Ekskursijose pažymėjome aukštojo mokslo Kaune pradžios šimtmetį

Sausio 27 dieną sukanka lygiai šimtas metų, kai 1920 m. Kaune buvo įsteigta pirmoji aukštoji mokykla miesto ir Pirmosios Respublikos istorijoje – Aukštieji kursai. Ta proga “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į ekskursijas iš ciklo “Kaunas. Iš Vidaus“ pristatančias XX a. 3 deš. buvusius Lietuvos universiteto Pirmuosius ir Didžiuosius rūmus. 

Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą
Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą

Pirmiausiai ekskursantai rinkosi A. Mickevičiaus gatvėje, šalia dabartinio KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto. Gidė Marija Oniščik pristatė pastatą, kuris projekto autoriaus (ar, kaip sužinojome, pirkėjo) inžinieriaus Aleksejaus Skrynikovo dėka atvėrė duris kaip Komercijos mokykla prieš pat I pasaulinį karą.

Songailos Rumu projektas

KTU ekspozicijoje saugomas ir prof. arch. Mykolo Songailos projektas rūmams.
Pastato viduje ir šiandien galima rasti unikalių detalių – laiptus su metaliniais ornamentiniais turėklais, vestibiulio sienų dekoro piešinius, metlacho plyteles, net langų rankenėlėms, atrodo, daugiau kaip 100 metų. Išsaugota Didžiosios Aulos interjero visuma, čia vykstantiems posėdžiams ir minėjimams šviečia tas pat šviestuvas.

VinjeteSenelio2

Ekskursijos dalyviai galėjo pačiupinėti autentišką šiuose rūmuose studijavusių vinjetę

Po I Pasaulinio karo pastatas iš karto atiteko Aukštiesiems kursams ir nuo 1922 m.  penkerius metus buvo vieninteliai Lietuvos universiteto rūmai, kur buvo Teisės bei Matematikos – gamtos fakultetų auditorijos. Kas metus po kadencijos demokratiškai keisdamiesi dirbo Universiteto rektorius ir Teisės fakulteto profesorius Mykolas Romeris, profesoriai Vincas Čepinskis, Tadas Ivanauskas, Petras Leonas, Kazimieras Baršauskas ir kiti. Vieno iš Lietuvos universiteto įkūrėjų ir rektorių (1928 – 1929 m.) chemiko inž. Prano Jodelės giminės taip pat dalyvavo ekskursijoje.

KTU Auloje Marija JO
Apie Lietuvos universiteto istoriją, pastatus ir rektorius pasakojo dr. Marija Oniščik

Gidė Marija papasakojo apie tai, kad pastatą prof. arch. Mykolas Songaila ketino perstatyti ir padaryti dar iškilmingesniu, tačiau planai buvo atidėti. Buvo prisimintas Fizikos ir chemijos institutas Aleksote, šalia buvusi Observatorija (bei planai ten įrengti visą universiteto miestelį), Humanitarinių mokslų studijos Kalnų (dab. Putvinskio gatvėje), Antrieji rūmai ant K. Donelaičio ir Gedmino gatvių kampo bei ten pat šalia buvę Didieji universiteto rūmai.

BendraEkskursantuNuotraukaPrieDidziujuRumu
Ekskursantai buvo pakviesti nusifotografuoti ant buv. VDU Didžiųjų rūmų laiptų

Būtent į buvusią Valstybės spaustuvę, vėliau Didžiuosius Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, o dabar – KTU Ekonomikos ir verslo fakultetą Gedimino gatvėje keliavome toliau. Po pastatą ekskursiją vedė gidė Neringa Daniulaitienė, apie Lietuvos universiteto istoriją atskirą paskaitą skaitė prof. Irena Leliūgienė.

KTU Iliustr Portretas
Daug akademikų portretų – nuo Kalpoko iki Neemijos Arbit Blato tapybos – saugo KTU biblioteka

Iš prof. I. Leliūgienės ekskursijos dalyviai  išgirdo unikalių istorijų apie universiteto rektorius Stasį Šalkauskį, Aukštųjų kursų iniciatorių matematiką Zigmą Žemaitį. Sužinojome, kur buvo Zoologijos muziejaus pradžia, kur vyko žymieji Balio Sruogos teatro seminarai, kokioje erdvėje nuo 1934 m. veikė Juozo Tumo- Vaižganto muziejus.

KTU Iliustr Observatorija
Iš Observatorijos matosi ir kaimynystėje esanti Prisikėlimo bažnyčia

Tikru atradimu  pastato viduje tapo 1960 metais čia įkurta observatorija ir jos atsidarantis  su vaizdu į Prisikėlimo bažnyčią.

Dėkojame Kauno Technologijos universiteto darbuotojams  už galimybę surengti tokią ekskursiją šeštadienį, dėkojame doc. dr. Rimantei Hopenienei už KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto rūmų aprodymą.

Nuotraukos: Rasos Petronienės, Jono Oškinio, Neringos Daniulaitienės.

 

 

 

 

Startavo naujas ekskursijų ciklas “Kaunas. Iš vidaus“.

Vieno gruodžio pirmadienio popietę „Gražinkime Kauną“ komanda ir gidas Deimantas Ramanauskas pakvietė į pirmą ciklo „Kaunas. Iš vidaus“ ekskursiją. Kauniečiai ir miesto svečiai paskatinti giliau susipažinti su vienu iš pagrindinių Kauno simbolių – Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčia arba kitaip – Soboru.

“Soboras – – nors yra giliai įsismelkęs į dažno kauniečio atmintį, kaip tam tikra atminties vieta, kurioje jie buvo krikštyti, žiūrėjo vitražus ar tiesiog ateidavo prie jo pasėdėti, bet istorinių ar meninių žinių apie jį stokojama“, – apie savo idėją ciklo pradžiai pasiūlyti būtent Įgulos bažnyčią sako gidas Deimantas Ramanauskas.

DSC_0005
Daugelis “Gražinkime Kauną“ ekskursijų prasideda prie Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės… tačiau šį kartą grupė pasuko ne į miestą, o į pastato vidų

Ekskursija prasidėjo pirmą valandą –  iš karto po pietinių pamaldų. Dalyvių susirinko kelios dešimtys – tai parodo, kad tokios ekskursijos įdomios net ir darbo dienos metu. Šviečiant žiemiškiems saulės spinduliams ir būdami prie Soboro pagrindinio įėjimo ekskursantai buvo supažindinti su XIX a. Kaunu, Tvirtovės statybomis ir Soboro atsiradimu. Po įžangos ekskursantai buvo pakviesti užeiti į pastato vidų. Viduje lankytojai ne tik detaliau susipažino su pastato atsiradimu, statybomis, architektūrinėmis ir tapybos detalėmis, bet ir gido pasakojimo dėka galėjo nusikelti į XIX a. pabaigos  – XX a. pradžios laikus.

Kauno Soboras buvo pradėtas statyti dar 1891 m., kaip vienas iš esminių Kauno Tvirtovės objektų. Statybos vyko pagal karo inžinieriaus, papulkininkio Konstantino Limarenkos parengtą projektą, kuriame atsispindėjo neobizantinis, Rusijos imperijos vakariniams pakraščiams labiau būdingas religinių pastatų stilius. Iki 1915 m. Soboras buvo ne tik religinis, bet ir vienas iš pagrindinių Kauno miesto reprezentacinių objektų, kuriame vykdavo stačiatikių pamaldos, prasidėdavo kariniai paradai ir eisenos. Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvos teritoriją okupavus Vokietijos imperijai Soboras buvo išplėštas, o po kurio laiko ir uždarytas.

1919 metais atkuriant Nepriklausomą Lietuvą Soboras perduotas katalikų bažnyčiai. Pirmuoju jo klebonu buvo paskirtas Antanas Palubinskas, o 1929 m. klebonu tapo Vasario 16 –osios Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas. Vadovaujant  V. Mironui buvo atlikta viena iš didžiausių Soboro rekonstrukcijų, kuriai vadovavo ne tik minėtas signataras, bet ir garsus to meto menininkas Vladas Didžiokas, kuris su mokiniai eksterjere nutapė ne vieną darbą.

DSC_0042
Vladas Didžiokas XX a. 4 dešimtmetyje pertapė pastato apsidę

Religinę funkciją pastatas išlaikė iki pat 1962 m., kuomet LTSR Ministrų tarybos paliepimu buvo uždarytas. 1965 m.  Sobore buvo įrengta M. K. Čiurlionio muziejaus Skulptūros ir vitražo galerija. 1991 metų kovo 28 d. pastatas grąžintas Kauno arkivyskupijos kurijai ir nuo tada tarnauja tikinčiųjų reikalams. 

“Gražinkime Kauną“ šia ekskursija pradėjo naują, šaltajam metų laikotarpiui skirtą ekskursijų ciklą, kai ir darbo metu, ir šeštadieniais bus lankomi ryškiausi Kauno architektūroje ir istorijoje pastatai. Tikslų tvarkaraštį ir kitas naujienas galite sekti “Gražinkime Kauną“ “Facebook“ puslapyje.

Metus užbaigė bendruomenėms skirtų renginių ciklas „Nauja durų kokybė Kaunui“

Besibaigiančių 2017-ųjų gruodžio mėnesį VšĮ „Gražinkime Kauną“ komanda į ketvirtadienio pavakarės susitikimus „Nauja durų kokybė Kaunui“ sukvietė dar trijų Kauno Centro seniūnijos rajonų gyventojus.

Džiugu, kad renginiuose dalyvavo tiek architektūros, paveldosaugos profesionalai; tiek besidomintis Pirmosios Respublikos architektūra ir menu; tiek kauniečiai namų šeimininkai, bendrijų atstovai.

„Gražinkime Kauną“ toliau žengė nusimatytu keliu – geriau informuoti kauniečius apie galimybes renovuoti mažosios architektūros objektus ir siekti, kad unikalios autentiškos medžio durys nebūtų keičiamos metalinėmis ar plastmasinėmis.

Dar kartą aplankėme gražiausias Kauno duris

Edukacinių renginių įžangoje „Gražinkime Kauną“ komanda (gidai Jonas Oškinis, Aistė Dičkalnytė) atnaujino maršrutą „Gražiausios Kauno durys“  ir pakvietė kauniečius pasigrožėti tiek istorinėmis miesto detalėmis, tiek dabarties gerosios praktikos pavyzdžiais.

KaunoDurysPlius

Pirmoji maršruto dalis „Gražiausios Kauno durys Žaliakalnyje“ pristatė ne tik unikalias tarpukario mažosios architektūros detales prie Prisikėlimo bažnyčios, bet ir puikius durų atkūrimo pavyzdžius P. Vileišio, Lietuvių, Lelijų, Žemuogių gatvėse.

Antroje dalyje ekskursija „Gražiausios Kauno durys Centre“ lankė įdomiausius modernistinių durų pavyzdžius Putvinskio, Donelaičio gatvėse, tačiau užsukome ir į nuostabią nuošalią Dobužinskio gatvelę ar nedidelį rajoną prie vaikų darželio „Medutis“.

Restauratorius: kuo mažiau neprofesionalios invazijos

Susitikimas su Kalno seniūnaitijos gyventojais įvyko Kauno apskrities viešosios bibliotekos skaitykloje, už ką dėkojame visuomeniškoms šios bibliotekos Kultūros renginių ir leidybos grupės darbuotojoms.

KaunoBibliotekoje

Restauratorius, Kauno kolegijos J. Vienožinskio Menų fakulteto Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo katedros vedėjas Bangutis Prapuolenis savo prezentacijoje rėmėsi pavyzdžiais ne tik iš gimtojo Kauno, bet ir iš Indijos, Maroko ar Norvegijos.

Restauratorius atskleidė unikalią tarpukaryje naudotų technologijų prigimtį, ir paaiškino, kaip to meto medžio meistrų meistrystės lėmė darbų sandarumą, patvarumą, impregnavimo užtikrinimą.

Vieno geriausių šios srities specialistų Lietuvoje nuomone, daug žalos tarpukario objektams padaro skubėjimas, noras restauruoti neturint žinių ir nepasitarus su specialistais, naudojant netinkamas medžiagas.

Ką mums pasakoja Pirmosios Respublikos palikimas?

Toliau renginiai persikėlė į „art deco“ stiliui skirtą galeriją, nuo gruodžio veikiančią Kauno centre esančiame autentiškame Lapėno name (Kęstučio g. 38).

Architektūrologė Jolita Kančienė savo prezentacijoje pabrėžė, kad durys – pastato vizitinė kortelė, tarsi jo logotipas. Durų dydžiui, formai, atlikimo kokybei ir apipavidalinimui visais laikais tiek profesionalioje, tiek liaudies statyboje ir architektūroje skirtas ypatingas dėmesys, nes tai – vienas svarbiausiųjų statinio elementų.

Prelegentė konstatavo, kad daugybėje Kauno „smetoniškų“ namų sudėtos naujos, standartinės, dažniausiai su pastato estetika neturinčios nieko bendro durys. Kai kuriuose namuose neva perteikiama „anų laikų dvasia“, tačiau imitacijos yra neskoningos, kičinės, atlikimo kokybė – prasta.

„Deja, bet išlikusių ir autentiškųjų durų būklė prasta – kaip ir pačių pastatų… Dar prieš kelis metus atrodė, kad jei žmogus turi pinigų, tai neturi mentaliteto – geriau perka „Senukų“ duris, nei tvarko paveldines“, – sako architektė Jolita Kančienė.

WP_20171214_19_10_32_Pro

Po savaitės ją papildžiusi viena žinomiausių paveldo saugojamų pastatų atkūrimo projektų autorių Lietuvoje, UAB „Kultūros paveldo tyrinėjimų ir projektavimo centras“ vadovė Regina Žukauskienė atskleidė praktinius fasadų ir interjerų projektų pavyzdžius.

Architektė pasidžiaugė, kad Kaune ir šalyje po truputį keičiasi mados – palyginus su prieš keliolika metų buvusiomis nepalankiomis tendencijomis, vis daugiau užsakovų prašo padėti atkurti (o ne paslėpti) vertingąsias pastatų detales.

Ieškome praktinių sprendimų

Savo prezentaciją parengė ir „Gražinkime Kauną“ atstovai. Remdamiesi geraisiais savo miesto, o taip pat Estijos sostinės Talino pavyzdžiais, siekėme kauniečius įtikinti, kad sąžiningas autentiškų Pirmosios Respublikos mažosios architektūros formų atkūrimas, ar jų modernus interpretavimas – įmanomas.

Prezentacijas lydėjusios diskusijos parodė, kad kauniečiams reikalingi ir nauji informaciniai produktai – ieškoma informacijos apie gerus meistrus, kokybiškas medžiagas, galimybes įsigyti trūkstamas detales.

Tiek „Gražinkime Kauną“ atstovai, tiek projekto klausytojai skirstėsi iš naujo įkvėpti prisidėti prie unikalių savo miesto grožio detalių atkūrimo ar bent neprisidėti prie žalojimo.

Projektą „Nauja durų kokybė Kaunui: kūrybiškumas, stilius, bendruomeniškumas“ iš dalies finansavo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.