“Medžio talkos“ seminaro metu restauruotos Žaliakalnio medinuko detalės

2020 metų rugsėjo pabaigoje “Gražinkime Kauną“ ir socialinio partnerio Kauno kolegijos vykdyto projekto “Medžio talka“ dalyviai savaitei susibūrė Kauno Žaliakalnio Aukštaičių gatvėje, kur buvo restauruotos dvejos autentiško medinuko durys bei dekoro elementai.

Medinį namą 1928 m. pastatė ir jame su šeima gyveno karininkas, Lietuvos Šaulių sąjungos vado adjutantas Antanas Gedmantas. Šiandien čia gyvenanti dailininkė grafikė Aistė Ramūnaitė ne tik saugo savo senelių šeimos atminimą, bet ir nuolatos rengia Žaliakalnio bendruomenei skirtus meninius renginius.

Aukštaičių g. kieme savaitei įsikūrė medžio meistrų dirbtuvės

Seminaras buvo suplanuotas dviejų metų trukmės projekto “Medžio talka“ pabaigoje – remdamiesi socialinės atsakomybės ir darnios plėtros principais, jo dalyviai skyrė savo darbą Žaliakalnio bendruomenei.

Darbams vadovavo Kauno kolegijos dėstytojas Aurelijus Blažinauskis

„Džiugu, kad į šį praktinį seminarą-dirbtuves įsitraukė ir pirmųjų metų projekto “Medžio talka“ dalyviai, kurie jau yra įsteigę savo verslą – UAB „Laikas medžiui“ – ir dirba medžio restauravimo srityje“, – džiaugėsi praktiniam seminarui-dirbtuvėms vadovavęs Kauno kolegijos Menų akademijos Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo studijų programos dėstytojas Aurelijus Blažinauskis.

Renovuotas beveik šimtamečio medinio pastato medinis langelis

Bendruomenei svarbų projektą medžiagomis parėmė įmonė UAB “Restauracijos medžiagos“ – dažai24 .

Apie dirbtuves „Medžio talka Žaliakalnio medinukams“ taip pat informavo portalai Delfi.lt“, “Kas vyksta Kaune“ ir “Kaunas pilnas kultūros“.

Projektas 08.6.1-ESFA-V-911-02-0003. „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ buvo 2 metus vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“.

Mažiau žinomų Kauno modernizmo kūrėjų pristatymą pradėjome nuo Jono Kovalskio – Kovos

Tradiciškai kiekvieną šeštadienį pusę pirmos „Gražinkime Kauną“ kviečia susirinkti prie Kauno Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės ir siūlo ekskursiją po Kauno Centrą, Naujamiestį, Žaliakalnį.  Vieną liepos šeštadienį pakvietėme į pietinę Kauno Naujamiesčio dalį, sekdami Pirmosios Respublikos architekto Jono Kovos – Kovalskio kūrybos pėdsakais.

Iki šiol tik nedidelė dalis „didžiųjų“ Kauno modernizmo architektų yra susilaukę atskirai jų kaip asmenybių kūrybai skirtų knygų… ar brošiūrų (tiksliau ties tokia apie K. Reisoną viskas ir baigėsi). Nepanašu, kad tokios pasirodys artimiausiu metu. O juk Lenkijos ar Čekijos modernistai tokių sulaukia.

O ką jau kalbėti apie Joną Kovalskį – Kovą, kuriam pasireikšti Kaune likimas skyrė tik 4 metus nepriklausomoje Pirmojoje Respublikoje, ir dar kelis – prie pirmosios sovietų ir nacių okupacijos. Todėl pasakojant apie jo veiklą, teko remtis ir išeivijos šaltiniais, pavyzdžiui, Čikagoje leistu „Draugu“, kur apie architekto kelią pasakojo jo asmeninis draugas Jurgis Okunis.

Geriausiai žinomo architekto portreto versija iš išeivijos “Draugo“

Jonas Kovalskis Kova gimė 1906 metų vasarą netoli Daugailių, dabartiniame Utenos rajone. Jis priklausė būtent tai talentingų Lietuvos piliečių kartai, kurią siųsdavo pasimokyti į užsienį. Ukmergės gimnazijos absolventui Jonui teko daug „prancūziško“ skonio, tai yra 21-erių metų jaunuolis pradeda studijas Regioninėje architektūros mokykloje (Ėcole Regionale d’Architecture) Grenoblyje, o tarp 1930 ir 1935 metų – Aukštesniojoje Dailiųjų menų mokykloje (Ėcole Regionale Supėrieure des Beaux Arts) Paryžiuje. Taigi, dar vienas atvejis, kai gidas, klausiamas – „O koks buvo ryšys tarp paryžietiško „Art Deco“ ir Kauno?“ gali atsakyti – tiesioginis!

1935-iaisiais į Tėvynę grįžęs Kovalskis iš pradžių gauna darbą tik Kauno miesto Statybos inspekcijoje, bet energingai veržiasi į Laikinosios sostinės architektų elitą – dalyvauja Dariaus ir Girėno paminklo konkurse bei Baltijos valstybių bendro paviljono pasaulinėje 1937 metų Paryžiaus parodoje konkurse. Projektai nors ne laimintys, bet nebuvo prasti – po metų eksponuoti tradicinėje Dailės parodoje, Architektų sekcijoje. Ir dar būtent jam patikimas vienas iš įdomiausių ir atsakingiausių darbų – kaip skelbia pasakojimai, aplankius ir Marienburgą (dab. Malborkas), pasisėmus žinių, Kudoko Karininkų Ramovėje suprojektuoti istoristinį Vytauto Didžiojo menės – seklyčios interjerą. Nuo jo pradėjome ir savo ekskursiją.

Vizitas Karininkų Ramovės Vytauto Didžiojo menėje visada susilaukdavo daug dėmesio

Galbūt šis darbas, galbūt didelis darbštumas ir profesionalumas lėmė, kad Kovalskis greitai daro ir karjerinį šuolį – nuo 1937 metų architektas (priminsime, jam tada sukako 31-eri metai) tampa Kauno savivaldybės Planavimo dalies vedėju. Tuo pačiu metu, pradeda pildyti didelis XX a. 4 deš. pabaigoje įgyvendintų darbų sąrašas – tai ir kun. Adolfo Sabaliausko–Žalios Rūtos prašymu suprojektuota Mieleišių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčia prie Biržų, ir Šaulių namai Veiveriuose, ir Panevėžio kraštotyros muziejus, ir dalis centrinių „Pienocentro“ sandėlių šalia dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto Kaune. Būtent ten atrasti unikalaus modernizmo ir savito tautinio stiliaus lydinio ir keliavo mūsų ekskursija.


Pienocentro centrinės pieninės pastatų komplekso sandėlis, nuotr. KPD / Laima Markevičiūtė

Įdomu tai, kad Jonas Kovalskis spėjo pasireikšti ir kaip urbanistas – suplanavo Ąžuolyno parką, Zoologijos sodą, Kulautuvos kurortą. Pasak Okunio, jo plunksnai priklauso ir toks į ateitį orientuotas darbas kaip Kauno magistralių planas. Teigiama, kad įvairiapusis kūrėjas projektavo ir baldus – konkrečiai, skirtus Klaipėdos pedagoginiam institutui ir Seimo prezidiumui Kaune, o šios srities jo gyvenimo viršūne tapo Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčiai suprojektuota tautiniais ornamentais puošta monstracija.

Nuo 1937-ųjų architektas atsiskleidžia ir kaip daugelio mėgstamas, mylimas pedagogas – nuo 1937 metų dėsto Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune, nuo 1939-ųjų ir Vytauto Didžiojo universitete, trumpai per karą buvo jo Architektūros katedros vedėjas bei nuo 1940-ųjų Kauno taikomosios dailės institute, vadovauja ten įkurtai Dekoratyvinės architektūros studijai. 1944 metais tenka trauktis į Vakarus, tarp 1947-ųjų ir 1949-ųjų dėsto Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene.

Toliau – Amerika, Čikaga, kur kartu su žmona Brone Lukšaite – Koviene 1950 metais įkuria nuosavą architektūros studiją. Galbūt todėl Kovai – Kovalskiui patikima projektuoti žymiausius šio miesto XX a. 6 deš. mūsų išeivijos pastatus – Šv. Kryžiaus parapijos seselių vienuolyną (1954 m.), Marijonų vienuolyną ir laikraščio „Draugas“ būstinę (1956 m.) bei Jėzuitų koplyčią, vienuolyną ir Jaunimo centrą (1958 m.).

Mūsų ekskursija baigėsi itin ryškiu, deja neišpildytu Kovos – Kovalskio projektu – Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos Motinos ir vaiko muziejaus rūmais, kurie buvo planuoti pastatyti sklype Laisvės al. 16. O juk projekte atsispindi visas architekto talentas tuo metu madingiausiame modernizmo su funkcionalizmo pakraipa stiliuje.

Štai kaip Sitkūnų radijo stortį prie Kauno suprojektavo Jonas Kovalskis

Čia dar nenorėtume dėti taško, nes ir po ekskursijos toliau domimės jo palikimu. Tiesiog su širdies skausmu rudenį teko pamatyti dabartinę architekto suprojektuotos Sitkūnų (tada vadinta – Baptų) radijo stoties būklę. Tačiau žiūrėkime į ateitį… labai domina tokie Kovos Kovalskio projektai, kaip turistų namai Klaipėdoje ir Nidoje. Galbūt juos pavyks išvysti vasaros mėnesiais.

Ekskursijose prisimintas architektas Edmundas Alfonsas Frykas

2020 metų kovą vykusių ekskursijų cikle, skirtame vienam iš žymiausių XX a. 3-4 deš. architektų, Kaune ir gimusiam bei baigusiam gimnaziją – Edmundui Alfonsui Frykui (1876 – 1944) “Gražinkime Kauną svečiai iš vidaus lankėsi ir keliuose rečiau matomuose mūsų miesto pastatuose.

Mūsų puslapyje jau apžvelgėme vizitą į Edmundo Fryko, kaip spėjama, kartu su A. Mickevičiaus gimnazijos mokytoju Stanislovu Kymantu, suprojektuotą dabartinės Dariaus ir Girėno gimnazijos pastatą Vytauto prospekte.

Taip Adomo Mickevičiaus vardo gimnazija atrodė tik ją suprojektavus

Iš vidaus mums pavyko pamatyti ir architekto suprojektuotus studentų korporacijos “Neo Lituania“ rūmus šalia Vytauto parko – dabar čia veikia Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai. Sunku patikėti, bet 1928 metais, kai pastatas buvo suprojektuotas Edmundo Fryko, tai buvo viena iš erdviausių, iškilmingiausių miesto reprezentacinių salių.

Iš vidaus pastate galima pamatyti pavyzdinę salę, ir net pakliūti ant stogo

Dar kitą dieną pavyko apsilankyti viename iš puošniausių Fryko projektuotų pastatų – Kauno lenkų smulkaus kredito draugijos rūmų arba kaip kauniečiai trumpindavo Lenkų banko pastatą Donelaičio gatvėje. Dabar čia taip pat įsikūrusi maloniai mūsų ekskursiją “Kaunas. Iš vidaus“ priėmęs Medicinos banko Kauno skyrius.

Įspūdingos “Frykokos“ formos atsiveria pastato laiptinėję

Pasibaigus vizitui, pasinaudojome svetingumu ir apsilankėme grandioziškiausiame Kauno pastate, projektuotame Edmundo Fryko, kur jo laikais planuota Teisingumo ministerija ir Teisingumo rūmai, kurį laiką veikė net Lietuvos IV Seimas, o dabar visas patalpas iki pat žavingos palėpės išnaudoja Kauno Filharmonija.

Pastatas iki pat XX a. 7 deš. išlaikė Fryko laikais darytą užrašą „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM“ („Teisingumas yra valstybių pagrindas“), tai matosi S. Lukošiaus 1962 metų nuotraukoje, kuri saugoma Kauno miesto muziejuje

Edmundo Fryko projektus šiuo metu lankome ir virtualių “Gražinkime Kauną“ ekskursijų metu, kur pasakojome apie jo pramoninkui S. Gudinskui suprojektuotą “art deco“ stiliaus pastatą Mickevičiaus g. ar Kauno miesto savivaldybės Ugniagesių rūmus (dabar juose veikia Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba) Nemuno gatvėje.

Žaliakalnietės vasarį kūrė medžio grožį

Vasario mėnesį baigėsi antrųjų socialinio projekto, įgyvendinamo su Kauno kolegija,  „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ metų užsiėmimai „Kuriame grožį“.

Užsiėmimai baigėsi medžio darbų pagrindais, kuriuos dėstė Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo programos dėstytojas Aurelijus Blažinauskis.

Jaunosios Žaliakalnio mamytės išbandė naujai Kauno kolegijoje, Pramonės pr. korpuse  įrengtą edukacinę erdvę medžio darbams, kuri ir toliau teigiamai tarnaus projektui „Medžio talka“.

Horizont 2
Projekto dalyvės susipažino su dekoravimo medžio lukstu, intarsijos technikos pagrindai

„Mokymus pradėjome nuo įvado į medžio apdirbimo specialybę bei darbo saugos. Ilgainiui dalyvės įgavo įgūdžių, kurie leido ne vienai susikurti sau stilingą dekoratyvinę dėžutę. Esame pasirengę dėstyti ir senovinių baldų restauraciją, renovaciją – ne viena kaunietė ir kaunietis tokių turi namie“, – sakė „Kuriame grožį“ paskaitų apie medžio darbus dėstytojas Aurelijus Blažinauskis.

Projekto „Medžio talka“ tikslas – padėti Kaune gyvenančioms ir mažus vaikus auginančioms mamoms iki 40 metų įgyti žinių, kartu praleisti laiką, galbūt įgyti naują hobį ar profesiją, ir taip tapti ekonomiškai aktyviomis.

Projekto dalyvės taip pat bus mokomos verslumo, motyvuojamos siekti įsidarbinimo ar savo verslo sukūrimo, todėl nauja patirtis suteiks galimybę ekonominį neaktyvumą pakeisti aktyvumu – įsidarbinant vietos verslo subjektuose, įregistruojant individualią veiklą ar įsigyjant verslo liudijimus. Pirmieji šių mokymų dalyviai, juose dalyvavę praėjusiais metais, jau dirba pagal naująją savo specialybę.

Horizont5
Sukurtos dekoratyvinės dėžutės pratęsia Žaliakalnio amatų tradicijas

Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas įsikūręs Kauno miesto Žaliakalnyje, kuris yra istoriškai susiformavęs kaip vienas iš Lietuvos medžio apdirbimo, baldų, suvenyrų dizaino ir pramonės lopšių.

Kovo mėnesį į projektą kviečiami nauji ekonomiškai neaktyvūs dalyviai, jie jau dabar kviečiami registruotis skambinant 8 687 89532 ar parašant medziotalka@go.kauko.lt ar  į “Facebook” mesendžerį m.me/MedzioTalka

Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“.

zenklas_2015 04 13

Ekskursijoje  „Kaunas. Iš vidaus“ – tarpukario Naujamiesčio mokyklos

Paskutinę vasario dieną „Gražinkime Kauną“ pakvietė iš išorės ir iš vidaus  susipažinti su Kauno miesto centre  esančiomis, Laikinosios Sostinės laikais skirtingų tautybių mokiniams pastatytomis mokyklomis.

Ekskursiją, kurią vedė Marija Oniščik, pradėjome Trakų gatvėje šalia Felikso Vizbaro suprojektuotos ir pirmosios Kauno miesto savivaldybės lėšomis pastatytos mokyklos, nuo pat atidarymo 1929 lapkritį pavadintos Vinco Kudirkos vardu.

DSC_0227
Žavinga detalė – čia mokyklos spektaklių metu po scena slėpėsi sufleris

Dabar V. Kudirkos progimnazija neseniai jaukiai suremontuota, tad pasinaudojome proga apžiūrėti mokyklos salę ir dekoratyvinių vazų puošta balkoną, žvelgiantį į Ramybės parką.

DSC_0217
Vizbaras 1922 m. grįžo į Kauną, o 1925 m. projektavo šią mokyklą

Kitame Ramybės parko (buv. Miesto kapinių) kampe įsikūręs Kauno pedagogų kvalifikacijos centras – tai buvusi tais pačiais 1925 metais pastatyta Rusų gimnazija. Stilizuotos neogotikos stiliaus pastatą suprojektavo inžinierius Aleksandras Gordevičius.

DSC_0234
Iš gatvės pusės ir nepastebėsi šio žavaus Gordevičiaus bokštelio

Iš kiemo pusės pamatėme į gynybinius pilies bokštus panašius dantytais parapetais puoštus rizalitus, poastato  fasade – įdomų geometrišką dekorą. Jaukią laiptinę bei autentiškų detalių galima rasti dabartiniame pastato interjere.

DSC_0251
Renovuotu Gordevičiaus istorizmu grožimasi iš Vytauto pr.

Kitoje gatvės pusėje – architekto Edmundo Fryko ir mokytojo Stanislovo Kimonto (arba Kymanto) suprojektuotas pastatas, kuriame nuo 1929 iki 1939 metų veikė lenkų A. Mickevičiaus vardo privati gimnazija. Pastate vakarais veikdavo vakariniai neakivaizdiniai lietuvių mokytojų kursai, čia rinkdavosi ir „pavasarininkai“.

1933 matur
Privati Lenkų gimnazija Kaune turėjo A. Mickevičiaus vardą.

Pastatas suprojektuotas Edmundui Frykui jaunesniajam būdingu stiliumi, jo fasadą puošia restauruoti istoristiniai atikai, papuošti juostuotais bokšteliais. XX a. ketvirtąjį dešimtmetį radome ir pastato viduje – koridoriuose,  laiptinėje, salėje.

DSC_0262
Mums atvertame muziejuje – ir apie 4-ą vidurinę, ir apie žymius jos krepšininkus

Mokyklos muziejus primena  Kauno 4-oji valstybinės gimnazijos, kuri čia įsikraustė 1939 – 1940 m. istoriją, perima jos tęstinumą. Tokiu būdu, Kauno 4–oji vidurinė mokykla 1998 metais pavadinta Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurine mokykla, o vėliau – gimnazija, pernai šventė šimtmetį.

DSC_0259
Gimnazijos stendai gražiu dizainu pasakoja apie Dariaus ir Girėno žygį

Mokyklos kieme prisiminėme čia pat vykusius  tragiškus 1941 metų „Lietūkio“ garažo žudynių įvykius. Išėję atgal į Vytauto prospektą, kalbėjome apie tarpukariu žymią Vokiečių gimnaziją Kaune.

Sėkmingai vyksta mokymai „Kuriame grožį“ jau antrai projekto „Medžio talka“ kartai

Sausį ir vasarį Žaliakalnyje toliau sėkmingai vyksta Kauno kolegijos ir viešosios įstaigos „Gražinkime Kauną“ socialinio projekto „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui” mokymai “Kuriame grožį”.

Ir šią žiemą kurti grožį mokėsi motinystės atostogose esančios, todėl ekonomiškai neaktyvios  jaunos (iki 40 metų) Žaliakalnio seniūnijoje gyvenančios mamos.

Ieva Sutkaitytė-10
Kūrybinės dirbtuvės vyko jaukiose Kauno kolegijos auditorijose

Moterims  projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui” skyrė užsiėmimus, kurie siekė padėti atrasti naują įdomų užsiėmimą miesto amatų srityje ir taip galimai grąžinti į darbo rinką.

Ieva Sutkaitytė-4
Ekonomiškai neaktyvioms mamoms suteikti nauji miesto amatų žinių pagrindai

“Kuriame grožį” autentiškus lietuviškus šiaudinius sodus sukurti mokė tautodailininkė  iš Kaišiadorių rajono Ramutė Šilkūnienė, originalią šventinę edukaciją apie aromatus ir natūralius kvepalus vedė kaunietė parfumerė Rūta Špakauskienė.

Sausio mėnesį kūrybinių dirbtuvių lankytojos mokėsi pinti lietuviškas vytines juostas su meistre Vilija Ratautiene, lipdyti ir spalvinti keramiką su dirbtuvių “Kita Neries pusė” nare Laima Mačiulaityte, kurti suvenyrus iš žalvario su metalo plastikos meistre Inga Šilkūnaite.

Ieva Sutkaitytė-12
Žinias perteikė dailininkė grafikė, pedagogė Indraja Raudonikytė

Retą geometriškų staltiesėlių iš lino kūrimo būdą pristatė tautodailininkė Danutė Juškienė, estetiškos fotografijos paslaptis atskleidė fotografė Renata Kilinskaitė, o dailininkė grafikė Indraja Raudonikytė surengė unikalių Užgavėnių kaukių tvariu būdu (iš antrinių žaliavų) gamybos dirbtuves.

Nuo vasario į socialinį projektą įsijungs ir profesionalai, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo dėstytojai –  Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos koordinatorė Sigita Grabliauskaitė, tekstilės meno studijų programos dėstytoja Birutė Sarapienė, medžio meistras Aurelijus Blažinauskis.

Ieva Sutkaitytė-9
“Kuriame grožį“ dalyvės mokėsi kurti tvariai, panaudojant antrines medžiagas

Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“

Pavasarį į užsiėmimus projektas kvies ne tik esančias motinystės atostogose, bet ir visus ekonomiškai neaktyvius ne vyresnius nei 40 m. Žaliakalnio seniūnijos gyventojus.

Ieva Sutkaitytė-13
Apie kūrybines dirbtuves nuolatos praneša “Facebook“ puslapis “Medžio talka“

Visos projekto naujienos skelbiamos specialiame socialinio tinklo “Facebook” profilyje – www.facebook.com/MedzioTalka

Nuotraukos – Ievos Sutkaitytės, Kauno kolegija

zenklas_2015 04 13

Ekskursijose pažymėjome aukštojo mokslo Kaune pradžios šimtmetį

Sausio 27 dieną sukanka lygiai šimtas metų, kai 1920 m. Kaune buvo įsteigta pirmoji aukštoji mokykla miesto ir Pirmosios Respublikos istorijoje – Aukštieji kursai. Ta proga “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į ekskursijas iš ciklo “Kaunas. Iš Vidaus“ pristatančias XX a. 3 deš. buvusius Lietuvos universiteto Pirmuosius ir Didžiuosius rūmus. 

Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą
Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą

Pirmiausiai ekskursantai rinkosi A. Mickevičiaus gatvėje, šalia dabartinio KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto. Gidė Marija Oniščik pristatė pastatą, kuris projekto autoriaus (ar, kaip sužinojome, pirkėjo) inžinieriaus Aleksejaus Skrynikovo dėka atvėrė duris kaip Komercijos mokykla prieš pat I pasaulinį karą.

Songailos Rumu projektas

KTU ekspozicijoje saugomas ir prof. arch. Mykolo Songailos projektas rūmams.
Pastato viduje ir šiandien galima rasti unikalių detalių – laiptus su metaliniais ornamentiniais turėklais, vestibiulio sienų dekoro piešinius, metlacho plyteles, net langų rankenėlėms, atrodo, daugiau kaip 100 metų. Išsaugota Didžiosios Aulos interjero visuma, čia vykstantiems posėdžiams ir minėjimams šviečia tas pat šviestuvas.

VinjeteSenelio2

Ekskursijos dalyviai galėjo pačiupinėti autentišką šiuose rūmuose studijavusių vinjetę

Po I Pasaulinio karo pastatas iš karto atiteko Aukštiesiems kursams ir nuo 1922 m.  penkerius metus buvo vieninteliai Lietuvos universiteto rūmai, kur buvo Teisės bei Matematikos – gamtos fakultetų auditorijos. Kas metus po kadencijos demokratiškai keisdamiesi dirbo Universiteto rektorius ir Teisės fakulteto profesorius Mykolas Romeris, profesoriai Vincas Čepinskis, Tadas Ivanauskas, Petras Leonas, Kazimieras Baršauskas ir kiti. Vieno iš Lietuvos universiteto įkūrėjų ir rektorių (1928 – 1929 m.) chemiko inž. Prano Jodelės giminės taip pat dalyvavo ekskursijoje.

KTU Auloje Marija JO
Apie Lietuvos universiteto istoriją, pastatus ir rektorius pasakojo dr. Marija Oniščik

Gidė Marija papasakojo apie tai, kad pastatą prof. arch. Mykolas Songaila ketino perstatyti ir padaryti dar iškilmingesniu, tačiau planai buvo atidėti. Buvo prisimintas Fizikos ir chemijos institutas Aleksote, šalia buvusi Observatorija (bei planai ten įrengti visą universiteto miestelį), Humanitarinių mokslų studijos Kalnų (dab. Putvinskio gatvėje), Antrieji rūmai ant K. Donelaičio ir Gedmino gatvių kampo bei ten pat šalia buvę Didieji universiteto rūmai.

BendraEkskursantuNuotraukaPrieDidziujuRumu
Ekskursantai buvo pakviesti nusifotografuoti ant buv. VDU Didžiųjų rūmų laiptų

Būtent į buvusią Valstybės spaustuvę, vėliau Didžiuosius Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, o dabar – KTU Ekonomikos ir verslo fakultetą Gedimino gatvėje keliavome toliau. Po pastatą ekskursiją vedė gidė Neringa Daniulaitienė, apie Lietuvos universiteto istoriją atskirą paskaitą skaitė prof. Irena Leliūgienė.

KTU Iliustr Portretas
Daug akademikų portretų – nuo Kalpoko iki Neemijos Arbit Blato tapybos – saugo KTU biblioteka

Iš prof. I. Leliūgienės ekskursijos dalyviai  išgirdo unikalių istorijų apie universiteto rektorius Stasį Šalkauskį, Aukštųjų kursų iniciatorių matematiką Zigmą Žemaitį. Sužinojome, kur buvo Zoologijos muziejaus pradžia, kur vyko žymieji Balio Sruogos teatro seminarai, kokioje erdvėje nuo 1934 m. veikė Juozo Tumo- Vaižganto muziejus.

KTU Iliustr Observatorija
Iš Observatorijos matosi ir kaimynystėje esanti Prisikėlimo bažnyčia

Tikru atradimu  pastato viduje tapo 1960 metais čia įkurta observatorija ir jos atsidarantis  su vaizdu į Prisikėlimo bažnyčią.

Dėkojame Kauno Technologijos universiteto darbuotojams  už galimybę surengti tokią ekskursiją šeštadienį, dėkojame doc. dr. Rimantei Hopenienei už KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto rūmų aprodymą.

Nuotraukos: Rasos Petronienės, Jono Oškinio, Neringos Daniulaitienės.

 

 

 

 

Startavo naujas ekskursijų ciklas “Kaunas. Iš vidaus“.

Vieno gruodžio pirmadienio popietę „Gražinkime Kauną“ komanda ir gidas Deimantas Ramanauskas pakvietė į pirmą ciklo „Kaunas. Iš vidaus“ ekskursiją. Kauniečiai ir miesto svečiai paskatinti giliau susipažinti su vienu iš pagrindinių Kauno simbolių – Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčia arba kitaip – Soboru.

“Soboras – – nors yra giliai įsismelkęs į dažno kauniečio atmintį, kaip tam tikra atminties vieta, kurioje jie buvo krikštyti, žiūrėjo vitražus ar tiesiog ateidavo prie jo pasėdėti, bet istorinių ar meninių žinių apie jį stokojama“, – apie savo idėją ciklo pradžiai pasiūlyti būtent Įgulos bažnyčią sako gidas Deimantas Ramanauskas.

DSC_0005
Daugelis “Gražinkime Kauną“ ekskursijų prasideda prie Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės… tačiau šį kartą grupė pasuko ne į miestą, o į pastato vidų

Ekskursija prasidėjo pirmą valandą –  iš karto po pietinių pamaldų. Dalyvių susirinko kelios dešimtys – tai parodo, kad tokios ekskursijos įdomios net ir darbo dienos metu. Šviečiant žiemiškiems saulės spinduliams ir būdami prie Soboro pagrindinio įėjimo ekskursantai buvo supažindinti su XIX a. Kaunu, Tvirtovės statybomis ir Soboro atsiradimu. Po įžangos ekskursantai buvo pakviesti užeiti į pastato vidų. Viduje lankytojai ne tik detaliau susipažino su pastato atsiradimu, statybomis, architektūrinėmis ir tapybos detalėmis, bet ir gido pasakojimo dėka galėjo nusikelti į XIX a. pabaigos  – XX a. pradžios laikus.

Kauno Soboras buvo pradėtas statyti dar 1891 m., kaip vienas iš esminių Kauno Tvirtovės objektų. Statybos vyko pagal karo inžinieriaus, papulkininkio Konstantino Limarenkos parengtą projektą, kuriame atsispindėjo neobizantinis, Rusijos imperijos vakariniams pakraščiams labiau būdingas religinių pastatų stilius. Iki 1915 m. Soboras buvo ne tik religinis, bet ir vienas iš pagrindinių Kauno miesto reprezentacinių objektų, kuriame vykdavo stačiatikių pamaldos, prasidėdavo kariniai paradai ir eisenos. Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvos teritoriją okupavus Vokietijos imperijai Soboras buvo išplėštas, o po kurio laiko ir uždarytas.

1919 metais atkuriant Nepriklausomą Lietuvą Soboras perduotas katalikų bažnyčiai. Pirmuoju jo klebonu buvo paskirtas Antanas Palubinskas, o 1929 m. klebonu tapo Vasario 16 –osios Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas. Vadovaujant  V. Mironui buvo atlikta viena iš didžiausių Soboro rekonstrukcijų, kuriai vadovavo ne tik minėtas signataras, bet ir garsus to meto menininkas Vladas Didžiokas, kuris su mokiniai eksterjere nutapė ne vieną darbą.

DSC_0042
Vladas Didžiokas XX a. 4 dešimtmetyje pertapė pastato apsidę

Religinę funkciją pastatas išlaikė iki pat 1962 m., kuomet LTSR Ministrų tarybos paliepimu buvo uždarytas. 1965 m.  Sobore buvo įrengta M. K. Čiurlionio muziejaus Skulptūros ir vitražo galerija. 1991 metų kovo 28 d. pastatas grąžintas Kauno arkivyskupijos kurijai ir nuo tada tarnauja tikinčiųjų reikalams. 

“Gražinkime Kauną“ šia ekskursija pradėjo naują, šaltajam metų laikotarpiui skirtą ekskursijų ciklą, kai ir darbo metu, ir šeštadieniais bus lankomi ryškiausi Kauno architektūroje ir istorijoje pastatai. Tikslų tvarkaraštį ir kitas naujienas galite sekti “Gražinkime Kauną“ “Facebook“ puslapyje.

Laikinosios Sostinės metai paskatino pažinti šimtametes Kauno kulinarijos tradicijas

Kelionės po miestą su gidais skatina ne tik atsitraukti nuo kasdienybės, iš naujo pažvelgti į, regis, puikiai pažįstamus pastatus, bet ir atverti duris naujiems potyriams. Kaip tik tai nusprendė padėti padaryti „Gražinkime Kauną“ gidų komanda, Laikinosios Sostinės metais paruošusi ekskursijas, kurių metu galėsite ir… paskanauti „smetoniško“ Kauno. Naujo sezono metu ekskursantams ne tik prieš akis savotiškai atgis „smetoniški“ restoranai, cukrainės, arbatinės, barai ir parduotuvėlės – iš pasivaikščiojimo po Senamiestį ar Naujamiestį grįšite praturtėję ir žiniomis apie to meto madas, ir netgi Laikinosios Sostinės skoniais.

“Gražinkime Kauną” gidų komanda 2019 metų rudeniui pristato tris naujus maršrutus po Kauno miestą kulinarine tema, į kurią kiekvienas savo maršruto rengėjas žvelgia vis kitu kampu ir veda kitokiu keliu. Poetę, skaitovę Neringą Daniulaitienę, “Gražinkime Kauną” komandos naujokę, suviliojo  Kauno – Laikinosios sostinės- metas, tuo laikotarpiu auganti laiko leidimo kavinėse kultūra, dėl kurios Kaunas užsitarnavo pavadinimą “Mažasis Paryžius”. Ekskursija “Maistas ir pramogos tarpukario Kaune” apims įvairius visuomenės sluoksnius ir jų kultūrą –  nuo bohemos iki darbininkų, nuo studentų iki statusą bei pilvuką jau užsitarnavusių verslininkų ir tarnautojų, nuves per kiemus Laisvės alėjos pakraščiuose į restoranų, kavinių užkulisius, atkurs prie jų staliukų vykusias dramas, kurtas eiles ir ragautus skonius.

67328140_485730685514869_4020956749111492608_n
Vienas iš firminių Kauno pateikalų, kuriuos ragausime – “musas“

Gidas Deimantas Ramanauskas, vienas stipriausių žydų kultūros žinovų Kaune, įsitraukė į kulinarinio paveldo paieškas Senamiestyje. Įsikūnydamas  į virtuvių šefus pačiose įvairiausiose virtuvėse – nuo privačių, iki vienuolynų, smuklių, salonų ir net pačios Prezidentūros, gidas kvies pakeliauti įvairiuose laikmečiuose, pajusti skirtingų tautų ir kultūrų įtaką Kauno ir visos Lietuvos kulinarinio meno formavimuisi.

DSC_0149
Nemažai laiko praleista Kauno archyve

O “Gražinkime Kauną” senbuvis, gidas ir vertėjas Jonas Oškinis pakvies į Kauną pažvelgti čia atvykdavusių užsienio diplomatų  akimis: kur buvo galima nueiti pavakaroti tik Kaunui tapus laikinąja sostine, o kur – po dešimtmečio, kur vykdavo priėmimai, vakarai, diplomatiniai susitikimai, kuo jų metu buvo vaišinamasi, kokius įspūdžius apie Kauną išsiveždavo iš Lietuvos čia atvykę padirbėti diplomatai, menininkai, žurnalistai.  Pagrindu tokiai kelionei tapo Jono Oškinio (kaip Lietuvos kultūros tarybos 2019 m. individualios stipendijos gavėjo) išversta JAV konsulo Kaune Roberto W. Heingartnerio prisiminimų knyga „Lietuva 20-aisiais: diplomato dienoraštis“ (Lithuania in the 1920s: A Diplomat‘s Diary), itin detaliai ir šmaikščiai aprašiusi Laikinosios Sostinės gyvenimą 1928 – 1929 metais, bei vėlesni diplomatų, žurnalistų, rašytojų memuarai apie Laikinąją Sostinę.

Cipurnos
“Smetoniškų“ laikų reklama pristato ne tik restoranų meniu, bet ir muziką

Ruošiantis ekskursijoms, remtasi gausia archyvine medžiaga iš Lietuvos Centrinio ir Kauno regioninio valstybės archyvų , išlikusiais restoranų meniu, Laikinosios Sostinės laikraščiais,  autentiškas prisiminimais iš beveik nesuskaičiuojamų priminimų knygų. Gidai pusiau rimtai sako, kad dažnai tekdavo perskaityti visą iškilaus veikėjo knygą tik tam, kad panaudotų kelias eilutes apie puotos meniu ar užuominą apie triukšmingai praėjusį naujametinį balių.

DSC_0453.JPG
Prieškarinės telefonų knygos padeda atsekti, kur veikė Laikinosios sostinės restoranai

Pagal chronologijai pašvęstas  Pirmosios Respublikos  telefono knygas ant dabartinio Kauno Senamiesčio ir Centro žemėlapio atkurtos vietos, kur pagal seną adresą buvo tuo laikotarpiu veikusios maitinimo įstaigos – viešbučiai, restoranai, barai, cukrainės, arbatinės, tam tikromis maisto prekėmis didmena ir mažmena prekiavusios krautuvės, autentiškos konditerijos įmonės. Ekskursijose išgirsite kurioziškų istorijų, išvysite autentiškos vizualinės medžiagos, o jas vainikuos jaukus pasisėdėjimas trijose skirtingose šiandieninio Kauno maitinimo vietose, kurios entuziastingai įsitraukė į šį projektą, specialiai ekskursijoms atkurdamos tarpukario Kauno patiekalus.  Tebūnie jos kol kas mažas siurprizas būsimiems ekskursijų lankytojams.

Naujiena ekskursijose ir jų laikas: gidė Neringa Daniulaitienė siūlys nemiegoti sekmadienio ar šeštadienio rytais ir ekskursijas pradės 10 val., kad poilsio dienos nuo pat ryto būtų kupinos įspūdžių ir naujų skonių. Gidas Deimantas Ramanauskas savo ekskursiją ves po vakarėjantį senamiestį, paprastai penktadienio vakarais nuo 17:30. Na, o su gidu Jonu Oškiniu kartais bus galima planuoti ir pietus, ir savaitgalio pasivaikščiojimus. Visi trys gidai ekskursijas gali vesti ir anglų bei rusų kalbomis (Jonas Oškinis – ir lenkų), tad, iš anksto suderinus laiką, jas galima vesti ir miesto svečiams.

Ekskursija apie senuosius miesto kino teatrus – ir Naujamiestyje, ir Žaliakalnyje

Šiais metais sukanka 100 metų, kai Laikinojoje Sostinėje duris atvėrė pirmasis jau Nepriklausomos Lietuvos laikais įkurtas kino teatras „Palas“, veikęs viename pastate su populiaria Perkovskio (Perkausko) kavine. Ta proga kartu su nauja mūsų šio sezono talkininke, Kauno mylėtoja ir daugelio straipsnių apie jį autore Marija Oniščik pristatėme ekskursiją apie „smetoniškų laikų“ Kauno kinematografą, populiariausią to meto pramogą.

Ekskursija, kuri pirmiausia nusiteisia Laisvės alėja, paprastai pradedame pačiame Laisvės alėjos gale, ties sankryža su Šv. Gertrūdos gatve ir Savanorių prospekte. Čia, dabartiniame Kauno apylinkės teismo rūmų pastate, dar gubernijos laikais pradėjo veikti pirmasis aplamai miesto kino teatras. Netoliese – ir vietos, kuriose veikė vasaros kino teatrai – o jie buvo suplanuoti ir neišlikusiame Žydų banko pasaže, ir miesto sode prie Valstybės teatro.

Potvynis_gloria_1931

DSC_0448
Valstybinio lėlių teatro vietoje veikė kinas “Odeon“, vėliau pavadintas “Gloria“

Vienas po kito pristatomos žavingos Laisvės alėjoje veikusių kino teatrų – „Odeon“, „Oaza“, „Kapitol“, paslaptingojo „A.T.“ istorijos. Architektūrine prasme vieni įdomiausių – dar tarpukariu perstatytas „art deco“ stiliaus Vladimiro Dubeneckio projektuotas „Metropolitain“ (dabar čia Valstybinis Kauno dramos teatras) ir vis blogesnės būklės Karolio Reisono „Forum“ (mums geriau žinomas kaip „Laisvė“).

Metropolitain

DSC_0452
Vienas iš įdomiausių architektūriškai buvo Vl. Dubeneckio suprojektuotas “Metropolitain“, dabar “susiliejęs“ su Kauno valstybiniu dramos teatru

Neilgai savo kino teatru „Romuva“ 1940-aisiais pasidžiaugė investuotojai broliai Steikūnai ir architektas Nikolajus Mačiulskis, jis buvo nacionalizuotas. Vis dėlto likimas būtent šiam kino teatrui Laisvės alėjoje lėmė ilgaamžiškiausią likimą, jis dabar restauruojamas, ir galbūt Kaunas turės veikiantį „art house“ lygio kino teatrą. Į jį taip pat vieną dieną užsuks ekskursija.

DSC_0407

DSC_0508
Žaliakalnio “Aušroje“ išlikęs autentiškas tautinio modernizmo dekoras

Atkakliausieji ekskursijos lankytojai pakviečiami pakilti funikulieriumi į Žaliakalnį – XX amžiaus IV dešimtmetyje sparčiai augęs ir turtėjęs rajonas turėjo savo kino teatrus. Ir šiandien galima aplankyti kazino virtusią „Pasaką“, apleistą dr. Stasio Kudoko „Dainą“, vietas kur veikė kino teatrai „Banga“ ar „Holyvudas“. Aušros gatvėje užsukame į pastatą, kuriame buvo viena iš moderniausių prieškario pramogų vietų, kinas „Aušra“ – čia dar galime pamatyti ant grindų autentišką ornamentą, sukurtą dailininko Rimto Kalpoko.

DSC_0473

DSC_0484.JPG
Šančių ekskursijų festivalio metu pasakojome apie Šančiuose buvusius kinus

Tai dar ne istorijos pabaiga, nes Laikinoji Sostinė turėjo ir daugiau kino teatrų – Šančiuose veikė vietos  fabriko karščiu šildomas „Saturn“ ir legendinė „Lira“, Vilijampolėje dar I pasaulinio karo metais startavo „Union“, o vėliau – „Lituanica“, Aleksote – „Pašvaistė“ , Panemunėje – dar viena „Aušra“.

Ir vasarą, ir rudenį kviečiame jus į ekskursiją, kuri daug papasakos ne tik apie Laikinosios sostinės kino teatrus, bet ir verslo, politikos, pramogų ir muzikos pasaulį!