Kovą iš naujo startavo ekskursijų ciklas “Kaunas. Iš vidaus.“

2022-ųjų kovo mėnesį “Gražinkime Kauną“ pakvietė miestiečius į atnaujintą ekskursijų ciklą “Kaunas. Iš vidaus“, kurio metu susipažįstame su žymių Laikinosios Sostinės pastatų architektūra, interjeru, menu, istorija ir šiandiena. Einamieji metai paskelbti Lietuvos universitetų metais, tad ekskursijų objektais tapo istoriniai prieš 100 metų Kaune įsteigto Lietuvos universiteto ar dabartinių miesto aukštųjų mokyklų pastatai.

Ciklo preliudija tapo Vasario 16-osios proga surengta viešnagė dabartiniame Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete. Juk būtent čia lygiai prieš 100 metų buvo priimtas pirmasis Lietuvos universiteto statutas.

Pastatą dar 1914 metais kaip Komercijos mokyklą suprojektavo inž. Aleksiejus Skrynikovas.

Universiteto auloje gidė Marija Oniščik pristatė pastato (kuriame įsikūrė carinė Komercijos mokykla, o 1921 m. – ir Aukštieji kursai) istoriją, čia dirbusius fakultetus, jo profesūrą. Pirmuosius penkerius Lietuvos universiteto veiklos metus šie rūmai buvo pagrindinis jo pastatas. Ekskursantai turėjo progos apžiūrėti ir jo vitražus, unikalias architektūros detales.

Atėjus kovui, “Gražinkime Kauną“ ekskursiją priėmė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakultetas, taip pat Lietuvos universiteto tradicijų tęsėjas. Jo neoklasicistinius neseniai renovuotus rūmus Mickevičiaus gatvėje suprojektavo viena ryškiausių Pirmosios Respublikos architektūros žvaigždžių Vladimiras Dubeneckis. Sužinojome daug pastato paslapčių, tame tarpe apie tai, kur pokario metais buvo slepiami transantlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno kūnai.

Viena iš ryškiausių buv. VDU Medicinos fakulteto scenų – Vlado Lašo vardo auditorija

Vizito metu ekskursantai turėjo progą pasigrožėti ir gretimu, su rūmais sujungtu ir LSMU taip pat tarnaujančius pastatu. Buvusią Valstybės draudimo įstaigą 1932 metais suprojektavo arch. Aleksandras Gordevičius, jo fasadą puošia garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro bareljefai.

Lietuvos universitetui tarnavo ir rūmai Donelaičio gatvėje, kuriuose dabar įsikūrę Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, o kadaise – Kauno tvirtovės administracinių pastatų komplekso Inžinierių valdybos rūmai. Gidė Marija atkreipė dėmesį į dar nuo Gubernijos laikų išlikusią laiptinę ir papasakojo, kaip studentai auditorijas dalinosi… su tuometine Vidaus reikalų ministerija.

Rūmuose – ir technikos paveldo paminklas, autentiška prof. K. Vasiliausko Medžiagų atsparumo laboratorija

Netrukus persikėlėme į kitą gatvės pusę, ir pamatėme buvusius Didžiuosius Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto rūmus, kurie buvo pastatyti kaip Valstybės spaustuvė. Ekskursijos dalyviai sužinojo, kad čia veikė  Matematikos – gamtos, Humanitarinių mokslų ir Teologijos – filosofijos fakultetai, vietą rado ir tuometė Švietimo ministerija. Šiandien aukštojo mokslo tradicijas tęsia KTU Ekonomikos ir verslo fakultetas bei šlovingą savo įkūrėją prof. Vaclovą Biržišką menanti biblioteka.

Šeštadienio dieną ekskursijų dalyviai turėjo progą pirmą kartą apsilankyti ir dar viename architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio prieškario metais projektuotame pastate. Šioje privačioje viloje yra rezidavęs Prancūzijos pasiuntinys, o dabar renovuotame pastate įsikūrė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centras.

Pastate – polichrominių tyrimų pagalba atkurtas dekoras, ir prie jo priderintos modernios užuolaidos

Gidas Jonas Oškinis pirmąkart čia viešintiems kauniečiams pristatė Kaune gimusio Emanuelio Levino asmenybę, o taip pat pačio pastato istoriją, šeimininkus, architektūrą ir jame eksponuojamą meno kolekciją (nuo Kazimiero Alchimavičiaus ir Prano Domšaičio per Vytauto Kasiulio ir Kazio Varnelio iki Pauliaus Juškos drobių).

Dėmesio! Ciklas “Kaunas. Iš vidaus.“ šiemet dar nesibaigė! Balandžio mėnesį toliau jums patogiai lankome įvairių Kauno aukštųjų mokyklų pastatus ne vien miesto Centre ar Naujamiestyje. Sekite pranešimus “Gražinkime Kauną“ Facebook puslapyje!

Mažiau žinomų Kauno modernizmo kūrėjų pristatymą pradėjome nuo Jono Kovalskio – Kovos

Tradiciškai kiekvieną šeštadienį pusę pirmos „Gražinkime Kauną“ kviečia susirinkti prie Kauno Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės ir siūlo ekskursiją po Kauno Centrą, Naujamiestį, Žaliakalnį.  Vieną liepos šeštadienį pakvietėme į pietinę Kauno Naujamiesčio dalį, sekdami Pirmosios Respublikos architekto Jono Kovos – Kovalskio kūrybos pėdsakais.

Iki šiol tik nedidelė dalis „didžiųjų“ Kauno modernizmo architektų yra susilaukę atskirai jų kaip asmenybių kūrybai skirtų knygų… ar brošiūrų (tiksliau ties tokia apie K. Reisoną viskas ir baigėsi). Nepanašu, kad tokios pasirodys artimiausiu metu. O juk Lenkijos ar Čekijos modernistai tokių sulaukia.

O ką jau kalbėti apie Joną Kovalskį – Kovą, kuriam pasireikšti Kaune likimas skyrė tik 4 metus nepriklausomoje Pirmojoje Respublikoje, ir dar kelis – prie pirmosios sovietų ir nacių okupacijos. Todėl pasakojant apie jo veiklą, teko remtis ir išeivijos šaltiniais, pavyzdžiui, Čikagoje leistu „Draugu“, kur apie architekto kelią pasakojo jo asmeninis draugas Jurgis Okunis.

Geriausiai žinomo architekto portreto versija iš išeivijos “Draugo“

Jonas Kovalskis Kova gimė 1906 metų vasarą netoli Daugailių, dabartiniame Utenos rajone. Jis priklausė būtent tai talentingų Lietuvos piliečių kartai, kurią siųsdavo pasimokyti į užsienį. Ukmergės gimnazijos absolventui Jonui teko daug „prancūziško“ skonio, tai yra 21-erių metų jaunuolis pradeda studijas Regioninėje architektūros mokykloje (Ėcole Regionale d’Architecture) Grenoblyje, o tarp 1930 ir 1935 metų – Aukštesniojoje Dailiųjų menų mokykloje (Ėcole Regionale Supėrieure des Beaux Arts) Paryžiuje. Taigi, dar vienas atvejis, kai gidas, klausiamas – „O koks buvo ryšys tarp paryžietiško „Art Deco“ ir Kauno?“ gali atsakyti – tiesioginis!

1935-iaisiais į Tėvynę grįžęs Kovalskis iš pradžių gauna darbą tik Kauno miesto Statybos inspekcijoje, bet energingai veržiasi į Laikinosios sostinės architektų elitą – dalyvauja Dariaus ir Girėno paminklo konkurse bei Baltijos valstybių bendro paviljono pasaulinėje 1937 metų Paryžiaus parodoje konkurse. Projektai nors ne laimintys, bet nebuvo prasti – po metų eksponuoti tradicinėje Dailės parodoje, Architektų sekcijoje. Ir dar būtent jam patikimas vienas iš įdomiausių ir atsakingiausių darbų – kaip skelbia pasakojimai, aplankius ir Marienburgą (dab. Malborkas), pasisėmus žinių, Kudoko Karininkų Ramovėje suprojektuoti istoristinį Vytauto Didžiojo menės – seklyčios interjerą. Nuo jo pradėjome ir savo ekskursiją.

Vizitas Karininkų Ramovės Vytauto Didžiojo menėje visada susilaukdavo daug dėmesio

Galbūt šis darbas, galbūt didelis darbštumas ir profesionalumas lėmė, kad Kovalskis greitai daro ir karjerinį šuolį – nuo 1937 metų architektas (priminsime, jam tada sukako 31-eri metai) tampa Kauno savivaldybės Planavimo dalies vedėju. Tuo pačiu metu, pradeda pildyti didelis XX a. 4 deš. pabaigoje įgyvendintų darbų sąrašas – tai ir kun. Adolfo Sabaliausko–Žalios Rūtos prašymu suprojektuota Mieleišių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčia prie Biržų, ir Šaulių namai Veiveriuose, ir Panevėžio kraštotyros muziejus, ir dalis centrinių „Pienocentro“ sandėlių šalia dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto Kaune. Būtent ten atrasti unikalaus modernizmo ir savito tautinio stiliaus lydinio ir keliavo mūsų ekskursija.

Pienocentro centrinės pieninės pastatų komplekso sandėlis, nuotr. KPD / Laima Markevičiūtė

Įdomu tai, kad Jonas Kovalskis spėjo pasireikšti ir kaip urbanistas – suplanavo Ąžuolyno parką, Zoologijos sodą, Kulautuvos kurortą. Pasak Okunio, jo plunksnai priklauso ir toks į ateitį orientuotas darbas kaip Kauno magistralių planas. Teigiama, kad įvairiapusis kūrėjas projektavo ir baldus – konkrečiai, skirtus Klaipėdos pedagoginiam institutui ir Seimo prezidiumui Kaune, o šios srities jo gyvenimo viršūne tapo Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčiai suprojektuota tautiniais ornamentais puošta monstracija.

Nuo 1937-ųjų architektas atsiskleidžia ir kaip daugelio mėgstamas, mylimas pedagogas – nuo 1937 metų dėsto Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune, nuo 1939-ųjų ir Vytauto Didžiojo universitete, trumpai per karą buvo jo Architektūros katedros vedėjas bei nuo 1940-ųjų Kauno taikomosios dailės institute, vadovauja ten įkurtai Dekoratyvinės architektūros studijai. 1944 metais tenka trauktis į Vakarus, tarp 1947-ųjų ir 1949-ųjų dėsto Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene.

Toliau – Amerika, Čikaga, kur kartu su žmona Brone Lukšaite – Koviene 1950 metais įkuria nuosavą architektūros studiją. Galbūt todėl Kovai – Kovalskiui patikima projektuoti žymiausius šio miesto XX a. 6 deš. mūsų išeivijos pastatus – Šv. Kryžiaus parapijos seselių vienuolyną (1954 m.), Marijonų vienuolyną ir laikraščio „Draugas“ būstinę (1956 m.) bei Jėzuitų koplyčią, vienuolyną ir Jaunimo centrą (1958 m.).

Mūsų ekskursija baigėsi itin ryškiu, deja neišpildytu Kovos – Kovalskio projektu – Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos Motinos ir vaiko muziejaus rūmais, kurie buvo planuoti pastatyti sklype Laisvės al. 16. O juk projekte atsispindi visas architekto talentas tuo metu madingiausiame modernizmo su funkcionalizmo pakraipa stiliuje.

Štai kaip Sitkūnų radijo stortį prie Kauno suprojektavo Jonas Kovalskis

Čia dar nenorėtume dėti taško, nes ir po ekskursijos toliau domimės jo palikimu. Tiesiog su širdies skausmu rudenį teko pamatyti dabartinę architekto suprojektuotos Sitkūnų (tada vadinta – Baptų) radijo stoties būklę. Tačiau žiūrėkime į ateitį… labai domina tokie Kovos Kovalskio projektai, kaip turistų namai Klaipėdoje ir Nidoje. Galbūt juos pavyks išvysti vasaros mėnesiais.

Ekskursijose pažymėjome aukštojo mokslo Kaune pradžios šimtmetį

Sausio 27 dieną sukanka lygiai šimtas metų, kai 1920 m. Kaune buvo įsteigta pirmoji aukštoji mokykla miesto ir Pirmosios Respublikos istorijoje – Aukštieji kursai. Ta proga “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į ekskursijas iš ciklo “Kaunas. Iš Vidaus“ pristatančias XX a. 3 deš. buvusius Lietuvos universiteto Pirmuosius ir Didžiuosius rūmus. 

Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą

Pirmiausiai ekskursantai rinkosi A. Mickevičiaus gatvėje, šalia dabartinio KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto. Gidė Marija Oniščik pristatė pastatą, kuris projekto autoriaus (ar, kaip sužinojome, pirkėjo) inžinieriaus Aleksejaus Skrynikovo dėka atvėrė duris kaip Komercijos mokykla prieš pat I pasaulinį karą.

KTU ekspozicijoje saugomas ir prof. arch. Mykolo Songailos projektas rūmams.
Pastato viduje ir šiandien galima rasti unikalių detalių – laiptus su metaliniais ornamentiniais turėklais, vestibiulio sienų dekoro piešinius, metlacho plyteles, net langų rankenėlėms, atrodo, daugiau kaip 100 metų. Išsaugota Didžiosios Aulos interjero visuma, čia vykstantiems posėdžiams ir minėjimams šviečia tas pat šviestuvas.

Ekskursijos dalyviai galėjo pačiupinėti autentišką šiuose rūmuose studijavusių vinjetę

Po I Pasaulinio karo pastatas iš karto atiteko Aukštiesiems kursams ir nuo 1922 m.  penkerius metus buvo vieninteliai Lietuvos universiteto rūmai, kur buvo Teisės bei Matematikos – gamtos fakultetų auditorijos. Kas metus po kadencijos demokratiškai keisdamiesi dirbo Universiteto rektorius ir Teisės fakulteto profesorius Mykolas Romeris, profesoriai Vincas Čepinskis, Tadas Ivanauskas, Petras Leonas, Kazimieras Baršauskas ir kiti. Vieno iš Lietuvos universiteto įkūrėjų ir rektorių (1928 – 1929 m.) chemiko inž. Prano Jodelės giminės taip pat dalyvavo ekskursijoje.

Apie Lietuvos universiteto istoriją, pastatus ir rektorius pasakojo dr. Marija Oniščik

Gidė Marija papasakojo apie tai, kad pastatą prof. arch. Mykolas Songaila ketino perstatyti ir padaryti dar iškilmingesniu, tačiau planai buvo atidėti. Buvo prisimintas Fizikos ir chemijos institutas Aleksote, šalia buvusi Observatorija (bei planai ten įrengti visą universiteto miestelį), Humanitarinių mokslų studijos Kalnų (dab. Putvinskio gatvėje), Antrieji rūmai ant K. Donelaičio ir Gedmino gatvių kampo bei ten pat šalia buvę Didieji universiteto rūmai.

Ekskursantai buvo pakviesti nusifotografuoti ant buv. VDU Didžiųjų rūmų laiptų

Būtent į buvusią Valstybės spaustuvę, vėliau Didžiuosius Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, o dabar – KTU Ekonomikos ir verslo fakultetą Gedimino gatvėje keliavome toliau. Po pastatą ekskursiją vedė gidė Neringa Daniulaitienė, apie Lietuvos universiteto istoriją atskirą paskaitą skaitė prof. Irena Leliūgienė.

Daug akademikų portretų – nuo Kalpoko iki Neemijos Arbit Blato tapybos – saugo KTU biblioteka

Iš prof. I. Leliūgienės ekskursijos dalyviai  išgirdo unikalių istorijų apie universiteto rektorius Stasį Šalkauskį, Aukštųjų kursų iniciatorių matematiką Zigmą Žemaitį. Sužinojome, kur buvo Zoologijos muziejaus pradžia, kur vyko žymieji Balio Sruogos teatro seminarai, kokioje erdvėje nuo 1934 m. veikė Juozo Tumo- Vaižganto muziejus.

Iš Observatorijos matosi ir kaimynystėje esanti Prisikėlimo bažnyčia

Tikru atradimu  pastato viduje tapo 1960 metais čia įkurta observatorija ir jos atsidarantis  su vaizdu į Prisikėlimo bažnyčią.

Dėkojame Kauno Technologijos universiteto darbuotojams  už galimybę surengti tokią ekskursiją šeštadienį, dėkojame doc. dr. Rimantei Hopenienei už KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto rūmų aprodymą.

Nuotraukos: Rasos Petronienės, Jono Oškinio, Neringos Daniulaitienės.