“Gražinkime Kauną“ pažintinių ekskursijų po Kauną ciklas “Iš vidaus“, startavęs kovą, šiemet yra skirtas Lietuvos universitetų metams. Tad balandį tęsėme pažintį su įdomiausiais mūsų miesto pastatais, tada ir dabar susijusiais su aukštuoju mokslu.
Jei kovo mėnesį daugiausiai lankėmės rūmuose, kuriuose nuo 1922 metų veikė įvairūs Lietuvos universiteto (1930 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo vardas) fakultetai, tai vėliau mūsų ekskursijų lankytojams sudarėme progą iš vidaus pamatyti pastatus, kuriuose įvairūs universitetai veikia dabar, o Pirmosios Respublikos laikais jie turėjo kitokią funkciją.
Vienas iš tokių pastatų kartu yra ir vienas iš nedaugelio Kaune, turinčių ir Art Noveau (arba Secesijos arba rusiško Moderno) stilistikos. Šiandien jo palėpėje veikia VDU Lietuvių išeivijos institutas, o prieškariu čia buvo įsikūrusi Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Taip vaizdas pro URM langą atrodė Laikinosios Sostinės laikais
Visai greta, aikštės kampe yra ir buvusio Žemės banko pastatas, kurį (kaip ir Kristaus prisikėlimo baziliką Žaliakalnyje ir dar daug kitų žymių prieškario pastatų) suprojektavo architektas Karolis Reisonas. Dabar čia veikia KTU Centriniai rūmai ir muziejus.
Muziejaus ekspozicijoje ir retos KPI pastato nuotraukos iš sovietinės okupacijos laikų
Mūsų grupę lydėjusi KTU Muziejaus direktorė dr. Audronė Veilentienė papasakojo, kad šiame pastate prieš pat II pasaulinį karą buvo įsikūręs ir Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracinis departamentas. Jam vadovavo legendinis Lietuvos diplomatas Voldemaras Vytautas Čarneckis, kuriam už tarnybą sovietai atsilygino tremtimi ir sušaudymu. Pasigerėjome ir įspūdinga išsaugota rūmų interjero architektūra.
Ateitininkų rūmus pradėjo projektuoti arch. Feliksas Vizbaras, baigė – Antanas Šalkauskas
Kauno Naujamiestyje aplankėme ir garsius KTU III-uosius rūmus, kurie buvo statyti kaip anuo metu garsios Ateitininkų korporacijos rūmų pastatas; prie ekskursijos prisijungė ir dabartiniai šios organizacijos nariai. O mūsų gidė dr. Marija Oniščik papasakojo apie dar senesnį šios vietos istorijos puslapį, kai čia buvusiame namelyje buvo įsikūręs legendinis bohemiškas “Vilkolakio“ teatras.
Kuklioms tarnaitėms priklausęs pastatas tuo pačiu buvo vienas puošniausių
Nuošaliau nuo miesto centro, prie pat Senamiesčio dabar įsikūręs VDU Katalikų teologijos fakultetas, o Pirmosios Respublikos laikais čia veikė Šv. Zitos draugijos rūmai. Gidė dr. Marija Oniščik išdėstė apie puošnius ir gal kiek eklektiškus arch. Felikso Vizbaro interjerų sprendimus bei jo šeimos biografijos paslaptis.
Vytauto Jurgio Dičiaus XX a. 7 deš. projektuoto pastato konversijos idėjas pradėjo Martyno Marozo studija
Cikle “Kaunas. Iš vidaus“ organizacija “Gražinkime Kauną“ neapsiribojo vien istorine architektūra – mūsų ekskursija apžiūrėjo ir vieną naujausių KTU Studentų miestelio projektų – Statybos ir architektūros fakulteto rūmų salės ir foje konversiją į multifunkcinį centrą ir biblioteką. Ją apžiūrėti mums maloniai padėjo grupės vadovė Rasa Dovidonytė.
Dėmesio! “Gražinkime Kauną“ ciklas “Iš vidaus“ dar nesibaigė, ir gegužės mėnesį numatome aplankyti kelis retai lankomus aukštųjų mokyklų pastatus. O ekskursija, kurią labiausiai verta pakartoti išrinktas vizitas LSMU Emanuelio Levino centre (buv. Prancūzijos pasiuntinybėje Putvinskio g.), kuris įvyks ir šeštadienį, balandžio 30 d. 10 ir 12.30 val.!
2022-ųjų kovo mėnesį “Gražinkime Kauną“ pakvietė miestiečius į atnaujintą ekskursijų ciklą “Kaunas. Iš vidaus“, kurio metu susipažįstame su žymių Laikinosios Sostinės pastatų architektūra, interjeru, menu, istorija ir šiandiena. Einamieji metai paskelbti Lietuvos universitetų metais, tad ekskursijų objektais tapo istoriniai prieš 100 metų Kaune įsteigto Lietuvos universiteto ar dabartinių miesto aukštųjų mokyklų pastatai.
Pastatą dar 1914 metais kaip Komercijos mokyklą suprojektavo inž. Aleksiejus Skrynikovas.
Universiteto auloje gidė Marija Oniščik pristatė pastato (kuriame įsikūrė carinė Komercijos mokykla, o 1921 m. – ir Aukštieji kursai) istoriją, čia dirbusius fakultetus, jo profesūrą. Pirmuosius penkerius Lietuvos universiteto veiklos metus šie rūmai buvo pagrindinis jo pastatas. Ekskursantai turėjo progos apžiūrėti ir jo vitražus, unikalias architektūros detales.
Atėjus kovui, “Gražinkime Kauną“ ekskursiją priėmė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakultetas, taip pat Lietuvos universiteto tradicijų tęsėjas. Jo neoklasicistinius neseniai renovuotus rūmus Mickevičiaus gatvėje suprojektavo viena ryškiausių Pirmosios Respublikos architektūros žvaigždžių Vladimiras Dubeneckis. Sužinojome daug pastato paslapčių, tame tarpe apie tai, kur pokario metais buvo slepiami transantlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno kūnai.
Viena iš ryškiausių buv. VDU Medicinos fakulteto scenų – Vlado Lašo vardo auditorija
Vizito metu ekskursantai turėjo progą pasigrožėti ir gretimu, su rūmais sujungtu ir LSMU taip pat tarnaujančius pastatu. Buvusią Valstybės draudimo įstaigą 1932 metais suprojektavo arch. Aleksandras Gordevičius, jo fasadą puošia garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro bareljefai.
Lietuvos universitetui tarnavo ir rūmai Donelaičio gatvėje, kuriuose dabar įsikūrę Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, o kadaise – Kauno tvirtovės administracinių pastatų komplekso Inžinierių valdybos rūmai. Gidė Marija atkreipė dėmesį į dar nuo Gubernijos laikų išlikusią laiptinę ir papasakojo, kaip studentai auditorijas dalinosi… su tuometine Vidaus reikalų ministerija.
Rūmuose – ir technikos paveldo paminklas, autentiška prof. K. Vasiliausko Medžiagų atsparumo laboratorija
Netrukus persikėlėme į kitą gatvės pusę, ir pamatėme buvusius Didžiuosius Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto rūmus, kurie buvo pastatyti kaip Valstybės spaustuvė. Ekskursijos dalyviai sužinojo, kad čia veikė Matematikos – gamtos, Humanitarinių mokslų ir Teologijos – filosofijos fakultetai, vietą rado ir tuometė Švietimo ministerija. Šiandien aukštojo mokslo tradicijas tęsia KTU Ekonomikos ir verslo fakultetas bei šlovingą savo įkūrėją prof. Vaclovą Biržišką menanti biblioteka.
Pastate – polichrominių tyrimų pagalba atkurtas dekoras, ir prie jo priderintos modernios užuolaidos
Gidas Jonas Oškinis pirmąkart čia viešintiems kauniečiams pristatė Kaune gimusio Emanuelio Levino asmenybę, o taip pat pačio pastato istoriją, šeimininkus, architektūrą ir jame eksponuojamą meno kolekciją (nuo Kazimiero Alchimavičiaus ir Prano Domšaičio per Vytauto Kasiulio ir Kazio Varnelio iki Pauliaus Juškos drobių).
Dėmesio! Ciklas “Kaunas. Iš vidaus.“ šiemet dar nesibaigė! Balandžio mėnesį toliau jums patogiai lankome įvairių Kauno aukštųjų mokyklų pastatus ne vien miesto Centre ar Naujamiestyje. Sekite pranešimus “Gražinkime Kauną“ Facebook puslapyje!
Tačiau dar dažniau „Gražinkime Kauną“ kvietė kauniečius ir miesto svečius į ekskursijas, kurių tikslas – atpažinti kaimynystėje esančius gražiausius pastatus, susipažinti su juos sukūrusiais architektais ir dailininkais, sužinoti su apie juose gyvenusiais žymiais žmonėmis, kultūros veikėjais, ar tiesiog nuostabiais kaimynais.
Pirmoji tokia „Gražinkime Kauną“ ekskursija įvyko prieš šešis metus Žaliakalnyje, taip vadiname Radijo kalno rajone. Todėl šiandien mes, labiausiai patyrę šios vietos gidai, norime pristatyti šešias įdomiausias šio Kauno rajono vietas. Dar daugiau jų sužinoti ir pamatyti galite… mūsų ekskursijos po šią Kauno dalį metu. Taigi, pradedame…
6. STASIO KUDOKO VILA (LAIPTAI Į RADIJO KALNĄ, DAB. V. MYKOLAIČIO PUTINO GATVĖS – BUV. ALTŲ – TĘSINYS)
XX a. 3 dešimtmetį, įtvirtinus Lietuvos nepriklausomybę, Kauno miestas pradėjo plėstis nuo cariniu laiku suplanuoto Naujamiesčio link Žaliakalnio šlaitų. Viršuje susiformavo naujos Vaižganto (po rašytojo mirties) ir Perkūno alėjos gatvės. Tačiau nedaugelis kauniečių išdrįso statyti savo pastatus šlaito viduryje (kaip Los Andželo Bevelri Hilse). Vienas iš tokių buvo sau ir savo šeimai vilą pasistatęs architektūros mokslų daktaras Stasys Kudokas (1898 – 1988), mokslus baigęs Romoje ir Milane. Ją ir šiandien puošia ne tik Broniaus Pundziaus skulptūra „Motinystė“, bet ir fantastiški architektūros sprendimai (garažas 3-ame aukšte). “Gražinkime Kauną“ kiekvieną rugsėjį pamini dr. arch. Kudoko jubiliejų. Galbūt ateis diena kai dr. arch. Kudoko vardu vadinsis ir laiptai, kur jis ir gyveno.
Be jo, kylant į Radijo kalną, pažymėtinos puikiai reljefą išnaudojusios arch. Arno Funko vilos – Užsienio reikalų departamento direktorius Juozo Norkaičio bei Finansų ministerijos Valtybės kontrolės departamento bendrosios revizijos departamento direktoriaus Stasio Stašio namai. Toje pačioje gatvėje verta pažymėti ir Trakų 27 d. įsikūrusia vilą kuri gal ir visame mieste artimiausia vokiškam Bauhausui ar funkcionalizmui privačioje statyboje.
5. VILA “EGLUTĖ“, VAIŽGANTO g. 25
Bronislavos ir Petro Klimų vila „Eglutė“, skurta 1929 metais – viena iš vietos legendų, skirta XX a. Lietuvos atgimimo ir literatūros legendai Juozui Tumui – Vaižgantui karšinti. Jis svajojo čia parašyti memuarus. Deja, dėka Vizbaro suorganizuotos pavasariškai – žiemiškos iškilos rašytojas peršalo, ir 1933 m. čia buvo… pašarvotas.
Vaižganto laidotuvių nuotrauka iš Kupiškio muziejaus archyvų
VšĮ „Gražinkime Kauną“ aktyviai dalyvavo, kad šiam pastatui būtų suteiktas kad ir vietinės reikšmės kultūros paveldo statusas. Tikimės, kad jis bus atvertas visuomenei, kad dar daugiau būtų sužinota apie pirmuosius Radijo kalno naujakurius – Vaižgantą, signatarą Klimą, vėliau – ir Švedijos konsulatą.
4. SUGIHAROS NAMAI, VAIŽGANTO G. 30
Viešosios įstaigos „Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ (įsteigtas 1999 m.) muziejus – tai ne tik vienas iš stipriausių privačių muziejų Lietuvoje, kurį kasmet aplankydavo tūkstančiai lankytojų iš Japonijos, Izraelio ir kitų antifašistinių šalių. Jis pasakoja nuostabią istoriją apie tai, kaip Japonijos buvimo „Šiaurės Kasablankoje“, t.y. Kaune 1939 – 1940 m. japonų konsulo Čijūnės Sugiharos dėka nuo tikros mirties buvo išgelbėta tūkstančiai žydų iš Šiaurės Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių.
Pedagogas ir architektas Juozas Milvydas
Mes, Kauno gidai, prisimename ir labai gabų pačio pastato architektą Juozą Milvydą (1914 – 1941), kuriam likimas ir atsitiktinė kulka Birželio sukilimo metu atskaičiavo ne daugiau, nei kitam to laiko herojui Vytautui Mačerniui.
5. PURICKIO NAMAI, VAIŽGANTO G. 13
Daugelį gražių šio Kauno vilų rajono namų tenka pažinti iš išorės, bet norėtųsi primti ir vieną iš pastatų, žavėjusių šį Kauno rajoną ir iš vidaus. Tai Vaižganto gatvėje 1930 metais pastatydintas diplomato, žurnalisto, karštą gyvenimą mėgusio publicisto dr. Juozo Purickio namas, kurį suprojektavo Baltarusijos liaudies respublikos veikėjas ir trispalvės vėliavos kūrėjas Klaudijus Dušauskas – Duž.
Karščiausius vakarėlius čia rengė garsus rinkodarininkas, Fordo sūnaus bendramokslis Vytautas Andrius Graičiūnas ir jo žmona aktorė bei režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, (better known as Une Baye čia gyveno pats Vincas Mykolaitis Putinas su pačia Salomėja Nerimi, čia kūrė didžiausias Kauno „art deco“ genijus profesorius Tadas Lomsargis… Visko net neišpasakosi.
Mūsų šešetukas neleidžia paminėti visų šiame Radijo kalno rajone išsiskiriančių pastatų, menančių žymius architektus, menininkus, kultūros veikėjus. Pavyzdžiui, panašiai, kaip Purickio namai, istorine verte ir dar geriau išsaugotu interjeru pasižymi Julijos Jablonskytės-Petkevičienės namai, esantys Perkūno al. Savo architektūra žavi ir Felikso Bielinskio, Kudoko mokinio ir vieno iš „modernistiškiausių“ Kauno pokario architektų vila, įsikūrusi taip pat Vaižganto gatvėje.
Radijo stoties rajonas taip pat išsiskiria unikaliu M. K. Čiurlionio lietuvių dailės muziejaus filialu – scenografo Liudo Truikio ir aktorės Marijonos Rakauskaitės namais-muziejumi, įsikūrusiu Edmundo Fryko gatvėje. Šio garsaus tarpukario Kauno kūrėjo (greičiausiai, lenko) vardu pavadinta ne tik buvusi Lermontovo gatvė, bet ir šeimos dvarelis bei laiptai, vedantys į Bažnyčios gatvę.
Kauno technikos kolegijos, padėjusios atstatyti kryžių, nuotrauka
Radijo kalno pakriaušėje – ir gūdžius pokario metus menantis kryžius, primenantis iš Kauno geležinkelio stoties pokario metais vykdytus trėmimus. Metalinį tremtinių kryžių pagamino kalvis Zenonas Baranauskas.
Viena iš įdomiausių rajono įžymybių – tai ir šių laikų istorija, namas, kuriame gyveno žymus krepšininkas, Kauno garbės pilietis Arvydas Sabonis su šeima. Bet tai… jau kitos „Gražinkime Kauną“ ekskursijų serijos, skirtos Laikinosios sostinės sportui ir krepšiniui, dalis.
6. SVARBIAUSIAS OBJEKTAS – PIRMASIS KAUNO RADIOFONAS – RADIJO STOTIS
Radijo kalno titulas šiai Žaliakalnio daliai suteikta ne atsitiktinai. Būtent iš čia, ant kalno kadaise skirtam cariniam kibirkštiniam telegrafui, savo transliacijas 1926 m. birželį pradėjo Lietuvos radijas. Jau netrukus bus šimtmetis kai iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Iš čia iš pradžių buvo transliuojama muzika, žinios, vėliau transliacijos nusikėlė į Laisvės alėją.
Radijo kalnas
Nepaisant to, visai Lietuvai ir pasauliui ir toliau tarnavo būtent šioje Žaliakalnio dalyje įrengti ant dviejų 150 metrų aukščio stulpų įrengti 1961 metro banga (153 kHz) dirbantys siųstuvai. Tai – ir modernizmo stiliaus paminklas, ir savotiškas „tribute“ to meto Lietuvos technologinei ir kultūrinei pažangai. Tiesa, JAV konsultas Robertas Heingartneris skundėsi, kad kol nuo Žaliojo kalno „kalė“ Lietuvos radijo transliacija, ji užgoždavo viską, ir jis negalėjo klausytis operų iš Vienos…
Štai kaip atrodė LRT prieš beveik 100 metų
Tačiau nepraėjo nei keletas metų, ir sumanūs lietuviai pradėjo savo operų tiesiogines transliacijas iš Valstybės teatro. Bet tai, kaip sakoma, jau šiek tiek kita istorija….
Dar daugiau apie Radijo kalno bokštus, jų legendas ir tarpukariu sužinosite, prisijungę prie mūsų ekskursijos 2021 metų birželio 26-ąją, šeštadienį. Ją tradiciškai pradėsime nuo Kauno Soboro (iš Laisvės al. pusės) 12,30 val. (arba, pusę pirmos). Dėl ekskursijos tematinio pakartojimo kreipkitės – grazinkimekauna@gmail.com.
Sausio 27 dieną sukanka lygiai šimtas metų, kai 1920 m. Kaune buvo įsteigta pirmoji aukštoji mokykla miesto ir Pirmosios Respublikos istorijoje – Aukštieji kursai. Ta proga “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į ekskursijas iš ciklo “Kaunas. Iš Vidaus“ pristatančias XX a. 3 deš. buvusius Lietuvos universiteto Pirmuosius ir Didžiuosius rūmus.
Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą
Pirmiausiai ekskursantai rinkosi A. Mickevičiaus gatvėje, šalia dabartinio KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto. Gidė Marija Oniščik pristatė pastatą, kuris projekto autoriaus (ar, kaip sužinojome, pirkėjo) inžinieriaus Aleksejaus Skrynikovo dėka atvėrė duris kaip Komercijos mokykla prieš pat I pasaulinį karą.
KTU ekspozicijoje saugomas ir prof. arch. Mykolo Songailos projektas rūmams.
Pastato viduje ir šiandien galima rasti unikalių detalių – laiptus su metaliniais ornamentiniais turėklais, vestibiulio sienų dekoro piešinius, metlacho plyteles, net langų rankenėlėms, atrodo, daugiau kaip 100 metų. Išsaugota Didžiosios Aulos interjero visuma, čia vykstantiems posėdžiams ir minėjimams šviečia tas pat šviestuvas.
Ekskursijos dalyviai galėjo pačiupinėti autentišką šiuose rūmuose studijavusių vinjetę
Po I Pasaulinio karo pastatas iš karto atiteko Aukštiesiems kursams ir nuo 1922 m. penkerius metus buvo vieninteliai Lietuvos universiteto rūmai, kur buvo Teisės bei Matematikos – gamtos fakultetų auditorijos. Kas metus po kadencijos demokratiškai keisdamiesi dirbo Universiteto rektorius ir Teisės fakulteto profesorius Mykolas Romeris, profesoriai Vincas Čepinskis, Tadas Ivanauskas, Petras Leonas, Kazimieras Baršauskas ir kiti. Vieno iš Lietuvos universiteto įkūrėjų ir rektorių (1928 – 1929 m.) chemiko inž. Prano Jodelės giminės taip pat dalyvavo ekskursijoje.
Apie Lietuvos universiteto istoriją, pastatus ir rektorius pasakojo dr. Marija Oniščik
Gidė Marija papasakojo apie tai, kad pastatą prof. arch. Mykolas Songaila ketino perstatyti ir padaryti dar iškilmingesniu, tačiau planai buvo atidėti. Buvo prisimintas Fizikos ir chemijos institutas Aleksote, šalia buvusi Observatorija (bei planai ten įrengti visą universiteto miestelį), Humanitarinių mokslų studijos Kalnų (dab. Putvinskio gatvėje), Antrieji rūmai ant K. Donelaičio ir Gedmino gatvių kampo bei ten pat šalia buvę Didieji universiteto rūmai.
Ekskursantai buvo pakviesti nusifotografuoti ant buv. VDU Didžiųjų rūmų laiptų
Būtent į buvusią Valstybės spaustuvę, vėliau Didžiuosius Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, o dabar – KTU Ekonomikos ir verslo fakultetą Gedimino gatvėje keliavome toliau. Po pastatą ekskursiją vedė gidė Neringa Daniulaitienė, apie Lietuvos universiteto istoriją atskirą paskaitą skaitė prof. Irena Leliūgienė.
Daug akademikų portretų – nuo Kalpoko iki Neemijos Arbit Blato tapybos – saugo KTU biblioteka
Iš prof. I. Leliūgienės ekskursijos dalyviai išgirdo unikalių istorijų apie universiteto rektorius Stasį Šalkauskį, Aukštųjų kursų iniciatorių matematiką Zigmą Žemaitį. Sužinojome, kur buvo Zoologijos muziejaus pradžia, kur vyko žymieji Balio Sruogos teatro seminarai, kokioje erdvėje nuo 1934 m. veikė Juozo Tumo- Vaižganto muziejus.
Iš Observatorijos matosi ir kaimynystėje esanti Prisikėlimo bažnyčia
Tikru atradimu pastato viduje tapo 1960 metais čia įkurta observatorija ir jos atsidarantis su vaizdu į Prisikėlimo bažnyčią.
Dėkojame Kauno Technologijos universiteto darbuotojams už galimybę surengti tokią ekskursiją šeštadienį, dėkojame doc. dr. Rimantei Hopenienei už KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto rūmų aprodymą.
Nuotraukos: Rasos Petronienės, Jono Oškinio, Neringos Daniulaitienės.
Vieno gruodžio pirmadienio popietę „Gražinkime Kauną“ komanda ir gidas Deimantas Ramanauskas pakvietė į pirmą ciklo „Kaunas. Iš vidaus“ ekskursiją. Kauniečiai ir miesto svečiai paskatinti giliau susipažinti su vienu iš pagrindinių Kauno simbolių – Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčia arba kitaip – Soboru.
“Soboras – – nors yra giliai įsismelkęs į dažno kauniečio atmintį, kaip tam tikra atminties vieta, kurioje jie buvo krikštyti, žiūrėjo vitražus ar tiesiog ateidavo prie jo pasėdėti, bet istorinių ar meninių žinių apie jį stokojama“, – apie savo idėją ciklo pradžiai pasiūlyti būtent Įgulos bažnyčią sako gidas Deimantas Ramanauskas.
Daugelis “Gražinkime Kauną“ ekskursijų prasideda prie Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės… tačiau šį kartą grupė pasuko ne į miestą, o į pastato vidų
Ekskursija prasidėjo pirmą valandą – iš karto po pietinių pamaldų. Dalyvių susirinko kelios dešimtys – tai parodo, kad tokios ekskursijos įdomios net ir darbo dienos metu. Šviečiant žiemiškiems saulės spinduliams ir būdami prie Soboro pagrindinio įėjimo ekskursantai buvo supažindinti su XIX a. Kaunu, Tvirtovės statybomis ir Soboro atsiradimu. Po įžangos ekskursantai buvo pakviesti užeiti į pastato vidų. Viduje lankytojai ne tik detaliau susipažino su pastato atsiradimu, statybomis, architektūrinėmis ir tapybos detalėmis, bet ir gido pasakojimo dėka galėjo nusikelti į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikus.
Kauno Soboras buvo pradėtas statyti dar 1891 m., kaip vienas iš esminių Kauno Tvirtovės objektų. Statybos vyko pagal karo inžinieriaus, papulkininkio Konstantino Limarenkos parengtą projektą, kuriame atsispindėjo neobizantinis, Rusijos imperijos vakariniams pakraščiams labiau būdingas religinių pastatų stilius. Iki 1915 m. Soboras buvo ne tik religinis, bet ir vienas iš pagrindinių Kauno miesto reprezentacinių objektų, kuriame vykdavo stačiatikių pamaldos, prasidėdavo kariniai paradai ir eisenos. Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvos teritoriją okupavus Vokietijos imperijai Soboras buvo išplėštas, o po kurio laiko ir uždarytas.
1919 metais atkuriant Nepriklausomą Lietuvą Soboras perduotas katalikų bažnyčiai. Pirmuoju jo klebonu buvo paskirtas Antanas Palubinskas, o 1929 m. klebonu tapo Vasario 16 –osios Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas. Vadovaujant V. Mironui buvo atlikta viena iš didžiausių Soboro rekonstrukcijų, kuriai vadovavo ne tik minėtas signataras, bet ir garsus to meto menininkas Vladas Didžiokas, kuris su mokiniai eksterjere nutapė ne vieną darbą.
Vladas Didžiokas XX a. 4 dešimtmetyje pertapė pastato apsidę
Religinę funkciją pastatas išlaikė iki pat 1962 m., kuomet LTSR Ministrų tarybos paliepimubuvo uždarytas. 1965 m. Sobore buvo įrengta M. K. Čiurlionio muziejaus Skulptūros ir vitražo galerija. 1991 metų kovo 28 d. pastatas grąžintas Kauno arkivyskupijos kurijai ir nuo tada tarnauja tikinčiųjų reikalams.
“Gražinkime Kauną“ šia ekskursija pradėjo naują, šaltajam metų laikotarpiui skirtą ekskursijų ciklą, kai ir darbo metu, ir šeštadieniais bus lankomi ryškiausi Kauno architektūroje ir istorijoje pastatai. Tikslų tvarkaraštį ir kitas naujienas galite sekti “Gražinkime Kauną“ “Facebook“ puslapyje.
Besibaigiančių 2017-ųjų gruodžio mėnesį VšĮ „Gražinkime Kauną“ komanda į ketvirtadienio pavakarės susitikimus „Nauja durų kokybė Kaunui“ sukvietė dar trijų Kauno Centro seniūnijos rajonų gyventojus.
Džiugu, kad renginiuose dalyvavo tiek architektūros, paveldosaugos profesionalai; tiek besidomintis Pirmosios Respublikos architektūra ir menu; tiek kauniečiai namų šeimininkai, bendrijų atstovai.
„Gražinkime Kauną“ toliau žengė nusimatytu keliu – geriau informuoti kauniečius apie galimybes renovuoti mažosios architektūros objektus ir siekti, kad unikalios autentiškos medžio durys nebūtų keičiamos metalinėmis ar plastmasinėmis.
Dar kartą aplankėme gražiausias Kauno duris
Edukacinių renginių įžangoje „Gražinkime Kauną“ komanda (gidai Jonas Oškinis, Aistė Dičkalnytė) atnaujino maršrutą „Gražiausios Kauno durys“ ir pakvietė kauniečius pasigrožėti tiek istorinėmis miesto detalėmis, tiek dabarties gerosios praktikos pavyzdžiais.
Pirmoji maršruto dalis „Gražiausios Kauno durys Žaliakalnyje“ pristatė ne tik unikalias tarpukario mažosios architektūros detales prie Prisikėlimo bažnyčios, bet ir puikius durų atkūrimo pavyzdžius P. Vileišio, Lietuvių, Lelijų, Žemuogių gatvėse.
Antroje dalyje ekskursija „Gražiausios Kauno durys Centre“ lankė įdomiausius modernistinių durų pavyzdžius Putvinskio, Donelaičio gatvėse, tačiau užsukome ir į nuostabią nuošalią Dobužinskio gatvelę ar nedidelį rajoną prie vaikų darželio „Medutis“.
Restauratorius: kuo mažiau neprofesionalios invazijos
Susitikimas su Kalno seniūnaitijos gyventojais įvyko Kauno apskrities viešosios bibliotekos skaitykloje, už ką dėkojame visuomeniškoms šios bibliotekos Kultūros renginių ir leidybos grupės darbuotojoms.
Restauratorius, Kauno kolegijos J. Vienožinskio Menų fakulteto Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo katedros vedėjas Bangutis Prapuolenis savo prezentacijoje rėmėsi pavyzdžiais ne tik iš gimtojo Kauno, bet ir iš Indijos, Maroko ar Norvegijos.
Restauratorius atskleidė unikalią tarpukaryje naudotų technologijų prigimtį, ir paaiškino, kaip to meto medžio meistrų meistrystės lėmė darbų sandarumą, patvarumą, impregnavimo užtikrinimą.
Vieno geriausių šios srities specialistų Lietuvoje nuomone, daug žalos tarpukario objektams padaro skubėjimas, noras restauruoti neturint žinių ir nepasitarus su specialistais, naudojant netinkamas medžiagas.
Ką mums pasakoja Pirmosios Respublikos palikimas?
Toliau renginiai persikėlė į „art deco“ stiliui skirtą galeriją, nuo gruodžio veikiančią Kauno centre esančiame autentiškame Lapėno name (Kęstučio g. 38).
Architektūrologė Jolita Kančienė savo prezentacijoje pabrėžė, kad durys – pastato vizitinė kortelė, tarsi jo logotipas. Durų dydžiui, formai, atlikimo kokybei ir apipavidalinimui visais laikais tiek profesionalioje, tiek liaudies statyboje ir architektūroje skirtas ypatingas dėmesys, nes tai – vienas svarbiausiųjų statinio elementų.
Prelegentė konstatavo, kad daugybėje Kauno „smetoniškų“ namų sudėtos naujos, standartinės, dažniausiai su pastato estetika neturinčios nieko bendro durys. Kai kuriuose namuose neva perteikiama „anų laikų dvasia“, tačiau imitacijos yra neskoningos, kičinės, atlikimo kokybė – prasta.
„Deja, bet išlikusių ir autentiškųjų durų būklė prasta – kaip ir pačių pastatų… Dar prieš kelis metus atrodė, kad jei žmogus turi pinigų, tai neturi mentaliteto – geriau perka „Senukų“ duris, nei tvarko paveldines“, – sako architektė Jolita Kančienė.
Po savaitės ją papildžiusi viena žinomiausių paveldo saugojamų pastatų atkūrimo projektų autorių Lietuvoje, UAB „Kultūros paveldo tyrinėjimų ir projektavimo centras“ vadovė Regina Žukauskienė atskleidė praktinius fasadų ir interjerų projektų pavyzdžius.
Architektė pasidžiaugė, kad Kaune ir šalyje po truputį keičiasi mados – palyginus su prieš keliolika metų buvusiomis nepalankiomis tendencijomis, vis daugiau užsakovų prašo padėti atkurti (o ne paslėpti) vertingąsias pastatų detales.
Ieškome praktinių sprendimų
Savo prezentaciją parengė ir „Gražinkime Kauną“ atstovai. Remdamiesi geraisiais savo miesto, o taip pat Estijos sostinės Talino pavyzdžiais, siekėme kauniečius įtikinti, kad sąžiningas autentiškų Pirmosios Respublikos mažosios architektūros formų atkūrimas, ar jų modernus interpretavimas – įmanomas.
Prezentacijas lydėjusios diskusijos parodė, kad kauniečiams reikalingi ir nauji informaciniai produktai – ieškoma informacijos apie gerus meistrus, kokybiškas medžiagas, galimybes įsigyti trūkstamas detales.
Tiek „Gražinkime Kauną“ atstovai, tiek projekto klausytojai skirstėsi iš naujo įkvėpti prisidėti prie unikalių savo miesto grožio detalių atkūrimo ar bent neprisidėti prie žalojimo.
Gražinkime Kauną 