Šeši svarbiausi Kauno krepšinio ir sporto istorijos objektai jums

Liepos pradžioje “Gražinkime Kauną“ komanda parengė naują ekskursiją iš serijos “Sporto istorija Lietuvoje“, išsamiai paaiški Pirmosios Respublikos (ir ne tik) politikos, kultūros, architektūros ir sporto istorijos detales, lėmusias profesionalaus sporto atsiradimą Laikinojoje Sostinėje. Kviesdami ją aplankyti su savo suburta grupe ar su kitais, šioje publikacijoje atskleidžiame, mūsų nuomone, šešių svarbiausių istorinių Kauno sporto objektų šešetuką.

Taigi, kviečiame į kelionę po mūsų išrinktą svarbiausių Kauno (o gal ir Lietuvos) istorijai kūno kultūros ir sporto objektų Top6. Pritariate? O gal nesutinkate? Parašykite mums – info@grazinkimekauna.lt!

VYTAUTO PARKAS

Dar prieš I Pasaulinį karą Vytauto (tada dar buvęs Petro) kalnas tampa pirmųjų sportinių pastangų “Kovno“ mieste vieta – čia rungiasi tuometiniai rusų, lenkų klubai. Atgavus Nepriklausomybę, parkas gauna ne tik Vytauto vardą, 1923 m. parką išsinuomoja Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Čia įrengiamos teniso, krepšinio aikštelės – tai liudija ir istorinės nuotraukos, kuriose su krepšinio kamuoliu LFLS komanda, kurios sudetyje ir legendinis transantalntinis lakūnas Steponas Darius.

Steponas Darius išleido ir knygelę su pirmomis basketbolo (krepšiasvydžio) taisyklėmis

DARIAUS IR GIRĖNO STADIONAS

Steponas Jucevičius-Darašius – Darius prisidėjo ir prie to, kad tuo metu šiauriniame miesto pakraštyje, Ąžuolyne atsirastų ir Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) stadionas, šiuo metu vadinamas Dariaus ir Girėno vardu. Čia visada vyko svarbiausios Kaunui lengvosios atletikos varžybos (Darius, beje, buvo ieties metikas), vyko tautinės olimpiados, po karo buvo žaidžiamas rankinis 11 prieš 11, na ir be abejo – futbolas.

Žavinga Pirmosios Respublikos akimirka priešais centrinę stadiono tribūną

Stadionas sovietinio brutalizmo stiliumi buvo renovuotas prieš Maskvos olimpiadą (čia vyko nepaprastai svarbio atrankinės lengvosios atlektikos varžybos – brolių Znamenskių memorialas), dabar vėl yra iš naujo perstatomas.

KŪNO KULTŪROS RŪMAI

Nors projektuoti kaip Fiziškojo auklėjimo rūmai, o dabar čia veikia Lietuvos sporto universitetas, šis pastatas kauniečiams geriau žinomas kaip Kūno kultūros institutas. Pažangi funkcionalistinė architektūra (pastatą suprojektavo arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis atitiko to meto modernizmo – progreso, higienos, kūno kultūros kulto (“sveikame kūne – sveika siela“) idėjas.

Pirmuosius eskizus arch. Landsbergis Žemkalnis pateikė dar pačioje XX a. 4 deš. pradžioje

Šalia pastato ilgus metus buvo Gedimino bokštų formos vartai

Pastato konstrukcijoje gelžbetoninės karkasinės „Kreuzekrost“ perdangos su viršutiniu apšvietimu, kuriam panaudotas trijų sluoksnių įstiklinimas (inžinierius S. Milius). Pastatas buvo tiek sėkmingas, kad 1938 metais arch. Landsbergiui Žemkalniui pavesta vokiškame “Memelyje“ suprojektuoti vietiniams pavydą kelsiančius Klaipėdos pedagoginio instituto sporto rūmus. Na o KKI išsiugdė ne viena prieškario, pokario, stagnacijos ir jau Nepriklausomos Lietuvos sportininkų karta.

SPORTO HALĖ

Pergalė antrajame 1937 m. Europos krepšinio čempionate Rygoje sukėlė ne tik didelį patriotinių jėgų antplūdį, bet ir galvos skausmą – o kur priimsime svečius po dviejų metų?

Pirmasis pastato pavadinimas ir buvo Kūno kultūros rūmų naujoji salė

Dabar pastatui suteikiama panaši į pradin

Pradinė idėja žaisti mažoje Kūno kultūros rūmų salėje su mažais balkonais buvo atmesta, ir architekto inžinieriaus konstruktoriaus Anatolijaus Rozembliumo dėka pašonėje iškilo pirmoji pirmiausiai krepšiniui skirta Sporto halė, į kurią 1939 metais suplūdo tūkstančiai kauniečių… ir taip dar 70 metų ir po to!

LIETUVOS JACHTKLUBO ATVIRAS BASEINAS

Vienas iš paslaptiniausių Laikinosios sostinės sporto objektų – atviras baseinas Nemune. Lietuvos jachtklubo padalinys įsikurė prie Aleksoto tilto plaukiojančiame pastate – brandvachtoje, pastatytoje pagal inžinieriaus Kęstučio Bulotos projektą.1934 m. ties Žiemos uostu (tai yra, prie dabartinės “Žalgirio“ arenos) įrengtas atviras plaukimo baseinas.

Baseine treniruotasi ir šokinėti į vandenį

Jis tapo ir lietuviško vandensvydžio gimtine

Jis tapo profesionalaus Lietuvos plaukimo, šuoliųį vandenį, o ir vandensvydžio starto vieta.

“ŽALGIRIO“ DRAUGIJOS AIKŠTYNAS

Ar žinote legendą apie tai, kad tai lietuviai (ir estai) pirmieji po karo mokino kitus sovietų sportininkus žaisti “kanadietiškąjį“ ledo ritulį (penki prieš penkis). Ir vyko tai aikštyne priešais Kūno kultūros rūmus.

Istorinės nuotraukos leidžia matyti, kur buvo legendinis aikštynas

Dabar čia teniso kortai ir kitos įstaigos, o pokario kauniečių kartai tai buvo pagrindinių krepšinio, bokso, o žiemą išliejus ledą – čiuožimo ir ledo ritulio batalijų vieta. Aikštyno tribūnos visada užsipildydavo!

Sekančią ekskursiją apie Lietuvos olimpiečius “Gražinkime Kauną“ ketina surengti liepos 24 d.
Daugiau informacijos – 8 639 85044, grazinkimekauna@gmail.com

Šeši gražiausi Radijo kalno grožiai

Prieš šešis metus susibūrusi idealistinė viešoji įstaiga „Gražinkime Kauną“ pasirinko pačias įvairiausias veiklos sritis – tai ir parodų organizavimas, ir pasaulinės „Art Deco“ bendrijų asociacijos tuometinio lyderio Jeff Loundy vizito Kaune inicijavimas, ir praktinę medžio restauraciją skatinanti veikla.

Tačiau dar dažniau „Gražinkime Kauną“ kvietė kauniečius ir miesto svečius į ekskursijas, kurių tikslas – atpažinti kaimynystėje esančius gražiausius pastatus, susipažinti su juos sukūrusiais architektais ir dailininkais, sužinoti su apie juose gyvenusiais žymiais žmonėmis, kultūros veikėjais, ar tiesiog nuostabiais kaimynais.

Pirmoji tokia „Gražinkime Kauną“ ekskursija įvyko prieš šešis metus Žaliakalnyje, taip vadiname Radijo kalno rajone. Todėl šiandien mes, labiausiai patyrę šios vietos gidai, norime pristatyti šešias įdomiausias šio Kauno rajono vietas. Dar daugiau jų sužinoti ir pamatyti galite… mūsų ekskursijos po šią Kauno dalį metu. Taigi, pradedame…

6. STASIO KUDOKO VILA (LAIPTAI Į RADIJO KALNĄ, DAB. V. MYKOLAIČIO PUTINO GATVĖS – BUV. ALTŲ – TĘSINYS)

XX a. 3 dešimtmetį, įtvirtinus Lietuvos nepriklausomybę, Kauno miestas pradėjo plėstis nuo cariniu laiku suplanuoto Naujamiesčio link Žaliakalnio šlaitų. Viršuje susiformavo naujos Vaižganto (po rašytojo mirties) ir Perkūno alėjos gatvės. Tačiau nedaugelis kauniečių išdrįso statyti savo pastatus šlaito viduryje (kaip Los Andželo Bevelri Hilse). Vienas iš tokių buvo sau ir savo šeimai vilą pasistatęs architektūros mokslų daktaras Stasys Kudokas (1898 – 1988), mokslus baigęs Romoje ir Milane. Ją ir šiandien puošia ne tik Broniaus Pundziaus skulptūra „Motinystė“, bet ir fantastiški architektūros sprendimai (garažas 3-ame aukšte). “Gražinkime Kauną“ kiekvieną rugsėjį pamini dr. arch. Kudoko jubiliejų. Galbūt ateis diena kai dr. arch. Kudoko vardu vadinsis ir laiptai, kur jis ir gyveno.

Be jo, kylant į Radijo kalną, pažymėtinos puikiai reljefą išnaudojusios arch. Arno Funko vilos – Užsienio reikalų departamento direktorius Juozo Norkaičio bei Finansų ministerijos Valtybės kontrolės departamento bendrosios revizijos departamento direktoriaus Stasio Stašio namai. Toje pačioje gatvėje verta pažymėti ir Trakų 27 d. įsikūrusia vilą kuri gal ir visame mieste artimiausia vokiškam Bauhausui ar funkcionalizmui privačioje statyboje.

5. VILA “EGLUTĖ“, VAIŽGANTO g. 25

Bronislavos ir Petro Klimų vila „Eglutė“, skurta 1929 metais – viena iš vietos legendų, skirta XX a. Lietuvos atgimimo ir literatūros legendai Juozui Tumui – Vaižgantui karšinti. Jis svajojo čia parašyti memuarus. Deja, dėka Vizbaro suorganizuotos pavasariškai – žiemiškos iškilos rašytojas peršalo, ir 1933 m. čia buvo… pašarvotas.

Vaižganto laidotuvių nuotrauka iš Kupiškio muziejaus archyvų

VšĮ „Gražinkime Kauną“ aktyviai dalyvavo, kad šiam pastatui būtų suteiktas kad ir vietinės reikšmės kultūros paveldo statusas. Tikimės, kad jis bus atvertas visuomenei, kad dar daugiau būtų sužinota apie pirmuosius Radijo kalno naujakurius – Vaižgantą, signatarą Klimą, vėliau – ir Švedijos konsulatą.

4. SUGIHAROS NAMAI, VAIŽGANTO G. 30

Viešosios įstaigos „Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ (įsteigtas 1999 m.) muziejus – tai ne tik vienas iš stipriausių privačių muziejų Lietuvoje, kurį kasmet aplankydavo tūkstančiai lankytojų iš Japonijos, Izraelio ir kitų antifašistinių šalių. Jis pasakoja nuostabią istoriją apie tai, kaip Japonijos buvimo „Šiaurės Kasablankoje“, t.y. Kaune 1939 – 1940 m. japonų konsulo Čijūnės Sugiharos dėka nuo tikros mirties buvo išgelbėta tūkstančiai žydų iš Šiaurės Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių.

Pedagogas ir architektas Juozas Milvydas

Mes, Kauno gidai, prisimename ir labai gabų pačio pastato architektą Juozą Milvydą (1914 – 1941), kuriam likimas ir atsitiktinė kulka Birželio sukilimo metu atskaičiavo ne daugiau, nei kitam to laiko herojui Vytautui Mačerniui.

5. PURICKIO NAMAI, VAIŽGANTO G. 13

Daugelį gražių šio Kauno vilų rajono namų tenka pažinti iš išorės, bet norėtųsi primti ir vieną iš pastatų, žavėjusių šį Kauno rajoną ir iš vidaus. Tai Vaižganto gatvėje 1930 metais pastatydintas diplomato, žurnalisto, karštą gyvenimą mėgusio publicisto dr. Juozo Purickio namas, kurį suprojektavo Baltarusijos liaudies respublikos veikėjas ir trispalvės vėliavos kūrėjas Klaudijus Dušauskas – Duž.

Karščiausius vakarėlius čia rengė garsus rinkodarininkas, Fordo sūnaus bendramokslis Vytautas Andrius Graičiūnas ir jo žmona aktorė bei režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, (better known as Une Baye čia gyveno pats Vincas Mykolaitis Putinas su pačia Salomėja Nerimi, čia kūrė didžiausias Kauno „art deco“ genijus profesorius Tadas Lomsargis… Visko net neišpasakosi.

Unė Babickaitė (Baye) kaunietiškoje kompanijoje 1936h., LTMKM archyvai

GARBINGI PAMINĖJIMAI (HONORABLE MENTIONS)

Mūsų šešetukas neleidžia paminėti visų šiame Radijo kalno rajone išsiskiriančių pastatų, menančių žymius architektus, menininkus, kultūros veikėjus. Pavyzdžiui, panašiai, kaip Purickio namai, istorine verte ir dar geriau išsaugotu interjeru pasižymi Julijos Jablonskytės-Petkevičienės namai, esantys Perkūno al. Savo architektūra žavi ir Felikso Bielinskio, Kudoko mokinio ir vieno iš „modernistiškiausių“ Kauno pokario architektų vila, įsikūrusi taip pat Vaižganto gatvėje.

Radijo stoties rajonas taip pat išsiskiria unikaliu M. K. Čiurlionio lietuvių dailės muziejaus filialu – scenografo Liudo Truikio ir aktorės Marijonos Rakauskaitės namais-muziejumi, įsikūrusiu Edmundo Fryko gatvėje. Šio garsaus tarpukario Kauno kūrėjo (greičiausiai, lenko) vardu pavadinta ne tik buvusi Lermontovo gatvė, bet ir šeimos dvarelis bei laiptai, vedantys į Bažnyčios gatvę.

Kauno technikos kolegijos, padėjusios atstatyti kryžių, nuotrauka

Radijo kalno pakriaušėje – ir gūdžius pokario metus menantis kryžius, primenantis iš Kauno geležinkelio stoties pokario metais vykdytus trėmimus. Metalinį tremtinių kryžių pagamino kalvis Zenonas Baranauskas.

Viena iš įdomiausių rajono įžymybių – tai ir šių laikų istorija, namas, kuriame gyveno žymus krepšininkas, Kauno garbės pilietis Arvydas Sabonis su šeima. Bet tai… jau kitos „Gražinkime Kauną“ ekskursijų serijos, skirtos Laikinosios sostinės sportui ir krepšiniui, dalis.

6. SVARBIAUSIAS OBJEKTAS – PIRMASIS KAUNO RADIOFONAS – RADIJO STOTIS

Radijo kalno titulas šiai Žaliakalnio daliai suteikta ne atsitiktinai. Būtent iš čia, ant kalno kadaise skirtam cariniam kibirkštiniam telegrafui, savo transliacijas 1926 m. birželį pradėjo Lietuvos radijas. Jau netrukus bus šimtmetis kai iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Iš čia iš pradžių buvo transliuojama muzika, žinios, vėliau transliacijos nusikėlė į Laisvės alėją.

Radijo kalnas

Nepaisant to, visai Lietuvai ir pasauliui ir toliau tarnavo būtent šioje Žaliakalnio dalyje įrengti ant dviejų 150 metrų aukščio stulpų įrengti 1961 metro banga (153 kHz) dirbantys siųstuvai. Tai – ir modernizmo stiliaus paminklas, ir savotiškas „tribute“ to meto Lietuvos technologinei ir kultūrinei pažangai. Tiesa, JAV konsultas Robertas Heingartneris skundėsi, kad kol nuo Žaliojo kalno „kalė“ Lietuvos radijo transliacija, ji užgoždavo viską, ir jis negalėjo klausytis operų iš Vienos…

Štai kaip atrodė LRT prieš beveik 100 metų

Tačiau nepraėjo nei keletas metų, ir sumanūs lietuviai pradėjo savo operų tiesiogines transliacijas iš Valstybės teatro. Bet tai, kaip sakoma, jau šiek tiek kita istorija….

Dar daugiau apie Radijo kalno bokštus, jų legendas ir tarpukariu sužinosite, prisijungę prie mūsų ekskursijos 2021 metų birželio 26-ąją, šeštadienį. Ją tradiciškai pradėsime nuo Kauno Soboro (iš Laisvės al. pusės) 12,30 val. (arba, pusę pirmos). Dėl ekskursijos tematinio pakartojimo kreipkitės – grazinkimekauna@gmail.com.

„Medžio talka“- projektas atvėręs ir naujas darbo galimybes

2020 metų gruodį baigėsi du metus Žaliakalnio seniūnijoje trukęs Kauno kolegijos ir VšĮ  „Gražinkime Kauną“ projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“.

Per projekto laiką prie projekto prisijungė 20 jaunesnių nei 40 metų Žaliakalnio gyventojų, tarp jų – dar dėl darbo neapsisprendę kolegijos absolventai, motinystės atostogose esančios jaunos mamos, kiti ekonomiškai neaktyvūs šios Kauno seniūnijos gyventojai.

Projekto „Medžio talka“ tikslas buvo padėti įgyti žinių apie medžio darbus, suvenyrų gamybą ir verslo vadybos, įgauti motyvacijos bei įgyti naują pomėgį ar net profesinius įgūdžius, ir taip tapti ekonomiškai aktyviais.

Pradėjo medžio restauracijos verslą

Žaliakalnyje gyvenantys pirmųjų metų projekto dalyviai Paulius ir Rūta Žaliaduoniai jau įsteigė savo verslą, medienos gaminių atnaujinimo ir restauracijos bendrovę UAB “Laikas Medžiui“.

Pirmuoju dideliu iššūkiu naujam verslui tapo Pirmosios Respublikos laikais Alytaus rajone, netoli Miroslavo, Kurnėnuose statytos mokyklos medinių elementų restauracija. Tam kauniečiai medžio restauratoriai ir studijavo tarpukario langų katalogus bei reklaminius lankstinukus, bendravo su medžio meistrais Jungtinėse valstijose.

Kauniečiams išties pavyko unikalios “amerikoniškos“ mokyklos restauracija. Apie restauracijos projektą, kuriame dalyvavo ir Žaliakalnio bendrovė rašė architektūros portalas “Pilotas.lt“

Kursuose patirtį įgavo ir savo verslo – UAB “Laikas medžiui“ įkūrėjai

“Medžio talkoje“ mes susipažinome su medienos apdirbimo įrankiais, įgijome pirmuosius įgūdžius. Svarbiausia – projektas suteikė supratimą, kad tokia veikla mums išties patinka“, – sakė “Laikas Medžiui“ vadovas Paulius Žaliaduonis.

Domisi ir suvenyrų gamyba

“Medžio talkos“ dalyvė, jauna mama Zita Valavičienė irgi jau grįžo į darbo rinką, dirba savo profesijoje – konditere. Tačiau laisvalaikiu neužmiršta ir projekto metu įgytų įgūdžių.

Daug gerų idėjų kilo ir jaunoms Žaliakalnio mamoms skirtuose užsiėmimuose

“Man labiausiai patiko projekto užsiėmimai “Kuriame grožį“, susiję su keramikos, metalo apdirbimo gaminant suvenyrus tema. Įsiminė ir dirbtuvės, susijusios su audiniais – batikos kūrimu, vilnos vėlimu, dažymu ant šilko.

Ir pasibaigus “Medžio talkai“, domiuosiu juostų vijimo tema. Užsirašiau į augalinių dažų panaudojimo kursus“, – apie savo tolesnį kelią pasakojo kaunietė Zita.

Abi mokymų metų kartos susitiko baigiamajame seminare

Žaliakalnio Aukštaičių gatvėje ir pastebimas medinis namelis su restauruotomis durimis bei dekoratyviniu saulės elementu. Čia rudenį susibūrė abiejų metų “Medžio talkos“ kartos ir bendroje talkoje, vadovaujant Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo programos dėstytojui Aurelijui Blažinauskiui, atliko medinio namo detalių restauracijos darbus.

Žaliakalnio medinuko kieme bendram darbui rinkosi abejų dvejų metų projekto dalyviai

Bendruomenei skirta iniciatyva susidomėjo ir portalai “Kas vyksta Kaune“, “Kaunas pilnas kultūros“ bei “Delfi.lt“.

Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ buvo vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“.

Su “Medžio talkos“ projektu galima susipažinti specialiai įsteigtame socialinio tinklo “Facebook“ profilyje .- .

“Medžio talkos“ seminaro metu restauruotos Žaliakalnio medinuko detalės

2020 metų rugsėjo pabaigoje “Gražinkime Kauną“ ir socialinio partnerio Kauno kolegijos vykdyto projekto “Medžio talka“ dalyviai savaitei susibūrė Kauno Žaliakalnio Aukštaičių gatvėje, kur buvo restauruotos dvejos autentiško medinuko durys bei dekoro elementai.

Medinį namą 1928 m. pastatė ir jame su šeima gyveno karininkas, Lietuvos Šaulių sąjungos vado adjutantas Antanas Gedmantas. Šiandien čia gyvenanti dailininkė grafikė Aistė Ramūnaitė ne tik saugo savo senelių šeimos atminimą, bet ir nuolatos rengia Žaliakalnio bendruomenei skirtus meninius renginius.

Aukštaičių g. kieme savaitei įsikūrė medžio meistrų dirbtuvės

Seminaras buvo suplanuotas dviejų metų trukmės projekto “Medžio talka“ pabaigoje – remdamiesi socialinės atsakomybės ir darnios plėtros principais, jo dalyviai skyrė savo darbą Žaliakalnio bendruomenei.

Darbams vadovavo Kauno kolegijos dėstytojas Aurelijus Blažinauskis

„Džiugu, kad į šį praktinį seminarą-dirbtuves įsitraukė ir pirmųjų metų projekto “Medžio talka“ dalyviai, kurie jau yra įsteigę savo verslą – UAB „Laikas medžiui“ – ir dirba medžio restauravimo srityje“, – džiaugėsi praktiniam seminarui-dirbtuvėms vadovavęs Kauno kolegijos Menų akademijos Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo studijų programos dėstytojas Aurelijus Blažinauskis.

Renovuotas beveik šimtamečio medinio pastato medinis langelis

Bendruomenei svarbų projektą medžiagomis parėmė įmonė UAB “Restauracijos medžiagos“ – dažai24 .

Apie dirbtuves „Medžio talka Žaliakalnio medinukams“ taip pat informavo portalai Delfi.lt“, “Kas vyksta Kaune“ ir “Kaunas pilnas kultūros“.

Projektas 08.6.1-ESFA-V-911-02-0003. „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ buvo 2 metus vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“.

Sėkmingai vyksta mokymai „Kuriame grožį“ jau antrai projekto „Medžio talka“ kartai

Sausį ir vasarį Žaliakalnyje toliau sėkmingai vyksta Kauno kolegijos ir viešosios įstaigos „Gražinkime Kauną“ socialinio projekto „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui” mokymai “Kuriame grožį”.

Ir šią žiemą kurti grožį mokėsi motinystės atostogose esančios, todėl ekonomiškai neaktyvios  jaunos (iki 40 metų) Žaliakalnio seniūnijoje gyvenančios mamos.

Kūrybinės dirbtuvės vyko jaukiose Kauno kolegijos auditorijose

Moterims  projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui” skyrė užsiėmimus, kurie siekė padėti atrasti naują įdomų užsiėmimą miesto amatų srityje ir taip galimai grąžinti į darbo rinką.

Ekonomiškai neaktyvioms mamoms suteikti nauji miesto amatų žinių pagrindai

“Kuriame grožį” autentiškus lietuviškus šiaudinius sodus sukurti mokė tautodailininkė  iš Kaišiadorių rajono Ramutė Šilkūnienė, originalią šventinę edukaciją apie aromatus ir natūralius kvepalus vedė kaunietė parfumerė Rūta Špakauskienė.

Sausio mėnesį kūrybinių dirbtuvių lankytojos mokėsi pinti lietuviškas vytines juostas su meistre Vilija Ratautiene, lipdyti ir spalvinti keramiką su dirbtuvių “Kita Neries pusė” nare Laima Mačiulaityte, kurti suvenyrus iš žalvario su metalo plastikos meistre Inga Šilkūnaite.

Žinias perteikė dailininkė grafikė, pedagogė Indraja Raudonikytė

Retą geometriškų staltiesėlių iš lino kūrimo būdą pristatė tautodailininkė Danutė Juškienė, estetiškos fotografijos paslaptis atskleidė fotografė Renata Kilinskaitė, o dailininkė grafikė Indraja Raudonikytė surengė unikalių Užgavėnių kaukių tvariu būdu (iš antrinių žaliavų) gamybos dirbtuves.

Nuo vasario į socialinį projektą įsijungs ir profesionalai, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo dėstytojai –  Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos koordinatorė Sigita Grabliauskaitė, tekstilės meno studijų programos dėstytoja Birutė Sarapienė, medžio meistras Aurelijus Blažinauskis.

“Kuriame grožį“ dalyvės mokėsi kurti tvariai, panaudojant antrines medžiagas

Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“

Pavasarį į užsiėmimus projektas kvies ne tik esančias motinystės atostogose, bet ir visus ekonomiškai neaktyvius ne vyresnius nei 40 m. Žaliakalnio seniūnijos gyventojus.

Apie kūrybines dirbtuves nuolatos praneša “Facebook“ puslapis “Medžio talka“

Visos projekto naujienos skelbiamos specialiame socialinio tinklo “Facebook” profilyje – www.facebook.com/MedzioTalka

Nuotraukos – Ievos Sutkaitytės, Kauno kolegija

Ekskursija apie senuosius miesto kino teatrus – ir Naujamiestyje, ir Žaliakalnyje

Šiais metais sukanka 100 metų, kai Laikinojoje Sostinėje duris atvėrė pirmasis jau Nepriklausomos Lietuvos laikais įkurtas kino teatras „Palas“, veikęs viename pastate su populiaria Perkovskio (Perkausko) kavine. Ta proga kartu su nauja mūsų šio sezono talkininke, Kauno mylėtoja ir daugelio straipsnių apie jį autore Marija Oniščik pristatėme ekskursiją apie „smetoniškų laikų“ Kauno kinematografą, populiariausią to meto pramogą.

Ekskursija, kuri pirmiausia nusiteisia Laisvės alėja, paprastai pradedame pačiame Laisvės alėjos gale, ties sankryža su Šv. Gertrūdos gatve ir Savanorių prospekte. Čia, dabartiniame Kauno apylinkės teismo rūmų pastate, dar gubernijos laikais pradėjo veikti pirmasis aplamai miesto kino teatras. Netoliese – ir vietos, kuriose veikė vasaros kino teatrai – o jie buvo suplanuoti ir neišlikusiame Žydų banko pasaže, ir miesto sode prie Valstybės teatro.

Valstybinio lėlių teatro vietoje veikė kinas “Odeon“, vėliau pavadintas “Gloria“

Vienas po kito pristatomos žavingos Laisvės alėjoje veikusių kino teatrų – „Odeon“, „Oaza“, „Kapitol“, paslaptingojo „A.T.“ istorijos. Architektūrine prasme vieni įdomiausių – dar tarpukariu perstatytas „art deco“ stiliaus Vladimiro Dubeneckio projektuotas „Metropolitain“ (dabar čia Valstybinis Kauno dramos teatras) ir vis blogesnės būklės Karolio Reisono „Forum“ (mums geriau žinomas kaip „Laisvė“).

Vienas iš įdomiausių architektūriškai buvo Vl. Dubeneckio suprojektuotas “Metropolitain“, dabar “susiliejęs“ su Kauno valstybiniu dramos teatru

Neilgai savo kino teatru „Romuva“ 1940-aisiais pasidžiaugė investuotojai broliai Steikūnai ir architektas Nikolajus Mačiulskis, jis buvo nacionalizuotas. Vis dėlto likimas būtent šiam kino teatrui Laisvės alėjoje lėmė ilgaamžiškiausią likimą, jis dabar restauruojamas, ir galbūt Kaunas turės veikiantį „art house“ lygio kino teatrą. Į jį taip pat vieną dieną užsuks ekskursija.

Žaliakalnio “Aušroje“ išlikęs autentiškas tautinio modernizmo dekoras

Atkakliausieji ekskursijos lankytojai pakviečiami pakilti funikulieriumi į Žaliakalnį – XX amžiaus IV dešimtmetyje sparčiai augęs ir turtėjęs rajonas turėjo savo kino teatrus. Ir šiandien galima aplankyti kazino virtusią „Pasaką“, apleistą dr. Stasio Kudoko „Dainą“, vietas kur veikė kino teatrai „Banga“ ar „Holyvudas“. Aušros gatvėje užsukame į pastatą, kuriame buvo viena iš moderniausių prieškario pramogų vietų, kinas „Aušra“ – čia dar galime pamatyti ant grindų autentišką ornamentą, sukurtą dailininko Rimto Kalpoko.

Šančių ekskursijų festivalio metu pasakojome apie Šančiuose buvusius kinus

Tai dar ne istorijos pabaiga, nes Laikinoji Sostinė turėjo ir daugiau kino teatrų – Šančiuose veikė vietos  fabriko karščiu šildomas „Saturn“ ir legendinė „Lira“, Vilijampolėje dar I pasaulinio karo metais startavo „Union“, o vėliau – „Lituanica“, Aleksote – „Pašvaistė“ , Panemunėje – dar viena „Aušra“.

Ir vasarą, ir rudenį kviečiame jus į ekskursiją, kuri daug papasakos ne tik apie Laikinosios sostinės kino teatrus, bet ir verslo, politikos, pramogų ir muzikos pasaulį!

Žiemą Žaliakalnio mamos mokėsi amatų

„Gražinkime Kauną“ ir Kauno kolegija šią žiemą toliau sėkmingai įgyvendino socialinį projektą „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“, kuriuo jaunoms (iki 40 m.) Žaliakalnio seniūnijoje gyvenančioms mamoms buvo padedama įgyti įgūdžių amatų, suvenyrų gamybos srityse.

Nuo 2018 m. gruodžio iki 2019 m. vasario mėnesio patyrę dėstytojai (daugiausiai iš Kauno kolegijos) motinystės atostogose esančioms, todėl ekonomiškai neaktyvioms  jaunoms mamoms skyrė užsiėmimus, kurie gali padėti atrasti naują įdomų užsiėmimą ir taip galimai grąžinti į darbo rinką.

Pažintį su amatais mamytės pradėjo nuo kalėdinių šiaudinių sodų kūrimo

Gruodį užsiėmimus atidarė ir prieš Šv. Kalėdas surengta individualių kvepalų kūrimo sesija, kurią pristatė aromaterapeutė, parfumerė Eglė Jonaitytė bei  unikalių lietuviškų šiaudinių sodų kūrimas, kurį dėstė meistrė, tautodailininkė Danguolė Juralavičienė.

Sausį veiksmas persikėlė į Kauno kolegijos Stiklo, odos ir tekstilės dirbtuves Mickevičiaus g.

Po Naujų metų į edukacinius procesus įsijungė patyrę Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dėstytojai, Dailininkų sąjungos nariai – B. Sarapienė, D. Daukšienė, L. Grabauskienė, S. Grabliauskaitė, A. Blažinauskis. 

Užsiėmimuose buvo galima išmokti ir medžio dekoro.

Ši menininkų ir pedagogų komanda jaunoms Žaliakalnio mamoms pristatė platų spektrą įvairiausių taikomosios dailės disciplinų – nuo medinių įrankių, žaislų, suvenyrų gamybos bei medinių baldų restauracijos iki darbo su stiklo, odos, batikos, vilnos vėlimo, tapybos ir piešimo ant stiklo, keramikos technikomis.

Užsiėmimus mamos baigė darbais keramikos dirbtuvėse.

Pasibaigus praktiniams užsiėmimams, mamos turėjo progą apsilankyti Kaziuko mugėje Vilniuje. Pavasarį jos galėjo gauti konsultacijas psichologijos, teisės pagrindų, vadybos, pardavimų srityse.

Naujas nemokamų mokymų ciklas, skirtas jaunoms Žaliakalnio mamoms, vyks artėjančią žiemą, tai yra – 2019 m. gruodį – 2020 m. vasarį.

Projektas „Medžio talka: profesiniai įgūdžiai ir motyvacija ekonomiškai neaktyviam Žaliakalnio jaunimui“ vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę 08.6.1-ESFA-V-911 „Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“