Radijo kalnas

Šeši gražiausi Radijo kalno grožiai

Prieš šešis metus susibūrusi idealistinė viešoji įstaiga „Gražinkime Kauną“ pasirinko pačias įvairiausias veiklos sritis – tai ir parodų organizavimas, ir pasaulinės „Art Deco“ bendrijų asociacijos tuometinio lyderio Jeff Loundy vizito Kaune inicijavimas, ir praktinę medžio restauraciją skatinanti veikla.


Tačiau dar dažniau „Gražinkime Kauną“ kvietė kauniečius ir miesto svečius į ekskursijas, kurių tikslas – atpažinti kaimynystėje esančius gražiausius pastatus, susipažinti su juos sukūrusiais architektais ir dailininkais, sužinoti su apie juose gyvenusiais žymiais žmonėmis, kultūros veikėjais, ar tiesiog nuostabiais kaimynais.


Pirmoji tokia „Gražinkime Kauną“ ekskursija įvyko prieš šešis metus Žaliakalnyje, taip vadiname Radijo kalno rajone. Todėl šiandien mes, labiausiai patyrę šios vietos gidai, norime pristatyti šešias įdomiausias šio Kauno rajono vietas. Dar daugiau jų sužinoti ir pamatyti galite… mūsų ekskursijos po šią Kauno dalį metu. Taigi, pradedame…

6. STASIO KUDOKO VILA (LAIPTAI Į RADIJO KALNĄ, DAB. V. MYKOLAIČIO PUTINO GATVĖS – BUV. ALTŲ – TĘSINYS)

XX a. 3 dešimtmetį, įtvirtinus Lietuvos nepriklausomybę, Kauno miestas pradėjo plėstis nuo cariniu laiku suplanuoto Naujamiesčio link Žaliakalnio šlaitų. Viršuje susiformavo naujos Vaižganto (po rašytojo mirties) ir Perkūno alėjos gatvės. Tačiau nedaugelis kauniečių išdrįso statyti savo pastatus šlaito viduryje (kaip Los Andželo Bevelri Hilse). Vienas iš tokių buvo sau ir savo šeimai vilą pasistatęs architektūros mokslų daktaras Stasys Kudokas (1898 – 1988), mokslus baigęs Romoje ir Milane. Ją ir šiandien puošia ne tik Broniaus Pundziaus skulptūra „Motinystė“, bet ir fantastiški architektūros sprendimai (garažas 3-ame aukšte). “Gražinkime Kauną“ kiekvieną rugsėjį pamini dr. arch. Kudoko jubiliejų. Galbūt ateis diena kai dr. arch. Kudoko vardu vadinsis ir laiptai, kur jis ir gyveno.


Be jo, kylant į Radijo kalną, pažymėtinos puikiai reljefą išnaudojusios arch. Arno Funko vilos – Užsienio reikalų departamento direktorius Juozo Norkaičio bei Finansų ministerijos Valtybės kontrolės departamento bendrosios revizijos departamento direktoriaus Stasio Stašio namai. Toje pačioje gatvėje verta pažymėti ir Trakų 27 d. įsikūrusia vilą kuri gal ir visame mieste artimiausia vokiškam Bauhausui ar funkcionalizmui privačioje statyboje.

5. VILA “EGLUTĖ“, VAIŽGANTO g. 25

Bronislavos ir Petro Klimų vila „Eglutė“, skurta 1929 metais – viena iš vietos legendų, skirta XX a. Lietuvos atgimimo ir literatūros legendai Juozui Tumui – Vaižgantui karšinti. Jis svajojo čia parašyti memuarus. Deja, dėka Vizbaro suorganizuotos pavasariškai – žiemiškos iškilos rašytojas peršalo, ir 1933 m. čia buvo… pašarvotas.

Vaižganto laidotuvių nuotrauka iš Kupiškio muziejaus archyvų


VšĮ „Gražinkime Kauną“ aktyviai dalyvavo, kad šiam pastatui būtų suteiktas kad ir vietinės reikšmės kultūros paveldo statusas. Tikimės, kad jis bus atvertas visuomenei, kad dar daugiau būtų sužinota apie pirmuosius Radijo kalno naujakurius – Vaižgantą, signatarą Klimą, vėliau – ir Švedijos konsulatą.

4. SUGIHAROS NAMAI, VAIŽGANTO G. 30

Viešosios įstaigos „Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ (įsteigtas 1999 m.) muziejus – tai ne tik vienas iš stipriausių privačių muziejų Lietuvoje, kurį kasmet aplankydavo tūkstančiai lankytojų iš Japonijos, Izraelio ir kitų antifašistinių šalių. Jis pasakoja nuostabią istoriją apie tai, kaip Japonijos buvimo „Šiaurės Kasablankoje“, t.y. Kaune 1939 – 1940 m. japonų konsulo Čijūnės Sugiharos dėka nuo tikros mirties buvo išgelbėta tūkstančiai žydų iš Šiaurės Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių.

Pedagogas ir architektas Juozas Milvydas

Mes, Kauno gidai, prisimename ir labai gabų pačio pastato architektą Juozą Milvydą (1914 – 1941), kuriam likimas ir atsitiktinė kulka Birželio sukilimo metu atskaičiavo ne daugiau, nei kitam to laiko herojui Vytautui Mačerniui.

5. PURICKIO NAMAI, VAIŽGANTO G. 13

Daugelį gražių šio Kauno vilų rajono namų tenka pažinti iš išorės, bet norėtųsi primti ir vieną iš pastatų, žavėjusių šį Kauno rajoną ir iš vidaus. Tai Vaižganto gatvėje 1930 metais pastatydintas diplomato, žurnalisto, karštą gyvenimą mėgusio publicisto dr. Juozo Purickio namas, kurį suprojektavo Baltarusijos liaudies respublikos veikėjas ir trispalvės vėliavos kūrėjas Klaudijus Dušauskas – Duž.


Karščiausius vakarėlius čia rengė garsus rinkodarininkas, Fordo sūnaus bendramokslis Vytautas Andrius Graičiūnas ir jo žmona aktorė bei režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, (better known as Une Baye čia gyveno pats Vincas Mykolaitis Putinas su pačia Salomėja Nerimi, čia kūrė didžiausias Kauno „art deco“ genijus profesorius Tadas Lomsargis… Visko net neišpasakosi.

Unė Babickaitė (Baye) kaunietiškoje kompanijoje 1936h., LTMKM archyvai


GARBINGI PAMINĖJIMAI (HONORABLE MENTIONS)

Mūsų šešetukas neleidžia paminėti visų šiame Radijo kalno rajone išsiskiriančių pastatų, menančių žymius architektus, menininkus, kultūros veikėjus. Pavyzdžiui, panašiai, kaip Purickio namai, istorine verte ir dar geriau išsaugotu interjeru pasižymi Julijos Jablonskytės-Petkevičienės namai, esantys Perkūno al. Savo architektūra žavi ir Felikso Bielinskio, Kudoko mokinio ir vieno iš „modernistiškiausių“ Kauno pokario architektų vila, įsikūrusi taip pat Vaižganto gatvėje.


Radijo stoties rajonas taip pat išsiskiria unikaliu M. K. Čiurlionio lietuvių dailės muziejaus filialu – scenografo Liudo Truikio ir aktorės Marijonos Rakauskaitės namais-muziejumi, įsikūrusiu Edmundo Fryko gatvėje. Šio garsaus tarpukario Kauno kūrėjo (greičiausiai, lenko) vardu pavadinta ne tik buvusi Lermontovo gatvė, bet ir šeimos dvarelis bei laiptai, vedantys į Bažnyčios gatvę.

Kauno technikos kolegijos, padėjusios atstatyti kryžių, nuotrauka

Radijo kalno pakriaušėje – ir gūdžius pokario metus menantis kryžius, primenantis iš Kauno geležinkelio stoties pokario metais vykdytus trėmimus. Metalinį tremtinių kryžių pagamino kalvis Zenonas Baranauskas.


Viena iš įdomiausių rajono įžymybių – tai ir šių laikų istorija, namas, kuriame gyveno žymus krepšininkas, Kauno garbės pilietis Arvydas Sabonis su šeima. Bet tai… jau kitos „Gražinkime Kauną“ ekskursijų serijos, skirtos Laikinosios sostinės sportui ir krepšiniui, dalis.

6. SVARBIAUSIAS OBJEKTAS – PIRMASIS KAUNO RADIOFONAS – RADIJO STOTIS

Radijo kalno titulas šiai Žaliakalnio daliai suteikta ne atsitiktinai. Būtent iš čia, ant kalno kadaise skirtam cariniam kibirkštiniam telegrafui, savo transliacijas 1926 m. birželį pradėjo Lietuvos radijas. Jau netrukus bus šimtmetis kai iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Iš čia iš pradžių buvo transliuojama muzika, žinios, vėliau transliacijos nusikėlė į Laisvės alėją.

Radijo kalnas
Radijo kalnas


Nepaisant to, visai Lietuvai ir pasauliui ir toliau tarnavo būtent šioje Žaliakalnio dalyje įrengti ant dviejų 150 metrų aukščio stulpų įrengti 1961 metro banga (153 kHz) dirbantys siųstuvai. Tai – ir modernizmo stiliaus paminklas, ir savotiškas „tribute“ to meto Lietuvos technologinei ir kultūrinei pažangai. Tiesa, JAV konsultas Robertas Heingartneris skundėsi, kad kol nuo Žaliojo kalno „kalė“ Lietuvos radijo transliacija, ji užgoždavo viską, ir jis negalėjo klausytis operų iš Vienos…

Štai kaip atrodė LRT prieš beveik 100 metų


Tačiau nepraėjo nei keletas metų, ir sumanūs lietuviai pradėjo savo operų tiesiogines transliacijas iš Valstybės teatro. Bet tai, kaip sakoma, jau šiek tiek kita istorija….


Dar daugiau apie Radijo kalno bokštus, jų legendas ir tarpukariu sužinosite, prisijungę prie mūsų ekskursijos 2021 metų birželio 26-ąją, šeštadienį. Ją tradiciškai pradėsime nuo Kauno Soboro (iš Laisvės al. pusės) 12,30 val. (arba, pusę pirmos). Dėl ekskursijos tematinio pakartojimo kreipkitės – grazinkimekauna@gmail.com.

Ekskursijose pažymėjome aukštojo mokslo Kaune pradžios šimtmetį

Sausio 27 dieną sukanka lygiai šimtas metų, kai 1920 m. Kaune buvo įsteigta pirmoji aukštoji mokykla miesto ir Pirmosios Respublikos istorijoje – Aukštieji kursai. Ta proga “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į ekskursijas iš ciklo “Kaunas. Iš Vidaus“ pristatančias XX a. 3 deš. buvusius Lietuvos universiteto Pirmuosius ir Didžiuosius rūmus. 

Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą
Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą

Pirmiausiai ekskursantai rinkosi A. Mickevičiaus gatvėje, šalia dabartinio KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto. Gidė Marija Oniščik pristatė pastatą, kuris projekto autoriaus (ar, kaip sužinojome, pirkėjo) inžinieriaus Aleksejaus Skrynikovo dėka atvėrė duris kaip Komercijos mokykla prieš pat I pasaulinį karą.

Songailos Rumu projektas

KTU ekspozicijoje saugomas ir prof. arch. Mykolo Songailos projektas rūmams.
Pastato viduje ir šiandien galima rasti unikalių detalių – laiptus su metaliniais ornamentiniais turėklais, vestibiulio sienų dekoro piešinius, metlacho plyteles, net langų rankenėlėms, atrodo, daugiau kaip 100 metų. Išsaugota Didžiosios Aulos interjero visuma, čia vykstantiems posėdžiams ir minėjimams šviečia tas pat šviestuvas.

VinjeteSenelio2

Ekskursijos dalyviai galėjo pačiupinėti autentišką šiuose rūmuose studijavusių vinjetę

Po I Pasaulinio karo pastatas iš karto atiteko Aukštiesiems kursams ir nuo 1922 m.  penkerius metus buvo vieninteliai Lietuvos universiteto rūmai, kur buvo Teisės bei Matematikos – gamtos fakultetų auditorijos. Kas metus po kadencijos demokratiškai keisdamiesi dirbo Universiteto rektorius ir Teisės fakulteto profesorius Mykolas Romeris, profesoriai Vincas Čepinskis, Tadas Ivanauskas, Petras Leonas, Kazimieras Baršauskas ir kiti. Vieno iš Lietuvos universiteto įkūrėjų ir rektorių (1928 – 1929 m.) chemiko inž. Prano Jodelės giminės taip pat dalyvavo ekskursijoje.

KTU Auloje Marija JO
Apie Lietuvos universiteto istoriją, pastatus ir rektorius pasakojo dr. Marija Oniščik

Gidė Marija papasakojo apie tai, kad pastatą prof. arch. Mykolas Songaila ketino perstatyti ir padaryti dar iškilmingesniu, tačiau planai buvo atidėti. Buvo prisimintas Fizikos ir chemijos institutas Aleksote, šalia buvusi Observatorija (bei planai ten įrengti visą universiteto miestelį), Humanitarinių mokslų studijos Kalnų (dab. Putvinskio gatvėje), Antrieji rūmai ant K. Donelaičio ir Gedmino gatvių kampo bei ten pat šalia buvę Didieji universiteto rūmai.

BendraEkskursantuNuotraukaPrieDidziujuRumu
Ekskursantai buvo pakviesti nusifotografuoti ant buv. VDU Didžiųjų rūmų laiptų

Būtent į buvusią Valstybės spaustuvę, vėliau Didžiuosius Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, o dabar – KTU Ekonomikos ir verslo fakultetą Gedimino gatvėje keliavome toliau. Po pastatą ekskursiją vedė gidė Neringa Daniulaitienė, apie Lietuvos universiteto istoriją atskirą paskaitą skaitė prof. Irena Leliūgienė.

KTU Iliustr Portretas
Daug akademikų portretų – nuo Kalpoko iki Neemijos Arbit Blato tapybos – saugo KTU biblioteka

Iš prof. I. Leliūgienės ekskursijos dalyviai  išgirdo unikalių istorijų apie universiteto rektorius Stasį Šalkauskį, Aukštųjų kursų iniciatorių matematiką Zigmą Žemaitį. Sužinojome, kur buvo Zoologijos muziejaus pradžia, kur vyko žymieji Balio Sruogos teatro seminarai, kokioje erdvėje nuo 1934 m. veikė Juozo Tumo- Vaižganto muziejus.

KTU Iliustr Observatorija
Iš Observatorijos matosi ir kaimynystėje esanti Prisikėlimo bažnyčia

Tikru atradimu  pastato viduje tapo 1960 metais čia įkurta observatorija ir jos atsidarantis  su vaizdu į Prisikėlimo bažnyčią.

Dėkojame Kauno Technologijos universiteto darbuotojams  už galimybę surengti tokią ekskursiją šeštadienį, dėkojame doc. dr. Rimantei Hopenienei už KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto rūmų aprodymą.

Nuotraukos: Rasos Petronienės, Jono Oškinio, Neringos Daniulaitienės.

 

 

 

 

Startavo naujas ekskursijų ciklas “Kaunas. Iš vidaus“.

Vieno gruodžio pirmadienio popietę „Gražinkime Kauną“ komanda ir gidas Deimantas Ramanauskas pakvietė į pirmą ciklo „Kaunas. Iš vidaus“ ekskursiją. Kauniečiai ir miesto svečiai paskatinti giliau susipažinti su vienu iš pagrindinių Kauno simbolių – Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčia arba kitaip – Soboru.

“Soboras – – nors yra giliai įsismelkęs į dažno kauniečio atmintį, kaip tam tikra atminties vieta, kurioje jie buvo krikštyti, žiūrėjo vitražus ar tiesiog ateidavo prie jo pasėdėti, bet istorinių ar meninių žinių apie jį stokojama“, – apie savo idėją ciklo pradžiai pasiūlyti būtent Įgulos bažnyčią sako gidas Deimantas Ramanauskas.

DSC_0005
Daugelis “Gražinkime Kauną“ ekskursijų prasideda prie Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės… tačiau šį kartą grupė pasuko ne į miestą, o į pastato vidų

Ekskursija prasidėjo pirmą valandą –  iš karto po pietinių pamaldų. Dalyvių susirinko kelios dešimtys – tai parodo, kad tokios ekskursijos įdomios net ir darbo dienos metu. Šviečiant žiemiškiems saulės spinduliams ir būdami prie Soboro pagrindinio įėjimo ekskursantai buvo supažindinti su XIX a. Kaunu, Tvirtovės statybomis ir Soboro atsiradimu. Po įžangos ekskursantai buvo pakviesti užeiti į pastato vidų. Viduje lankytojai ne tik detaliau susipažino su pastato atsiradimu, statybomis, architektūrinėmis ir tapybos detalėmis, bet ir gido pasakojimo dėka galėjo nusikelti į XIX a. pabaigos  – XX a. pradžios laikus.

Kauno Soboras buvo pradėtas statyti dar 1891 m., kaip vienas iš esminių Kauno Tvirtovės objektų. Statybos vyko pagal karo inžinieriaus, papulkininkio Konstantino Limarenkos parengtą projektą, kuriame atsispindėjo neobizantinis, Rusijos imperijos vakariniams pakraščiams labiau būdingas religinių pastatų stilius. Iki 1915 m. Soboras buvo ne tik religinis, bet ir vienas iš pagrindinių Kauno miesto reprezentacinių objektų, kuriame vykdavo stačiatikių pamaldos, prasidėdavo kariniai paradai ir eisenos. Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvos teritoriją okupavus Vokietijos imperijai Soboras buvo išplėštas, o po kurio laiko ir uždarytas.

1919 metais atkuriant Nepriklausomą Lietuvą Soboras perduotas katalikų bažnyčiai. Pirmuoju jo klebonu buvo paskirtas Antanas Palubinskas, o 1929 m. klebonu tapo Vasario 16 –osios Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas. Vadovaujant  V. Mironui buvo atlikta viena iš didžiausių Soboro rekonstrukcijų, kuriai vadovavo ne tik minėtas signataras, bet ir garsus to meto menininkas Vladas Didžiokas, kuris su mokiniai eksterjere nutapė ne vieną darbą.

DSC_0042
Vladas Didžiokas XX a. 4 dešimtmetyje pertapė pastato apsidę

Religinę funkciją pastatas išlaikė iki pat 1962 m., kuomet LTSR Ministrų tarybos paliepimu buvo uždarytas. 1965 m.  Sobore buvo įrengta M. K. Čiurlionio muziejaus Skulptūros ir vitražo galerija. 1991 metų kovo 28 d. pastatas grąžintas Kauno arkivyskupijos kurijai ir nuo tada tarnauja tikinčiųjų reikalams. 

“Gražinkime Kauną“ šia ekskursija pradėjo naują, šaltajam metų laikotarpiui skirtą ekskursijų ciklą, kai ir darbo metu, ir šeštadieniais bus lankomi ryškiausi Kauno architektūroje ir istorijoje pastatai. Tikslų tvarkaraštį ir kitas naujienas galite sekti “Gražinkime Kauną“ “Facebook“ puslapyje.

Metus užbaigė bendruomenėms skirtų renginių ciklas „Nauja durų kokybė Kaunui“

Besibaigiančių 2017-ųjų gruodžio mėnesį VšĮ „Gražinkime Kauną“ komanda į ketvirtadienio pavakarės susitikimus „Nauja durų kokybė Kaunui“ sukvietė dar trijų Kauno Centro seniūnijos rajonų gyventojus.

Džiugu, kad renginiuose dalyvavo tiek architektūros, paveldosaugos profesionalai; tiek besidomintis Pirmosios Respublikos architektūra ir menu; tiek kauniečiai namų šeimininkai, bendrijų atstovai.

„Gražinkime Kauną“ toliau žengė nusimatytu keliu – geriau informuoti kauniečius apie galimybes renovuoti mažosios architektūros objektus ir siekti, kad unikalios autentiškos medžio durys nebūtų keičiamos metalinėmis ar plastmasinėmis.

Dar kartą aplankėme gražiausias Kauno duris

Edukacinių renginių įžangoje „Gražinkime Kauną“ komanda (gidai Jonas Oškinis, Aistė Dičkalnytė) atnaujino maršrutą „Gražiausios Kauno durys“  ir pakvietė kauniečius pasigrožėti tiek istorinėmis miesto detalėmis, tiek dabarties gerosios praktikos pavyzdžiais.

KaunoDurysPlius

Pirmoji maršruto dalis „Gražiausios Kauno durys Žaliakalnyje“ pristatė ne tik unikalias tarpukario mažosios architektūros detales prie Prisikėlimo bažnyčios, bet ir puikius durų atkūrimo pavyzdžius P. Vileišio, Lietuvių, Lelijų, Žemuogių gatvėse.

Antroje dalyje ekskursija „Gražiausios Kauno durys Centre“ lankė įdomiausius modernistinių durų pavyzdžius Putvinskio, Donelaičio gatvėse, tačiau užsukome ir į nuostabią nuošalią Dobužinskio gatvelę ar nedidelį rajoną prie vaikų darželio „Medutis“.

Restauratorius: kuo mažiau neprofesionalios invazijos

Susitikimas su Kalno seniūnaitijos gyventojais įvyko Kauno apskrities viešosios bibliotekos skaitykloje, už ką dėkojame visuomeniškoms šios bibliotekos Kultūros renginių ir leidybos grupės darbuotojoms.

KaunoBibliotekoje

Restauratorius, Kauno kolegijos J. Vienožinskio Menų fakulteto Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo katedros vedėjas Bangutis Prapuolenis savo prezentacijoje rėmėsi pavyzdžiais ne tik iš gimtojo Kauno, bet ir iš Indijos, Maroko ar Norvegijos.

Restauratorius atskleidė unikalią tarpukaryje naudotų technologijų prigimtį, ir paaiškino, kaip to meto medžio meistrų meistrystės lėmė darbų sandarumą, patvarumą, impregnavimo užtikrinimą.

Vieno geriausių šios srities specialistų Lietuvoje nuomone, daug žalos tarpukario objektams padaro skubėjimas, noras restauruoti neturint žinių ir nepasitarus su specialistais, naudojant netinkamas medžiagas.

Ką mums pasakoja Pirmosios Respublikos palikimas?

Toliau renginiai persikėlė į „art deco“ stiliui skirtą galeriją, nuo gruodžio veikiančią Kauno centre esančiame autentiškame Lapėno name (Kęstučio g. 38).

Architektūrologė Jolita Kančienė savo prezentacijoje pabrėžė, kad durys – pastato vizitinė kortelė, tarsi jo logotipas. Durų dydžiui, formai, atlikimo kokybei ir apipavidalinimui visais laikais tiek profesionalioje, tiek liaudies statyboje ir architektūroje skirtas ypatingas dėmesys, nes tai – vienas svarbiausiųjų statinio elementų.

Prelegentė konstatavo, kad daugybėje Kauno „smetoniškų“ namų sudėtos naujos, standartinės, dažniausiai su pastato estetika neturinčios nieko bendro durys. Kai kuriuose namuose neva perteikiama „anų laikų dvasia“, tačiau imitacijos yra neskoningos, kičinės, atlikimo kokybė – prasta.

„Deja, bet išlikusių ir autentiškųjų durų būklė prasta – kaip ir pačių pastatų… Dar prieš kelis metus atrodė, kad jei žmogus turi pinigų, tai neturi mentaliteto – geriau perka „Senukų“ duris, nei tvarko paveldines“, – sako architektė Jolita Kančienė.

WP_20171214_19_10_32_Pro

Po savaitės ją papildžiusi viena žinomiausių paveldo saugojamų pastatų atkūrimo projektų autorių Lietuvoje, UAB „Kultūros paveldo tyrinėjimų ir projektavimo centras“ vadovė Regina Žukauskienė atskleidė praktinius fasadų ir interjerų projektų pavyzdžius.

Architektė pasidžiaugė, kad Kaune ir šalyje po truputį keičiasi mados – palyginus su prieš keliolika metų buvusiomis nepalankiomis tendencijomis, vis daugiau užsakovų prašo padėti atkurti (o ne paslėpti) vertingąsias pastatų detales.

Ieškome praktinių sprendimų

Savo prezentaciją parengė ir „Gražinkime Kauną“ atstovai. Remdamiesi geraisiais savo miesto, o taip pat Estijos sostinės Talino pavyzdžiais, siekėme kauniečius įtikinti, kad sąžiningas autentiškų Pirmosios Respublikos mažosios architektūros formų atkūrimas, ar jų modernus interpretavimas – įmanomas.

Prezentacijas lydėjusios diskusijos parodė, kad kauniečiams reikalingi ir nauji informaciniai produktai – ieškoma informacijos apie gerus meistrus, kokybiškas medžiagas, galimybes įsigyti trūkstamas detales.

Tiek „Gražinkime Kauną“ atstovai, tiek projekto klausytojai skirstėsi iš naujo įkvėpti prisidėti prie unikalių savo miesto grožio detalių atkūrimo ar bent neprisidėti prie žalojimo.

Projektą „Nauja durų kokybė Kaunui: kūrybiškumas, stilius, bendruomeniškumas“ iš dalies finansavo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.