Mažiau žinomų Kauno modernizmo kūrėjų pristatymą pradėjome nuo Jono Kovalskio – Kovos

Tradiciškai kiekvieną šeštadienį pusę pirmos „Gražinkime Kauną“ kviečia susirinkti prie Kauno Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės ir siūlo ekskursiją po Kauno Centrą, Naujamiestį, Žaliakalnį.  Vieną liepos šeštadienį pakvietėme į pietinę Kauno Naujamiesčio dalį, sekdami Pirmosios Respublikos architekto Jono Kovos – Kovalskio kūrybos pėdsakais.

Iki šiol tik nedidelė dalis „didžiųjų“ Kauno modernizmo architektų yra susilaukę atskirai jų kaip asmenybių kūrybai skirtų knygų… ar brošiūrų (tiksliau ties tokia apie K. Reisoną viskas ir baigėsi). Nepanašu, kad tokios pasirodys artimiausiu metu. O juk Lenkijos ar Čekijos modernistai tokių sulaukia.

O ką jau kalbėti apie Joną Kovalskį – Kovą, kuriam pasireikšti Kaune likimas skyrė tik 4 metus nepriklausomoje Pirmojoje Respublikoje, ir dar kelis – prie pirmosios sovietų ir nacių okupacijos. Todėl pasakojant apie jo veiklą, teko remtis ir išeivijos šaltiniais, pavyzdžiui, Čikagoje leistu „Draugu“, kur apie architekto kelią pasakojo jo asmeninis draugas Jurgis Okunis.

Geriausiai žinomo architekto portreto versija iš išeivijos “Draugo“

Jonas Kovalskis Kova gimė 1906 metų vasarą netoli Daugailių, dabartiniame Utenos rajone. Jis priklausė būtent tai talentingų Lietuvos piliečių kartai, kurią siųsdavo pasimokyti į užsienį. Ukmergės gimnazijos absolventui Jonui teko daug „prancūziško“ skonio, tai yra 21-erių metų jaunuolis pradeda studijas Regioninėje architektūros mokykloje (Ėcole Regionale d’Architecture) Grenoblyje, o tarp 1930 ir 1935 metų – Aukštesniojoje Dailiųjų menų mokykloje (Ėcole Regionale Supėrieure des Beaux Arts) Paryžiuje. Taigi, dar vienas atvejis, kai gidas, klausiamas – „O koks buvo ryšys tarp paryžietiško „Art Deco“ ir Kauno?“ gali atsakyti – tiesioginis!

1935-iaisiais į Tėvynę grįžęs Kovalskis iš pradžių gauna darbą tik Kauno miesto Statybos inspekcijoje, bet energingai veržiasi į Laikinosios sostinės architektų elitą – dalyvauja Dariaus ir Girėno paminklo konkurse bei Baltijos valstybių bendro paviljono pasaulinėje 1937 metų Paryžiaus parodoje konkurse. Projektai nors ne laimintys, bet nebuvo prasti – po metų eksponuoti tradicinėje Dailės parodoje, Architektų sekcijoje. Ir dar būtent jam patikimas vienas iš įdomiausių ir atsakingiausių darbų – kaip skelbia pasakojimai, aplankius ir Marienburgą (dab. Malborkas), pasisėmus žinių, Kudoko Karininkų Ramovėje suprojektuoti istoristinį Vytauto Didžiojo menės – seklyčios interjerą. Nuo jo pradėjome ir savo ekskursiją.

Vizitas Karininkų Ramovės Vytauto Didžiojo menėje visada susilaukdavo daug dėmesio

Galbūt šis darbas, galbūt didelis darbštumas ir profesionalumas lėmė, kad Kovalskis greitai daro ir karjerinį šuolį – nuo 1937 metų architektas (priminsime, jam tada sukako 31-eri metai) tampa Kauno savivaldybės Planavimo dalies vedėju. Tuo pačiu metu, pradeda pildyti didelis XX a. 4 deš. pabaigoje įgyvendintų darbų sąrašas – tai ir kun. Adolfo Sabaliausko–Žalios Rūtos prašymu suprojektuota Mieleišių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčia prie Biržų, ir Šaulių namai Veiveriuose, ir Panevėžio kraštotyros muziejus, ir dalis centrinių „Pienocentro“ sandėlių šalia dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto Kaune. Būtent ten atrasti unikalaus modernizmo ir savito tautinio stiliaus lydinio ir keliavo mūsų ekskursija.


Pienocentro centrinės pieninės pastatų komplekso sandėlis, nuotr. KPD / Laima Markevičiūtė

Įdomu tai, kad Jonas Kovalskis spėjo pasireikšti ir kaip urbanistas – suplanavo Ąžuolyno parką, Zoologijos sodą, Kulautuvos kurortą. Pasak Okunio, jo plunksnai priklauso ir toks į ateitį orientuotas darbas kaip Kauno magistralių planas. Teigiama, kad įvairiapusis kūrėjas projektavo ir baldus – konkrečiai, skirtus Klaipėdos pedagoginiam institutui ir Seimo prezidiumui Kaune, o šios srities jo gyvenimo viršūne tapo Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčiai suprojektuota tautiniais ornamentais puošta monstracija.

Nuo 1937-ųjų architektas atsiskleidžia ir kaip daugelio mėgstamas, mylimas pedagogas – nuo 1937 metų dėsto Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune, nuo 1939-ųjų ir Vytauto Didžiojo universitete, trumpai per karą buvo jo Architektūros katedros vedėjas bei nuo 1940-ųjų Kauno taikomosios dailės institute, vadovauja ten įkurtai Dekoratyvinės architektūros studijai. 1944 metais tenka trauktis į Vakarus, tarp 1947-ųjų ir 1949-ųjų dėsto Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene.

Toliau – Amerika, Čikaga, kur kartu su žmona Brone Lukšaite – Koviene 1950 metais įkuria nuosavą architektūros studiją. Galbūt todėl Kovai – Kovalskiui patikima projektuoti žymiausius šio miesto XX a. 6 deš. mūsų išeivijos pastatus – Šv. Kryžiaus parapijos seselių vienuolyną (1954 m.), Marijonų vienuolyną ir laikraščio „Draugas“ būstinę (1956 m.) bei Jėzuitų koplyčią, vienuolyną ir Jaunimo centrą (1958 m.).

Mūsų ekskursija baigėsi itin ryškiu, deja neišpildytu Kovos – Kovalskio projektu – Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos Motinos ir vaiko muziejaus rūmais, kurie buvo planuoti pastatyti sklype Laisvės al. 16. O juk projekte atsispindi visas architekto talentas tuo metu madingiausiame modernizmo su funkcionalizmo pakraipa stiliuje.

Štai kaip Sitkūnų radijo stortį prie Kauno suprojektavo Jonas Kovalskis

Čia dar nenorėtume dėti taško, nes ir po ekskursijos toliau domimės jo palikimu. Tiesiog su širdies skausmu rudenį teko pamatyti dabartinę architekto suprojektuotos Sitkūnų (tada vadinta – Baptų) radijo stoties būklę. Tačiau žiūrėkime į ateitį… labai domina tokie Kovos Kovalskio projektai, kaip turistų namai Klaipėdoje ir Nidoje. Galbūt juos pavyks išvysti vasaros mėnesiais.

Kaune prasidėjo architekto dr. Stasio Kudoko atminties savaitė

1898 m. rugsėjo 29 d. Kapinės kaime šalia Panevėžio į pasaulį atėjo vienas iš ryškiausių Pirmosios Respublikos ir ypatingai Kauno architektūros kūrėjų dr. Stasys Kudokas. Architekto, inžinieriaus, pedagogo, tikro kauniečio 120-ųjų gimimo metinių proga VšĮ “Gražinkime Kauną“ organizavo visą eilę specialistams ir miesto visuomenei skirtų teminių renginių. 

Šią veiklą įgyvendinome kartu su KTU Vaižganto progimnazija, kuri prieš karą buvo žinoma kaip 6-oji valstybinė (Šančių) Gimnazija ir Kauno technikos kolegija, kuri statyta kaip Aukštesnioji technikos mokykla. Abiejų šių švietimo įstaigų rūmus suprojektavo Stasys Kudokas, ir jos šiemet pažymi savo reprezentacinių pastatų 80-metį.

Kudoko kūrybą pristatė progimnazijos direktorės pavaduotoja Rūta Songailienė.
Kudoko pastatą pristatė  progimnazijos direktorės pavaduotoja Rūta Songailienė.

Kelionę Šančių bendruomenės suteiktu autobusu pradėjome kelia per Kudoko suprojektuotus pastatus, apžiūrėdami KTU Vaižganto progimnaziją Aukštuosiuose Šančiuose ir neilgo pasiekėme Rusų gatvėje esančią  Šančių gaisrinę. Joje iki šiol miestą nuo gaisrų gina Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos II-oji komanda.

KTU Vaižganto progimnazija gali didžiuotis turinti originalius Kudoko brėžinius
KTU Vaižganto progimnazija gali didžiuotis turinti originalius Kudoko brėžinius

Pačioje Žemutinių Šančių centre radome Kudoko kurtą pradinę mokyklą, dabartinį M. Valančiaus mokyklą – darželį, išsaugojusį nemažai interjero autentikacijos.  Netrukus prisijungė daugiau šio “užupėjančio“ rajono žmonių, autobuso salone skambėjo ištraukos iš repetuojamos “Šančių operos“ (pasakojančios apie žmones, kurie “nekerta ąžuolų“).

Susigaudyti Kudoko stiliuje padėjo Kauno miesto gidas Jonas Oškinis.

Susigaudyti Kudoko stiliuje padėjo Kauno miesto gidas Jonas Oškinis.

Ekskursijos maršrutas pasuko link miesto centro, kur pravažiavome Vaidilutės g. Kudoko 1938 m. sukurtą Elijaus Šneiderio namą, pamatėme garsiąją Kauno įgulos Karininkų ramovę bei gydytojams Kudoko suprojektuotą gyvenamąjį namą A. Mickevičiaus g. 46.

DSC_0013.JPG
Pastatas patraukė t.p. Modernizmo miestų ir vietovių forumo dalyvių iš visos Europos dėmesį

Užstrigę transporto kamštyje, nespėjome aplankyti dar vienos Kudoko pradžios mokyklos ties Jonavos ir Kalpoko g. sankryža, kur dabar veikia Kauno regioninis Karo prievolės ir komplektavimo skyrius. Pakeliui apgailėjome dabartinę “Dainos“ kino teatro pastato, Kudoko projektuoto su Karoliu Reisonu, būklę dėl dabartinių savininkų.

Negavus leidimo steigti dar vieną kazino, pastatas Žaliakalnyje tiesiog apleistas (M. Oniščik nuotr.)
Negavus leidimo steigti dar vieną kazino, pastatas tiesiog apleistas (M. Oniščik nuotr.)

Neužilgo pasiekėme turbūt svarbiausią Stasio Kudoko projektuotą švietimo įstaigą – Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Kurdamas jos projektą, architektas apibendrino geriausią patirtį iš savo braižytų švietimo projektų bei atliko savotišką didingiausio savo darbo – Karininkų ramovės projekto “repeticiją“. Kai kurie Kudoko sprendimai, pavyzdžiui, centrinėje pastato ašyje įrengtas “gym’as“ laiką aplenkė dešimtmečiais.

DSC_1160.JPG
Kauno technikos kolegija Kudoko pastatą subtiliai, šiuolaikiškai restauravo

Kauno technikos kolegijoje veikiančiame muziejuje atskleistas Stasio Kudoko “tandemas“ su garsiuoju Aukštosios technikos mokyklos direktoriumi Julijonu Gravgroku, jo indėlis į architektų ugdymą Kaune, unikalios lietuviškos technikos mokyklos sukūrimą pokariu.

DSC_1162.JPG
Apie seniausios šalies technikos mokyklos istoriją pasakojo muziejaus kūrėja Birutė Gakienė

Paskutinėje ekskursijos dalyje buvo pristatyta visa eilė unikalių Kudoko projektų Žaliakalnyje – Pigių butų kolonija Petrausko g. (dab. KTU Technologijų ir mokslo parko filialas), Šližių vila Sporto g. 4 ar Juozo Vanago Simonačio namas Vaižganto g. 44.

Kudoko savaitgalį pratęsė VšĮ “Gražinkime Kauną“ organizuojama konferencija, prisiminimų vakaras ir Kudoko projektuotų pastatų Suvalkijoje lankymas.