Aplankėme ir dešiniojo Nemuno kranto miestelius

2020 metų vasarą startavęs “Gražinkime Kauną“ sekmadieninių ekskursijų mikroautobusu ciklas “Pakaunės miesteliai“ liepą bei rugpjūtį atskleidė dešiniajame Nemuno krante netoli Kauno išsidėsčiusių miestelių istoriją ir dabartį.

Gidės Marijos Oniščik lydima grupė pirmiausia dešiniajame Nemuno krante pasiekė Raudondvario miestelį, tada – ir Kulautuvą. Kulautuva – itin įdomus ir intriguojantis Pakaunės objektas, tarpukario (beje, ir pokario) kauniečių poilsio ir sanatorijų vieta, kur mėgo ilsėtis lietuviai ir žydai, unikalaus vilų modernizmo atspindys.

Pirmojoje Respublikoje modernizmo forma stebino net Kulautuvos sinagoga (AUTC foto)
“Pakaunės miestelių“ grupė aplankė visą Kulautuvos modernizmą

Šiandieninė Kulautuva – modernių investicijų, turto vystymo ir naujos SPA plėtros Pakaunėje pavyzdys. Teigiama, kad artimiausiu metu sekant tikro kurorto tradicijomis miestelyje duris atvers netgi mineralinio vandens biuvetė.

Dar kitą savaitę lankėme vieną iš labiausiai raižyto reljefo miestelių visoje Lietuvoje – Vilkiją. Jei klimatas būtų švelnesnis, matyt čia, kaip kokiame Mozelio slėnyje, kiekvieną žemės pėdą išnaudotų vynuogynai. Beje, šiandien keltas jungia Vilkiją ir su kairiuoju Nemuno krantu.

Būnant Vilkijoje, tiesiog būtina aplankyti A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų

“Vilkijoje galėjome pamatyti ne tik bažnyčią ir tarpukario laikotarpio pastatus, bet ir buv. Teismo rūmus, Šv. Florijoną pagerbiančią skulptūrą, sinagogos vietą prie Nemuno, aplankysime ir Juškų muziejų“, – sako ekskursijos maršrutą sudariusi gidė Marija.

Dar kitą savaitę ekskursantai pasiekė tame pačiame dešiniame Nemuno krante, tačiau aukščiau prie Nevėžio esančius Babtus. Beje, čia prieškariu ir anksčiau buvo paskutinė garlaivio iš Kauno “stotelė“. Miesto ir apylinkių apžiūrą pradėjome 1989 m. mokytojo Juozo Sauliaus, muziejaus vadovės Marijos Markauskienės, klebono kunigo Ričardo Mikutavičiaus iniciatyva atkurto mūrinio koplytstulpio Dariui ir Girėnui. O jo pastatymo iniciatorius buvo generolas Vladas Nagevičius, projektuotojas – inžinierius Šalkauskis.

Koplytstulpis atstatytas Babtų vidurinės mokyklos direktoriaus Juozo Sauliaus, muziejaus vadovės Marijos Markauskienės, klebono kunigo Ričardo Mikutavičiaus iniciatyva.

Babtai – vienas iš ne itin daugelio Lietuvos miestelių, turinčių veikiantį, aktyvų kraštotyros muziejų, ir esame dėkingi muziejininkui Mariui Vaišnorui, kuris atėjo ir aprodė mums viską ne darbo dieną sekmadienį. Muziejuje – itin plati vietos istorijos panorama – nuo seniausių laikų glūdinčių piliakalnių tyloje ir Nevežio rimtyje, iki knygnešių ir sukilelių laikų, dvarų ir valstiečių buities, iki naujausios istorijos ir kun. Mikutavičiaus klebonavimo Babtuose 1982 – 1990 m. tarpsinio. Žinias papildė vizitas itin gražioje medinėje XIX a. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Babtų apylinkės siūlo dar ne vieną įdomybę, tad mes kitame Nevėžio krante aplankėme Piepalių piliakalnį ir verslininkas Mindaugo Šventoraičio atkurtą Babtyno – Žemaitkiemio dvarą, kuris stebino ne tik kūrybiškai sutvarkyta aplinka, bet ir originaliomis senojo transporto bei meno kūrinių ekspozicijomis.

Tarpdisciplinėje parodoje derėjo motociklai… ir Rumualdo Požerskio 70-ųjų fotografijos

Ekskursantų pageidavimo dar į ne vieną Kauno rajono miestelį grįšime ir rudenį, o kol kas pakviesime su gide Marija aplankyti ir abipus Nėries netoli Kauno esančius miestelius. Pirmoji tokia intriguojanti kelionė – jau artimiausią sekmadienį pusę vienuolikos — į prie Jonavos esančius Žeimius.

Už nuotraukas dėkojame ekskursantėms Irenai, Dainai, Linai, gidui Jonui.

Mažiau žinomų Kauno modernizmo kūrėjų pristatymą pradėjome nuo Jono Kovalskio – Kovos

Tradiciškai kiekvieną šeštadienį pusę pirmos „Gražinkime Kauną“ kviečia susirinkti prie Kauno Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės ir siūlo ekskursiją po Kauno Centrą, Naujamiestį, Žaliakalnį.  Vieną liepos šeštadienį pakvietėme į pietinę Kauno Naujamiesčio dalį, sekdami Pirmosios Respublikos architekto Jono Kovos – Kovalskio kūrybos pėdsakais.

Iki šiol tik nedidelė dalis „didžiųjų“ Kauno modernizmo architektų yra susilaukę atskirai jų kaip asmenybių kūrybai skirtų knygų… ar brošiūrų (tiksliau ties tokia apie K. Reisoną viskas ir baigėsi). Nepanašu, kad tokios pasirodys artimiausiu metu. O juk Lenkijos ar Čekijos modernistai tokių sulaukia.

O ką jau kalbėti apie Joną Kovalskį – Kovą, kuriam pasireikšti Kaune likimas skyrė tik 4 metus nepriklausomoje Pirmojoje Respublikoje, ir dar kelis – prie pirmosios sovietų ir nacių okupacijos. Todėl pasakojant apie jo veiklą, teko remtis ir išeivijos šaltiniais, pavyzdžiui, Čikagoje leistu „Draugu“, kur apie architekto kelią pasakojo jo asmeninis draugas Jurgis Okunis.

Geriausiai žinomo architekto portreto versija iš išeivijos “Draugo“

Jonas Kovalskis Kova gimė 1906 metų vasarą netoli Daugailių, dabartiniame Utenos rajone. Jis priklausė būtent tai talentingų Lietuvos piliečių kartai, kurią siųsdavo pasimokyti į užsienį. Ukmergės gimnazijos absolventui Jonui teko daug „prancūziško“ skonio, tai yra 21-erių metų jaunuolis pradeda studijas Regioninėje architektūros mokykloje (Ėcole Regionale d’Architecture) Grenoblyje, o tarp 1930 ir 1935 metų – Aukštesniojoje Dailiųjų menų mokykloje (Ėcole Regionale Supėrieure des Beaux Arts) Paryžiuje. Taigi, dar vienas atvejis, kai gidas, klausiamas – „O koks buvo ryšys tarp paryžietiško „Art Deco“ ir Kauno?“ gali atsakyti – tiesioginis!

1935-iaisiais į Tėvynę grįžęs Kovalskis iš pradžių gauna darbą tik Kauno miesto Statybos inspekcijoje, bet energingai veržiasi į Laikinosios sostinės architektų elitą – dalyvauja Dariaus ir Girėno paminklo konkurse bei Baltijos valstybių bendro paviljono pasaulinėje 1937 metų Paryžiaus parodoje konkurse. Projektai nors ne laimintys, bet nebuvo prasti – po metų eksponuoti tradicinėje Dailės parodoje, Architektų sekcijoje. Ir dar būtent jam patikimas vienas iš įdomiausių ir atsakingiausių darbų – kaip skelbia pasakojimai, aplankius ir Marienburgą (dab. Malborkas), pasisėmus žinių, Kudoko Karininkų Ramovėje suprojektuoti istoristinį Vytauto Didžiojo menės – seklyčios interjerą. Nuo jo pradėjome ir savo ekskursiją.

Vizitas Karininkų Ramovės Vytauto Didžiojo menėje visada susilaukdavo daug dėmesio

Galbūt šis darbas, galbūt didelis darbštumas ir profesionalumas lėmė, kad Kovalskis greitai daro ir karjerinį šuolį – nuo 1937 metų architektas (priminsime, jam tada sukako 31-eri metai) tampa Kauno savivaldybės Planavimo dalies vedėju. Tuo pačiu metu, pradeda pildyti didelis XX a. 4 deš. pabaigoje įgyvendintų darbų sąrašas – tai ir kun. Adolfo Sabaliausko–Žalios Rūtos prašymu suprojektuota Mieleišių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčia prie Biržų, ir Šaulių namai Veiveriuose, ir Panevėžio kraštotyros muziejus, ir dalis centrinių „Pienocentro“ sandėlių šalia dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto Kaune. Būtent ten atrasti unikalaus modernizmo ir savito tautinio stiliaus lydinio ir keliavo mūsų ekskursija.


Pienocentro centrinės pieninės pastatų komplekso sandėlis, nuotr. KPD / Laima Markevičiūtė

Įdomu tai, kad Jonas Kovalskis spėjo pasireikšti ir kaip urbanistas – suplanavo Ąžuolyno parką, Zoologijos sodą, Kulautuvos kurortą. Pasak Okunio, jo plunksnai priklauso ir toks į ateitį orientuotas darbas kaip Kauno magistralių planas. Teigiama, kad įvairiapusis kūrėjas projektavo ir baldus – konkrečiai, skirtus Klaipėdos pedagoginiam institutui ir Seimo prezidiumui Kaune, o šios srities jo gyvenimo viršūne tapo Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčiai suprojektuota tautiniais ornamentais puošta monstracija.

Nuo 1937-ųjų architektas atsiskleidžia ir kaip daugelio mėgstamas, mylimas pedagogas – nuo 1937 metų dėsto Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune, nuo 1939-ųjų ir Vytauto Didžiojo universitete, trumpai per karą buvo jo Architektūros katedros vedėjas bei nuo 1940-ųjų Kauno taikomosios dailės institute, vadovauja ten įkurtai Dekoratyvinės architektūros studijai. 1944 metais tenka trauktis į Vakarus, tarp 1947-ųjų ir 1949-ųjų dėsto Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene.

Toliau – Amerika, Čikaga, kur kartu su žmona Brone Lukšaite – Koviene 1950 metais įkuria nuosavą architektūros studiją. Galbūt todėl Kovai – Kovalskiui patikima projektuoti žymiausius šio miesto XX a. 6 deš. mūsų išeivijos pastatus – Šv. Kryžiaus parapijos seselių vienuolyną (1954 m.), Marijonų vienuolyną ir laikraščio „Draugas“ būstinę (1956 m.) bei Jėzuitų koplyčią, vienuolyną ir Jaunimo centrą (1958 m.).

Mūsų ekskursija baigėsi itin ryškiu, deja neišpildytu Kovos – Kovalskio projektu – Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos Motinos ir vaiko muziejaus rūmais, kurie buvo planuoti pastatyti sklype Laisvės al. 16. O juk projekte atsispindi visas architekto talentas tuo metu madingiausiame modernizmo su funkcionalizmo pakraipa stiliuje.

Štai kaip Sitkūnų radijo stortį prie Kauno suprojektavo Jonas Kovalskis

Čia dar nenorėtume dėti taško, nes ir po ekskursijos toliau domimės jo palikimu. Tiesiog su širdies skausmu rudenį teko pamatyti dabartinę architekto suprojektuotos Sitkūnų (tada vadinta – Baptų) radijo stoties būklę. Tačiau žiūrėkime į ateitį… labai domina tokie Kovos Kovalskio projektai, kaip turistų namai Klaipėdoje ir Nidoje. Galbūt juos pavyks išvysti vasaros mėnesiais.

Užsivedė naujas ekskursijų ciklas “Pakaunės miesteliai“

Jau vasaros pradžioje, tik pasibaigus karantino laikotarpiui, “Gražinkime Kauną“ atsiminė seniai puoselėtą idėją, ir sekmadieniais pakvietė į ekskursijų ciklą autobusu į prie Kauno išsidėsčiusius miestelius. Ekskursijas pirmiausia ėmėsi vesti žinoma tekstų apie Kauną ir ne tik autorė, architektūros mylėtoja dr. Marija Oniščik.

Ekskursijos ciklo metu susipažįstame su seniausia jų istorija bei architektūros paminklais, domimės modernizmo pėdsakais Pakaunėje, o taip pat ir šiandienos pavyzdiniais socialiniais, kultūriniais projektais.

Pirmoji ciklo “Pakaunės miesteliai“ ekskursija dalyvius pakvietė į kairįjį Nemuno krantą – Kačerginę . Tai – vienas populiarių Pakaunės kurortų dar tarpukariu. Poilsiautojus čia viliojo aplink ošiantis pušynas, smėlio papludimiai ant Nemuno kranto, gegužinės aikštėje rengiami koncertai. Čia vasarodavo Juozas Naujalis ir Stasys Šimkus, Antanas ir Stasys Sodeikos, Juozas Eretas ir Juozas Zikaras, lankėsi prezidentas Kazys Grinius ir premjeras Juozas Tūbelis bei daugybė kitų žinomų kauniečių.

Kačerginė – unikali proga atrasti ir vasariško modernizmo

Kačerginėje ekskursantai pamatė namą, kuriame dar 1906 metais gyveno Jonas Biliūnas, Edmundo Fryko projektuotą Teklės Dambravičienės vasarnamį, išlikusias vilas bei vasarnamius, kuriuos pasistatė architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir matematikas Jonas Mašiotas, gydytojas Pranas Vaičiuška ir inžinierius Viktoras Reklaitis, taip pat jau sovietiniais metais Vinco Mykolaičio-Putino pasistatytą namą, kuriame jis ir mirė. Apsilankėme ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotoje Šv. Onos koplyčioje.

Dar po savaitės ekskursija patraukė į kitą Nemuno pakrantės miestelį – Zapyškį. Be tragiško likimo žydų genocido vietų bei senųjų miestelio kapinių, čia aplankėme miestelio viduryje esantį Nepriklausomybės laikų paminklą ir senąją gotikinę bažnyčią. Dar viena apatinėje miestelio dalyje esanti naujovė – svetingas kūrybos ir užimtumo centras “Stuba“.

Pačiame Zapyškio centre įsikūrusi “Stuba“ (matyti bendro su Lenkija projekto rezultatas)…
…. svetingai kviečia prie puodelio arbatos pasižmonėti, susipažinti su vietos žmonių kūryba

Ant Kauną ir Tilžę stovinčio kelio stovintis Zapyškis (jo pavadinimas siejamas su Sapiegomis) pirmą kartą paminėtas 1555 metais. Tai vienas iš tokių Nemuno slėnio miestelių, kurio įžymybės yra “dvigubos“ – atrandamos tiek pakalnėje, tiek ant kalno. Zapyškije tai buvo proga apžiūrėti “naująją“ Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kuri savo metus skaičiuoja nuo 1942-ųjų.

“Pakaunės miesteliai“ – tai ir proga aplankyti kampelius, apie kuriuos žino ne kiekvienas.

Karštą liepą ekskursijų ciklas taip pat nusidriekė ir į dešiniojo Neries kranto miestelius – Raudondvarį, Kulautuvą, Vilkiją, bus lankomi – Babtai, Sitkūnai. O štai sprendimas persikelti keltu iš Vilkijos į kitą Nemuno krantą padovanojo to sekmadienio grupei progą aplankyti Zapyškio bažnyčią ir iš vidaus.

Zapyškio bažnyčia ne kasdien dabar būna atvėrtusi duris

Už nuotraukas dėkojame dalyvėms Dainai, Daliai, Irenai ir Jonui. Bus tęsinys!

Ekskursijose prisimintas architektas Edmundas Alfonsas Frykas

2020 metų kovą vykusių ekskursijų cikle, skirtame vienam iš žymiausių XX a. 3-4 deš. architektų, Kaune ir gimusiam bei baigusiam gimnaziją – Edmundui Alfonsui Frykui (1876 – 1944) “Gražinkime Kauną svečiai iš vidaus lankėsi ir keliuose rečiau matomuose mūsų miesto pastatuose.

Mūsų puslapyje jau apžvelgėme vizitą į Edmundo Fryko, kaip spėjama, kartu su A. Mickevičiaus gimnazijos mokytoju Stanislovu Kymantu, suprojektuotą dabartinės Dariaus ir Girėno gimnazijos pastatą Vytauto prospekte.

Taip Adomo Mickevičiaus vardo gimnazija atrodė tik ją suprojektavus

Iš vidaus mums pavyko pamatyti ir architekto suprojektuotus studentų korporacijos “Neo Lituania“ rūmus šalia Vytauto parko – dabar čia veikia Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai. Sunku patikėti, bet 1928 metais, kai pastatas buvo suprojektuotas Edmundo Fryko, tai buvo viena iš erdviausių, iškilmingiausių miesto reprezentacinių salių.

Iš vidaus pastate galima pamatyti pavyzdinę salę, ir net pakliūti ant stogo

Dar kitą dieną pavyko apsilankyti viename iš puošniausių Fryko projektuotų pastatų – Kauno lenkų smulkaus kredito draugijos rūmų arba kaip kauniečiai trumpindavo Lenkų banko pastatą Donelaičio gatvėje. Dabar čia taip pat įsikūrusi maloniai mūsų ekskursiją “Kaunas. Iš vidaus“ priėmęs Medicinos banko Kauno skyrius.

Įspūdingos “Frykokos“ formos atsiveria pastato laiptinėję

Pasibaigus vizitui, pasinaudojome svetingumu ir apsilankėme grandioziškiausiame Kauno pastate, projektuotame Edmundo Fryko, kur jo laikais planuota Teisingumo ministerija ir Teisingumo rūmai, kurį laiką veikė net Lietuvos IV Seimas, o dabar visas patalpas iki pat žavingos palėpės išnaudoja Kauno Filharmonija.

Pastatas iki pat XX a. 7 deš. išlaikė Fryko laikais darytą užrašą „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM“ („Teisingumas yra valstybių pagrindas“), tai matosi S. Lukošiaus 1962 metų nuotraukoje, kuri saugoma Kauno miesto muziejuje

Edmundo Fryko projektus šiuo metu lankome ir virtualių “Gražinkime Kauną“ ekskursijų metu, kur pasakojome apie jo pramoninkui S. Gudinskui suprojektuotą “art deco“ stiliaus pastatą Mickevičiaus g. ar Kauno miesto savivaldybės Ugniagesių rūmus (dabar juose veikia Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba) Nemuno gatvėje.

Ekskursijoje  „Kaunas. Iš vidaus“ – tarpukario Naujamiesčio mokyklos

Paskutinę vasario dieną „Gražinkime Kauną“ pakvietė iš išorės ir iš vidaus  susipažinti su Kauno miesto centre  esančiomis, Laikinosios Sostinės laikais skirtingų tautybių mokiniams pastatytomis mokyklomis.

Ekskursiją, kurią vedė Marija Oniščik, pradėjome Trakų gatvėje šalia Felikso Vizbaro suprojektuotos ir pirmosios Kauno miesto savivaldybės lėšomis pastatytos mokyklos, nuo pat atidarymo 1929 lapkritį pavadintos Vinco Kudirkos vardu.

DSC_0227
Žavinga detalė – čia mokyklos spektaklių metu po scena slėpėsi sufleris

Dabar V. Kudirkos progimnazija neseniai jaukiai suremontuota, tad pasinaudojome proga apžiūrėti mokyklos salę ir dekoratyvinių vazų puošta balkoną, žvelgiantį į Ramybės parką.

DSC_0217
Vizbaras 1922 m. grįžo į Kauną, o 1925 m. projektavo šią mokyklą

Kitame Ramybės parko (buv. Miesto kapinių) kampe įsikūręs Kauno pedagogų kvalifikacijos centras – tai buvusi tais pačiais 1925 metais pastatyta Rusų gimnazija. Stilizuotos neogotikos stiliaus pastatą suprojektavo inžinierius Aleksandras Gordevičius.

DSC_0234
Iš gatvės pusės ir nepastebėsi šio žavaus Gordevičiaus bokštelio

Iš kiemo pusės pamatėme į gynybinius pilies bokštus panašius dantytais parapetais puoštus rizalitus, poastato  fasade – įdomų geometrišką dekorą. Jaukią laiptinę bei autentiškų detalių galima rasti dabartiniame pastato interjere.

DSC_0251
Renovuotu Gordevičiaus istorizmu grožimasi iš Vytauto pr.

Kitoje gatvės pusėje – architekto Edmundo Fryko ir mokytojo Stanislovo Kimonto (arba Kymanto) suprojektuotas pastatas, kuriame nuo 1929 iki 1939 metų veikė lenkų A. Mickevičiaus vardo privati gimnazija. Pastate vakarais veikdavo vakariniai neakivaizdiniai lietuvių mokytojų kursai, čia rinkdavosi ir „pavasarininkai“.

1933 matur
Privati Lenkų gimnazija Kaune turėjo A. Mickevičiaus vardą.

Pastatas suprojektuotas Edmundui Frykui jaunesniajam būdingu stiliumi, jo fasadą puošia restauruoti istoristiniai atikai, papuošti juostuotais bokšteliais. XX a. ketvirtąjį dešimtmetį radome ir pastato viduje – koridoriuose,  laiptinėje, salėje.

DSC_0262
Mums atvertame muziejuje – ir apie 4-ą vidurinę, ir apie žymius jos krepšininkus

Mokyklos muziejus primena  Kauno 4-oji valstybinės gimnazijos, kuri čia įsikraustė 1939 – 1940 m. istoriją, perima jos tęstinumą. Tokiu būdu, Kauno 4–oji vidurinė mokykla 1998 metais pavadinta Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurine mokykla, o vėliau – gimnazija, pernai šventė šimtmetį.

DSC_0259
Gimnazijos stendai gražiu dizainu pasakoja apie Dariaus ir Girėno žygį

Mokyklos kieme prisiminėme čia pat vykusius  tragiškus 1941 metų „Lietūkio“ garažo žudynių įvykius. Išėję atgal į Vytauto prospektą, kalbėjome apie tarpukariu žymią Vokiečių gimnaziją Kaune.

Ekskursijose pažymėjome aukštojo mokslo Kaune pradžios šimtmetį

Sausio 27 dieną sukanka lygiai šimtas metų, kai 1920 m. Kaune buvo įsteigta pirmoji aukštoji mokykla miesto ir Pirmosios Respublikos istorijoje – Aukštieji kursai. Ta proga “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į ekskursijas iš ciklo “Kaunas. Iš Vidaus“ pristatančias XX a. 3 deš. buvusius Lietuvos universiteto Pirmuosius ir Didžiuosius rūmus. 

Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą
Pastato durys mena dar art noveau / модерн epochą

Pirmiausiai ekskursantai rinkosi A. Mickevičiaus gatvėje, šalia dabartinio KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto. Gidė Marija Oniščik pristatė pastatą, kuris projekto autoriaus (ar, kaip sužinojome, pirkėjo) inžinieriaus Aleksejaus Skrynikovo dėka atvėrė duris kaip Komercijos mokykla prieš pat I pasaulinį karą.

Songailos Rumu projektas

KTU ekspozicijoje saugomas ir prof. arch. Mykolo Songailos projektas rūmams.
Pastato viduje ir šiandien galima rasti unikalių detalių – laiptus su metaliniais ornamentiniais turėklais, vestibiulio sienų dekoro piešinius, metlacho plyteles, net langų rankenėlėms, atrodo, daugiau kaip 100 metų. Išsaugota Didžiosios Aulos interjero visuma, čia vykstantiems posėdžiams ir minėjimams šviečia tas pat šviestuvas.

VinjeteSenelio2

Ekskursijos dalyviai galėjo pačiupinėti autentišką šiuose rūmuose studijavusių vinjetę

Po I Pasaulinio karo pastatas iš karto atiteko Aukštiesiems kursams ir nuo 1922 m.  penkerius metus buvo vieninteliai Lietuvos universiteto rūmai, kur buvo Teisės bei Matematikos – gamtos fakultetų auditorijos. Kas metus po kadencijos demokratiškai keisdamiesi dirbo Universiteto rektorius ir Teisės fakulteto profesorius Mykolas Romeris, profesoriai Vincas Čepinskis, Tadas Ivanauskas, Petras Leonas, Kazimieras Baršauskas ir kiti. Vieno iš Lietuvos universiteto įkūrėjų ir rektorių (1928 – 1929 m.) chemiko inž. Prano Jodelės giminės taip pat dalyvavo ekskursijoje.

KTU Auloje Marija JO
Apie Lietuvos universiteto istoriją, pastatus ir rektorius pasakojo dr. Marija Oniščik

Gidė Marija papasakojo apie tai, kad pastatą prof. arch. Mykolas Songaila ketino perstatyti ir padaryti dar iškilmingesniu, tačiau planai buvo atidėti. Buvo prisimintas Fizikos ir chemijos institutas Aleksote, šalia buvusi Observatorija (bei planai ten įrengti visą universiteto miestelį), Humanitarinių mokslų studijos Kalnų (dab. Putvinskio gatvėje), Antrieji rūmai ant K. Donelaičio ir Gedmino gatvių kampo bei ten pat šalia buvę Didieji universiteto rūmai.

BendraEkskursantuNuotraukaPrieDidziujuRumu
Ekskursantai buvo pakviesti nusifotografuoti ant buv. VDU Didžiųjų rūmų laiptų

Būtent į buvusią Valstybės spaustuvę, vėliau Didžiuosius Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, o dabar – KTU Ekonomikos ir verslo fakultetą Gedimino gatvėje keliavome toliau. Po pastatą ekskursiją vedė gidė Neringa Daniulaitienė, apie Lietuvos universiteto istoriją atskirą paskaitą skaitė prof. Irena Leliūgienė.

KTU Iliustr Portretas
Daug akademikų portretų – nuo Kalpoko iki Neemijos Arbit Blato tapybos – saugo KTU biblioteka

Iš prof. I. Leliūgienės ekskursijos dalyviai  išgirdo unikalių istorijų apie universiteto rektorius Stasį Šalkauskį, Aukštųjų kursų iniciatorių matematiką Zigmą Žemaitį. Sužinojome, kur buvo Zoologijos muziejaus pradžia, kur vyko žymieji Balio Sruogos teatro seminarai, kokioje erdvėje nuo 1934 m. veikė Juozo Tumo- Vaižganto muziejus.

KTU Iliustr Observatorija
Iš Observatorijos matosi ir kaimynystėje esanti Prisikėlimo bažnyčia

Tikru atradimu  pastato viduje tapo 1960 metais čia įkurta observatorija ir jos atsidarantis  su vaizdu į Prisikėlimo bažnyčią.

Dėkojame Kauno Technologijos universiteto darbuotojams  už galimybę surengti tokią ekskursiją šeštadienį, dėkojame doc. dr. Rimantei Hopenienei už KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto rūmų aprodymą.

Nuotraukos: Rasos Petronienės, Jono Oškinio, Neringos Daniulaitienės.

 

 

 

 

Startavo naujas ekskursijų ciklas “Kaunas. Iš vidaus“.

Vieno gruodžio pirmadienio popietę „Gražinkime Kauną“ komanda ir gidas Deimantas Ramanauskas pakvietė į pirmą ciklo „Kaunas. Iš vidaus“ ekskursiją. Kauniečiai ir miesto svečiai paskatinti giliau susipažinti su vienu iš pagrindinių Kauno simbolių – Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčia arba kitaip – Soboru.

“Soboras – – nors yra giliai įsismelkęs į dažno kauniečio atmintį, kaip tam tikra atminties vieta, kurioje jie buvo krikštyti, žiūrėjo vitražus ar tiesiog ateidavo prie jo pasėdėti, bet istorinių ar meninių žinių apie jį stokojama“, – apie savo idėją ciklo pradžiai pasiūlyti būtent Įgulos bažnyčią sako gidas Deimantas Ramanauskas.

DSC_0005
Daugelis “Gražinkime Kauną“ ekskursijų prasideda prie Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės… tačiau šį kartą grupė pasuko ne į miestą, o į pastato vidų

Ekskursija prasidėjo pirmą valandą –  iš karto po pietinių pamaldų. Dalyvių susirinko kelios dešimtys – tai parodo, kad tokios ekskursijos įdomios net ir darbo dienos metu. Šviečiant žiemiškiems saulės spinduliams ir būdami prie Soboro pagrindinio įėjimo ekskursantai buvo supažindinti su XIX a. Kaunu, Tvirtovės statybomis ir Soboro atsiradimu. Po įžangos ekskursantai buvo pakviesti užeiti į pastato vidų. Viduje lankytojai ne tik detaliau susipažino su pastato atsiradimu, statybomis, architektūrinėmis ir tapybos detalėmis, bet ir gido pasakojimo dėka galėjo nusikelti į XIX a. pabaigos  – XX a. pradžios laikus.

Kauno Soboras buvo pradėtas statyti dar 1891 m., kaip vienas iš esminių Kauno Tvirtovės objektų. Statybos vyko pagal karo inžinieriaus, papulkininkio Konstantino Limarenkos parengtą projektą, kuriame atsispindėjo neobizantinis, Rusijos imperijos vakariniams pakraščiams labiau būdingas religinių pastatų stilius. Iki 1915 m. Soboras buvo ne tik religinis, bet ir vienas iš pagrindinių Kauno miesto reprezentacinių objektų, kuriame vykdavo stačiatikių pamaldos, prasidėdavo kariniai paradai ir eisenos. Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvos teritoriją okupavus Vokietijos imperijai Soboras buvo išplėštas, o po kurio laiko ir uždarytas.

1919 metais atkuriant Nepriklausomą Lietuvą Soboras perduotas katalikų bažnyčiai. Pirmuoju jo klebonu buvo paskirtas Antanas Palubinskas, o 1929 m. klebonu tapo Vasario 16 –osios Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas. Vadovaujant  V. Mironui buvo atlikta viena iš didžiausių Soboro rekonstrukcijų, kuriai vadovavo ne tik minėtas signataras, bet ir garsus to meto menininkas Vladas Didžiokas, kuris su mokiniai eksterjere nutapė ne vieną darbą.

DSC_0042
Vladas Didžiokas XX a. 4 dešimtmetyje pertapė pastato apsidę

Religinę funkciją pastatas išlaikė iki pat 1962 m., kuomet LTSR Ministrų tarybos paliepimu buvo uždarytas. 1965 m.  Sobore buvo įrengta M. K. Čiurlionio muziejaus Skulptūros ir vitražo galerija. 1991 metų kovo 28 d. pastatas grąžintas Kauno arkivyskupijos kurijai ir nuo tada tarnauja tikinčiųjų reikalams. 

“Gražinkime Kauną“ šia ekskursija pradėjo naują, šaltajam metų laikotarpiui skirtą ekskursijų ciklą, kai ir darbo metu, ir šeštadieniais bus lankomi ryškiausi Kauno architektūroje ir istorijoje pastatai. Tikslų tvarkaraštį ir kitas naujienas galite sekti “Gražinkime Kauną“ “Facebook“ puslapyje.

Laikinosios Sostinės metai paskatino pažinti šimtametes Kauno kulinarijos tradicijas

Kelionės po miestą su gidais skatina ne tik atsitraukti nuo kasdienybės, iš naujo pažvelgti į, regis, puikiai pažįstamus pastatus, bet ir atverti duris naujiems potyriams. Kaip tik tai nusprendė padėti padaryti „Gražinkime Kauną“ gidų komanda, Laikinosios Sostinės metais paruošusi ekskursijas, kurių metu galėsite ir… paskanauti „smetoniško“ Kauno. Naujo sezono metu ekskursantams ne tik prieš akis savotiškai atgis „smetoniški“ restoranai, cukrainės, arbatinės, barai ir parduotuvėlės – iš pasivaikščiojimo po Senamiestį ar Naujamiestį grįšite praturtėję ir žiniomis apie to meto madas, ir netgi Laikinosios Sostinės skoniais.

“Gražinkime Kauną” gidų komanda 2019 metų rudeniui pristato tris naujus maršrutus po Kauno miestą kulinarine tema, į kurią kiekvienas savo maršruto rengėjas žvelgia vis kitu kampu ir veda kitokiu keliu. Poetę, skaitovę Neringą Daniulaitienę, “Gražinkime Kauną” komandos naujokę, suviliojo  Kauno – Laikinosios sostinės- metas, tuo laikotarpiu auganti laiko leidimo kavinėse kultūra, dėl kurios Kaunas užsitarnavo pavadinimą “Mažasis Paryžius”. Ekskursija “Maistas ir pramogos tarpukario Kaune” apims įvairius visuomenės sluoksnius ir jų kultūrą –  nuo bohemos iki darbininkų, nuo studentų iki statusą bei pilvuką jau užsitarnavusių verslininkų ir tarnautojų, nuves per kiemus Laisvės alėjos pakraščiuose į restoranų, kavinių užkulisius, atkurs prie jų staliukų vykusias dramas, kurtas eiles ir ragautus skonius.

67328140_485730685514869_4020956749111492608_n
Vienas iš firminių Kauno pateikalų, kuriuos ragausime – “musas“

Gidas Deimantas Ramanauskas, vienas stipriausių žydų kultūros žinovų Kaune, įsitraukė į kulinarinio paveldo paieškas Senamiestyje. Įsikūnydamas  į virtuvių šefus pačiose įvairiausiose virtuvėse – nuo privačių, iki vienuolynų, smuklių, salonų ir net pačios Prezidentūros, gidas kvies pakeliauti įvairiuose laikmečiuose, pajusti skirtingų tautų ir kultūrų įtaką Kauno ir visos Lietuvos kulinarinio meno formavimuisi.

DSC_0149
Nemažai laiko praleista Kauno archyve

O “Gražinkime Kauną” senbuvis, gidas ir vertėjas Jonas Oškinis pakvies į Kauną pažvelgti čia atvykdavusių užsienio diplomatų  akimis: kur buvo galima nueiti pavakaroti tik Kaunui tapus laikinąja sostine, o kur – po dešimtmečio, kur vykdavo priėmimai, vakarai, diplomatiniai susitikimai, kuo jų metu buvo vaišinamasi, kokius įspūdžius apie Kauną išsiveždavo iš Lietuvos čia atvykę padirbėti diplomatai, menininkai, žurnalistai.  Pagrindu tokiai kelionei tapo Jono Oškinio (kaip Lietuvos kultūros tarybos 2019 m. individualios stipendijos gavėjo) išversta JAV konsulo Kaune Roberto W. Heingartnerio prisiminimų knyga „Lietuva 20-aisiais: diplomato dienoraštis“ (Lithuania in the 1920s: A Diplomat‘s Diary), itin detaliai ir šmaikščiai aprašiusi Laikinosios Sostinės gyvenimą 1928 – 1929 metais, bei vėlesni diplomatų, žurnalistų, rašytojų memuarai apie Laikinąją Sostinę.

Cipurnos
“Smetoniškų“ laikų reklama pristato ne tik restoranų meniu, bet ir muziką

Ruošiantis ekskursijoms, remtasi gausia archyvine medžiaga iš Lietuvos Centrinio ir Kauno regioninio valstybės archyvų , išlikusiais restoranų meniu, Laikinosios Sostinės laikraščiais,  autentiškas prisiminimais iš beveik nesuskaičiuojamų priminimų knygų. Gidai pusiau rimtai sako, kad dažnai tekdavo perskaityti visą iškilaus veikėjo knygą tik tam, kad panaudotų kelias eilutes apie puotos meniu ar užuominą apie triukšmingai praėjusį naujametinį balių.

DSC_0453.JPG
Prieškarinės telefonų knygos padeda atsekti, kur veikė Laikinosios sostinės restoranai

Pagal chronologijai pašvęstas  Pirmosios Respublikos  telefono knygas ant dabartinio Kauno Senamiesčio ir Centro žemėlapio atkurtos vietos, kur pagal seną adresą buvo tuo laikotarpiu veikusios maitinimo įstaigos – viešbučiai, restoranai, barai, cukrainės, arbatinės, tam tikromis maisto prekėmis didmena ir mažmena prekiavusios krautuvės, autentiškos konditerijos įmonės. Ekskursijose išgirsite kurioziškų istorijų, išvysite autentiškos vizualinės medžiagos, o jas vainikuos jaukus pasisėdėjimas trijose skirtingose šiandieninio Kauno maitinimo vietose, kurios entuziastingai įsitraukė į šį projektą, specialiai ekskursijoms atkurdamos tarpukario Kauno patiekalus.  Tebūnie jos kol kas mažas siurprizas būsimiems ekskursijų lankytojams.

Naujiena ekskursijose ir jų laikas: gidė Neringa Daniulaitienė siūlys nemiegoti sekmadienio ar šeštadienio rytais ir ekskursijas pradės 10 val., kad poilsio dienos nuo pat ryto būtų kupinos įspūdžių ir naujų skonių. Gidas Deimantas Ramanauskas savo ekskursiją ves po vakarėjantį senamiestį, paprastai penktadienio vakarais nuo 17:30. Na, o su gidu Jonu Oškiniu kartais bus galima planuoti ir pietus, ir savaitgalio pasivaikščiojimus. Visi trys gidai ekskursijas gali vesti ir anglų bei rusų kalbomis (Jonas Oškinis – ir lenkų), tad, iš anksto suderinus laiką, jas galima vesti ir miesto svečiams.

Ekskursija apie senuosius miesto kino teatrus – ir Naujamiestyje, ir Žaliakalnyje

Šiais metais sukanka 100 metų, kai Laikinojoje Sostinėje duris atvėrė pirmasis jau Nepriklausomos Lietuvos laikais įkurtas kino teatras „Palas“, veikęs viename pastate su populiaria Perkovskio (Perkausko) kavine. Ta proga kartu su nauja mūsų šio sezono talkininke, Kauno mylėtoja ir daugelio straipsnių apie jį autore Marija Oniščik pristatėme ekskursiją apie „smetoniškų laikų“ Kauno kinematografą, populiariausią to meto pramogą.

Ekskursija, kuri pirmiausia nusiteisia Laisvės alėja, paprastai pradedame pačiame Laisvės alėjos gale, ties sankryža su Šv. Gertrūdos gatve ir Savanorių prospekte. Čia, dabartiniame Kauno apylinkės teismo rūmų pastate, dar gubernijos laikais pradėjo veikti pirmasis aplamai miesto kino teatras. Netoliese – ir vietos, kuriose veikė vasaros kino teatrai – o jie buvo suplanuoti ir neišlikusiame Žydų banko pasaže, ir miesto sode prie Valstybės teatro.

Potvynis_gloria_1931

DSC_0448
Valstybinio lėlių teatro vietoje veikė kinas “Odeon“, vėliau pavadintas “Gloria“

Vienas po kito pristatomos žavingos Laisvės alėjoje veikusių kino teatrų – „Odeon“, „Oaza“, „Kapitol“, paslaptingojo „A.T.“ istorijos. Architektūrine prasme vieni įdomiausių – dar tarpukariu perstatytas „art deco“ stiliaus Vladimiro Dubeneckio projektuotas „Metropolitain“ (dabar čia Valstybinis Kauno dramos teatras) ir vis blogesnės būklės Karolio Reisono „Forum“ (mums geriau žinomas kaip „Laisvė“).

Metropolitain

DSC_0452
Vienas iš įdomiausių architektūriškai buvo Vl. Dubeneckio suprojektuotas “Metropolitain“, dabar “susiliejęs“ su Kauno valstybiniu dramos teatru

Neilgai savo kino teatru „Romuva“ 1940-aisiais pasidžiaugė investuotojai broliai Steikūnai ir architektas Nikolajus Mačiulskis, jis buvo nacionalizuotas. Vis dėlto likimas būtent šiam kino teatrui Laisvės alėjoje lėmė ilgaamžiškiausią likimą, jis dabar restauruojamas, ir galbūt Kaunas turės veikiantį „art house“ lygio kino teatrą. Į jį taip pat vieną dieną užsuks ekskursija.

DSC_0407

DSC_0508
Žaliakalnio “Aušroje“ išlikęs autentiškas tautinio modernizmo dekoras

Atkakliausieji ekskursijos lankytojai pakviečiami pakilti funikulieriumi į Žaliakalnį – XX amžiaus IV dešimtmetyje sparčiai augęs ir turtėjęs rajonas turėjo savo kino teatrus. Ir šiandien galima aplankyti kazino virtusią „Pasaką“, apleistą dr. Stasio Kudoko „Dainą“, vietas kur veikė kino teatrai „Banga“ ar „Holyvudas“. Aušros gatvėje užsukame į pastatą, kuriame buvo viena iš moderniausių prieškario pramogų vietų, kinas „Aušra“ – čia dar galime pamatyti ant grindų autentišką ornamentą, sukurtą dailininko Rimto Kalpoko.

DSC_0473

DSC_0484.JPG
Šančių ekskursijų festivalio metu pasakojome apie Šančiuose buvusius kinus

Tai dar ne istorijos pabaiga, nes Laikinoji Sostinė turėjo ir daugiau kino teatrų – Šančiuose veikė vietos  fabriko karščiu šildomas „Saturn“ ir legendinė „Lira“, Vilijampolėje dar I pasaulinio karo metais startavo „Union“, o vėliau – „Lituanica“, Aleksote – „Pašvaistė“ , Panemunėje – dar viena „Aušra“.

Ir vasarą, ir rudenį kviečiame jus į ekskursiją, kuri daug papasakos ne tik apie Laikinosios sostinės kino teatrus, bet ir verslo, politikos, pramogų ir muzikos pasaulį!

“Kur gyveno Salomėja“ – ekskursija apie žymiausią visų laikų Lietuvos poetę Kaune

Pažinti žmogų ir kūrėją galima skaitant apie jį knygas, gilinantis į jo darbus, klausant amžininkų prisiminimų, lankantis jam skirtuose muziejuose. Bet galima ir bandyti atkurti kelius, kuriais jis vaikščiojo, vietas, kur lankėsi, kur trumpiau ar ilgiau gyveno, rekonstruojant laiką, vietą, santykius, jausmus, prisimenant čia sukurtus kūrinius.

Prie Soboro1
Šis mūsų pasakojimas, kaip ir daugelis kitų, prasideda prie Įgulos bažnyčios (Soboro)

Būtent taip sudėliota naujoji “Gražinkime Kauną” ekskursija “Kur gyveno Salomėja”, pristatanti naują – poetinių ekskursijų – temą mūsų krepšelyje. Pasivaikščiojimą po Kauną po vietas, kur gyveno labiausiai nuskambėjusi mūsų šalies poetė. Eksursiją parengė ir veda Neringa Daniulaitienė, pati – poetė, skaitovė, gidė.

Prie bendrabučio
Bendrabutyje Daukanto gatvėje Kaune Salomėja Neris gyveno studijų metais

Prieštaringai vertinama, smerkiama už svetimos valdžios garbinimą, aklą pasidavimą jos įtakai, bet visų vienodai pripažįstama kaip jausmingo ir gilaus žodžio poetė Salomėja Bačinskaitė – Bučienė (Salomėja Nėris) Kaune gyveno nuo 1924 iki 1928 metų. Tada ji mokėsi Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete lietuvių, vokiečių kalbos ir pedagogikos.

Prie Noskovų
Išliko autentiškų nuotraukų, kai poetė nuomavo kambarį Noskovų namuose

Į Laikinąją sostinę pabėgusi iš Lazdijų, poetė bandė čia rasti savo vietą kaip laisva kūrėja ir 1931 – 1934 m. O 1937 – 1940 m. savo gražiausią brandžios poetės ir moters laiką, motinystę, išgyveno Palemone, bet kasdienis jos kelias taip pat driekėsi Kaunan.

Prie Salomėjo Nėries namų
Poetė su šeima kurį laiką gyveno ir Dainos gatvėje, Žaliakalnyje

1944 m. rudenį graužiama neaiškios ligos, grįžo iš Sovietų Rusijos į karo nualintą miestą, tikėdamasi rasti prarastą laiką, iš naujo susikurti namus, santykius. Deja, nebespėjo.

Patale

Prie Raudonojo Kryžiaus 1
Sunkiai sirgdama, Salomėja Neris gulėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje

Ekskursijos premjera įvyko 2019 m. liepos 12 d. Joje dalyvavo ir poetės anūkė Salomėja Bučaitė, atėjusi pakeliauti savo močiutės keliais.  Ekskursijos trukmė– apie 2 val. Esant poreikiui, atvykstant grupėms iš kito miesto, kartu galime aplankyti ir Salomėjos Nėries muziejų, ir Petrašiūnų kapines, kur nuo 1992 m. poetės palaikai rado ramybę.