XX amžiaus transformacijos“, kurią vedė architektūrologas Paulius Tautvydas Laurinaitis, metu svečiai susipažino su miesto senamiesčiu kiek kitu kampu: joje buvo pasakojama apie grandiozines istorinės miesto dalies rekonstrukcijas sovietmečiu, visiškai pakeitusias Kauno senamiesčio veidą.

“L6“ šiemet kvietė apsilankyti istorinėse miesto gimnazijose

Bene įdomiausių „Saulės“ gimnazijos pastatų – meteorologijos stoties, tvarto ar net viso parko su apžvalgos aikštelėmis į Kauno centrą – jau nebepamatysite, tad Luko Rimkevičiaus vedamoje ekskursijoje dažnai teko pasitelkti vaizduotę. Pačiame „Saulės“ rūmų rūsyje taip pat buvo, mums pasirodytų, egzotiškai mokyklose atrodančių patalpų – butai aptarnaujančiam personalui ar net „daboklė“ mokyklos nenaudėliams.

_DSC3782.jpg
Ekskursiją apie XX a. pradžioje lietuvybės židiniu buvusius “Saulės“ rūmus vedė L. Rimkevičius

Ekskursijos dalyviai su gidu nuo rūsio lipo iki pat rūmų viršaus iki palėpės ir turėjo progą apžiūrėti, kur buvo senoji multifunkcnė aktų salė, 1925 m. Edmundo Fryko projektuotus erkerių antstatus, kuriuose tuomet buvo merginų bendrabutis. Ekskursijos baigėsi dabartinėje mokyklos aktų salėje sovietmečio laikų priestate. Toks maršrutas leido apžvelgti visus šimtametės Žaliakalnio rajono mokyklos išgyventus laikotarpius.

Domas Lavrukaitis trijose ekskursijose po dabartinę Juozo Naujalio muzikos gimnaziją lankytojams pasakojo apie Pirmosios Respublikos modernizacijos, socialinio angažuotumo ir visuomenės mentaliteto raidą. Pastatas, 1931 m. pastatytas Kauno žydų bendruomenės mieste veikusiai Žydų realinei gimnazijai, taip pat leido atidengti tarpukario, sovietmečio ir nūdienos istorijos vingius.

_DSC3977.jpg
Šiandien čia mokoma muzikos, o prieš karą pastate veikė Žydų realinė gimnazija.

Ekskursija įkvėpė mokykloje dirbančią istorijos mokytoją Beatričę Bučiūnienę su moksleiviais pradėti ieškoti šiuolaikinių ir aktualių formų įprasminti Holokausto atmintį.