Laikinosios Sostinės metai paskatino pažinti šimtametes Kauno kulinarijos tradicijas

Kelionės po miestą su gidais skatina ne tik atsitraukti nuo kasdienybės, iš naujo pažvelgti į, regis, puikiai pažįstamus pastatus, bet ir atverti duris naujiems potyriams. Kaip tik tai nusprendė padėti padaryti „Gražinkime Kauną“ gidų komanda, Laikinosios Sostinės metais paruošusi ekskursijas, kurių metu galėsite ir… paskanauti „smetoniško“ Kauno. Naujo sezono metu ekskursantams ne tik prieš akis savotiškai atgis „smetoniški“ restoranai, cukrainės, arbatinės, barai ir parduotuvėlės – iš pasivaikščiojimo po Senamiestį ar Naujamiestį grįšite praturtėję ir žiniomis apie to meto madas, ir netgi Laikinosios Sostinės skoniais.

“Gražinkime Kauną” gidų komanda 2019 metų rudeniui pristato tris naujus maršrutus po Kauno miestą kulinarine tema, į kurią kiekvienas savo maršruto rengėjas žvelgia vis kitu kampu ir veda kitokiu keliu. Poetę, skaitovę Neringą Daniulaitienę, “Gražinkime Kauną” komandos naujokę, suviliojo  Kauno – Laikinosios sostinės- metas, tuo laikotarpiu auganti laiko leidimo kavinėse kultūra, dėl kurios Kaunas užsitarnavo pavadinimą “Mažasis Paryžius”. Ekskursija “Maistas ir pramogos tarpukario Kaune” apims įvairius visuomenės sluoksnius ir jų kultūrą –  nuo bohemos iki darbininkų, nuo studentų iki statusą bei pilvuką jau užsitarnavusių verslininkų ir tarnautojų, nuves per kiemus Laisvės alėjos pakraščiuose į restoranų, kavinių užkulisius, atkurs prie jų staliukų vykusias dramas, kurtas eiles ir ragautus skonius.

67328140_485730685514869_4020956749111492608_n
Vienas iš firminių Kauno pateikalų, kuriuos ragausime – “musas“

Gidas Deimantas Ramanauskas, vienas stipriausių žydų kultūros žinovų Kaune, įsitraukė į kulinarinio paveldo paieškas Senamiestyje. Įsikūnydamas  į virtuvių šefus pačiose įvairiausiose virtuvėse – nuo privačių, iki vienuolynų, smuklių, salonų ir net pačios Prezidentūros, gidas kvies pakeliauti įvairiuose laikmečiuose, pajusti skirtingų tautų ir kultūrų įtaką Kauno ir visos Lietuvos kulinarinio meno formavimuisi.

DSC_0149
Nemažai laiko praleista Kauno archyve

O “Gražinkime Kauną” senbuvis, gidas ir vertėjas Jonas Oškinis pakvies į Kauną pažvelgti čia atvykdavusių užsienio diplomatų  akimis: kur buvo galima nueiti pavakaroti tik Kaunui tapus laikinąja sostine, o kur – po dešimtmečio, kur vykdavo priėmimai, vakarai, diplomatiniai susitikimai, kuo jų metu buvo vaišinamasi, kokius įspūdžius apie Kauną išsiveždavo iš Lietuvos čia atvykę padirbėti diplomatai, menininkai, žurnalistai.  Pagrindu tokiai kelionei tapo Jono Oškinio (kaip Lietuvos kultūros tarybos 2019 m. individualios stipendijos gavėjo) išversta JAV konsulo Kaune Roberto W. Heingartnerio prisiminimų knyga „Lietuva 20-aisiais: diplomato dienoraštis“ (Lithuania in the 1920s: A Diplomat‘s Diary), itin detaliai ir šmaikščiai aprašiusi Laikinosios Sostinės gyvenimą 1928 – 1929 metais, bei vėlesni diplomatų, žurnalistų, rašytojų memuarai apie Laikinąją Sostinę.

Cipurnos
“Smetoniškų“ laikų reklama pristato ne tik restoranų meniu, bet ir muziką

Ruošiantis ekskursijoms, remtasi gausia archyvine medžiaga iš Lietuvos Centrinio ir Kauno regioninio valstybės archyvų , išlikusiais restoranų meniu, Laikinosios Sostinės laikraščiais,  autentiškas prisiminimais iš beveik nesuskaičiuojamų priminimų knygų. Gidai pusiau rimtai sako, kad dažnai tekdavo perskaityti visą iškilaus veikėjo knygą tik tam, kad panaudotų kelias eilutes apie puotos meniu ar užuominą apie triukšmingai praėjusį naujametinį balių.

DSC_0453.JPG
Prieškarinės telefonų knygos padeda atsekti, kur veikė Laikinosios sostinės restoranai

Pagal chronologijai pašvęstas  Pirmosios Respublikos  telefono knygas ant dabartinio Kauno Senamiesčio ir Centro žemėlapio atkurtos vietos, kur pagal seną adresą buvo tuo laikotarpiu veikusios maitinimo įstaigos – viešbučiai, restoranai, barai, cukrainės, arbatinės, tam tikromis maisto prekėmis didmena ir mažmena prekiavusios krautuvės, autentiškos konditerijos įmonės. Ekskursijose išgirsite kurioziškų istorijų, išvysite autentiškos vizualinės medžiagos, o jas vainikuos jaukus pasisėdėjimas trijose skirtingose šiandieninio Kauno maitinimo vietose, kurios entuziastingai įsitraukė į šį projektą, specialiai ekskursijoms atkurdamos tarpukario Kauno patiekalus.  Tebūnie jos kol kas mažas siurprizas būsimiems ekskursijų lankytojams.

Naujiena ekskursijose ir jų laikas: gidė Neringa Daniulaitienė siūlys nemiegoti sekmadienio ar šeštadienio rytais ir ekskursijas pradės 10 val., kad poilsio dienos nuo pat ryto būtų kupinos įspūdžių ir naujų skonių. Gidas Deimantas Ramanauskas savo ekskursiją ves po vakarėjantį senamiestį, paprastai penktadienio vakarais nuo 17:30. Na, o su gidu Jonu Oškiniu kartais bus galima planuoti ir pietus, ir savaitgalio pasivaikščiojimus. Visi trys gidai ekskursijas gali vesti ir anglų bei rusų kalbomis (Jonas Oškinis – ir lenkų), tad, iš anksto suderinus laiką, jas galima vesti ir miesto svečiams.

Reklama

Ekskursija apie senuosius miesto kino teatrus – ir Naujamiestyje, ir Žaliakalnyje

Šiais metais sukanka 100 metų, kai Laikinojoje Sostinėje duris atvėrė pirmasis jau Nepriklausomos Lietuvos laikais įkurtas kino teatras „Palas“, veikęs viename pastate su populiaria Perkovskio (Perkausko) kavine. Ta proga kartu su nauja mūsų šio sezono talkininke, Kauno mylėtoja ir daugelio straipsnių apie jį autore Marija Oniščik pristatėme ekskursiją apie „smetoniškų laikų“ Kauno kinematografą, populiariausią to meto pramogą.

Ekskursija, kuri pirmiausia nusiteisia Laisvės alėja, paprastai pradedame pačiame Laisvės alėjos gale, ties sankryža su Šv. Gertrūdos gatve ir Savanorių prospekte. Čia, dabartiniame Kauno apylinkės teismo rūmų pastate, dar gubernijos laikais pradėjo veikti pirmasis aplamai miesto kino teatras. Netoliese – ir vietos, kuriose veikė vasaros kino teatrai – o jie buvo suplanuoti ir neišlikusiame Žydų banko pasaže, ir miesto sode prie Valstybės teatro.

Potvynis_gloria_1931

DSC_0448
Valstybinio lėlių teatro vietoje veikė kinas “Odeon“, vėliau pavadintas “Gloria“

Vienas po kito pristatomos žavingos Laisvės alėjoje veikusių kino teatrų – „Odeon“, „Oaza“, „Kapitol“, paslaptingojo „A.T.“ istorijos. Architektūrine prasme vieni įdomiausių – dar tarpukariu perstatytas „art deco“ stiliaus Vladimiro Dubeneckio projektuotas „Metropolitain“ (dabar čia Valstybinis Kauno dramos teatras) ir vis blogesnės būklės Karolio Reisono „Forum“ (mums geriau žinomas kaip „Laisvė“).

Metropolitain

DSC_0452
Vienas iš įdomiausių architektūriškai buvo Vl. Dubeneckio suprojektuotas “Metropolitain“, dabar “susiliejęs“ su Kauno valstybiniu dramos teatru

Neilgai savo kino teatru „Romuva“ 1940-aisiais pasidžiaugė investuotojai broliai Steikūnai ir architektas Nikolajus Mačiulskis, jis buvo nacionalizuotas. Vis dėlto likimas būtent šiam kino teatrui Laisvės alėjoje lėmė ilgaamžiškiausią likimą, jis dabar restauruojamas, ir galbūt Kaunas turės veikiantį „art house“ lygio kino teatrą. Į jį taip pat vieną dieną užsuks ekskursija.

DSC_0407

DSC_0508
Žaliakalnio “Aušroje“ išlikęs autentiškas tautinio modernizmo dekoras

Atkakliausieji ekskursijos lankytojai pakviečiami pakilti funikulieriumi į Žaliakalnį – XX amžiaus IV dešimtmetyje sparčiai augęs ir turtėjęs rajonas turėjo savo kino teatrus. Ir šiandien galima aplankyti kazino virtusią „Pasaką“, apleistą dr. Stasio Kudoko „Dainą“, vietas kur veikė kino teatrai „Banga“ ar „Holyvudas“. Aušros gatvėje užsukame į pastatą, kuriame buvo viena iš moderniausių prieškario pramogų vietų, kinas „Aušra“ – čia dar galime pamatyti ant grindų autentišką ornamentą, sukurtą dailininko Rimto Kalpoko.

DSC_0473

DSC_0484.JPG
Šančių ekskursijų festivalio metu pasakojome apie Šančiuose buvusius kinus

Tai dar ne istorijos pabaiga, nes Laikinoji Sostinė turėjo ir daugiau kino teatrų – Šančiuose veikė vietos  fabriko karščiu šildomas „Saturn“ ir legendinė „Lira“, Vilijampolėje dar I pasaulinio karo metais startavo „Union“, o vėliau – „Lituanica“, Aleksote – „Pašvaistė“ , Panemunėje – dar viena „Aušra“.

Ir vasarą, ir rudenį kviečiame jus į ekskursiją, kuri daug papasakos ne tik apie Laikinosios sostinės kino teatrus, bet ir verslo, politikos, pramogų ir muzikos pasaulį!

“Kur gyveno Salomėja“ – ekskursija apie žymiausią visų laikų Lietuvos poetę Kaune

Pažinti žmogų ir kūrėją galima skaitant apie jį knygas, gilinantis į jo darbus, klausant amžininkų prisiminimų, lankantis jam skirtuose muziejuose. Bet galima ir bandyti atkurti kelius, kuriais jis vaikščiojo, vietas, kur lankėsi, kur trumpiau ar ilgiau gyveno, rekonstruojant laiką, vietą, santykius, jausmus, prisimenant čia sukurtus kūrinius.

Prie Soboro1
Šis mūsų pasakojimas, kaip ir daugelis kitų, prasideda prie Įgulos bažnyčios (Soboro)

Būtent taip sudėliota naujoji “Gražinkime Kauną” ekskursija “Kur gyveno Salomėja”, pristatanti naują – poetinių ekskursijų – temą mūsų krepšelyje. Pasivaikščiojimą po Kauną po vietas, kur gyveno labiausiai nuskambėjusi mūsų šalies poetė. Eksursiją parengė ir veda Neringa Daniulaitienė, pati – poetė, skaitovė, gidė.

Prie bendrabučio
Bendrabutyje Daukanto gatvėje Kaune Salomėja Neris gyveno studijų metais

Prieštaringai vertinama, smerkiama už svetimos valdžios garbinimą, aklą pasidavimą jos įtakai, bet visų vienodai pripažįstama kaip jausmingo ir gilaus žodžio poetė Salomėja Bačinskaitė – Bučienė (Salomėja Nėris) Kaune gyveno nuo 1924 iki 1928 metų. Tada ji mokėsi Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete lietuvių, vokiečių kalbos ir pedagogikos.

Prie Noskovų
Išliko autentiškų nuotraukų, kai poetė nuomavo kambarį Noskovų namuose

Į Laikinąją sostinę pabėgusi iš Lazdijų, poetė bandė čia rasti savo vietą kaip laisva kūrėja ir 1931 – 1934 m. O 1937 – 1940 m. savo gražiausią brandžios poetės ir moters laiką, motinystę, išgyveno Palemone, bet kasdienis jos kelias taip pat driekėsi Kaunan.

Prie Salomėjo Nėries namų
Poetė su šeima kurį laiką gyveno ir Dainos gatvėje, Žaliakalnyje

1944 m. rudenį graužiama neaiškios ligos, grįžo iš Sovietų Rusijos į karo nualintą miestą, tikėdamasi rasti prarastą laiką, iš naujo susikurti namus, santykius. Deja, nebespėjo.

Patale

Prie Raudonojo Kryžiaus 1
Sunkiai sirgdama, Salomėja Neris gulėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje

Ekskursijos premjera įvyko 2019 m. liepos 12 d. Joje dalyvavo ir poetės anūkė Salomėja Bučaitė, atėjusi pakeliauti savo močiutės keliais.  Ekskursijos trukmė– apie 2 val. Esant poreikiui, atvykstant grupėms iš kito miesto, kartu galime aplankyti ir Salomėjos Nėries muziejų, ir Petrašiūnų kapines, kur nuo 1992 m. poetės palaikai rado ramybę. 

Vienintelė tokia ekskursija metuose

Kovo 29-ąją “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į unikalų, tik pavasarį rengiamą pasivaikščiojimą po miestą “Potvyniai Kaune“, skatinanti atrasti miesto ir per jį tekančio Nemuno istoriją nauju kampu. Jau dizainerio Luko Rimkevičiaus sukurtoje skrajutėje nedaugelis atpažino, kad… dabartinėje Vilniaus ir M. Daukšos gatvėje sankryžoje vandeniu plaukia… raitas kaunietis. 

Didysis pasivaikščiojimas po skęstantį Kauną prasidėjo… šalia dabartinio lėlių teatro, kur užfiksuota viena iš legendinių nuotraukų apie išsiliejusius Nemuno vandenis. Iš tiesų, miestą 1926-aisiais, 1931-aisiais, 1946-iais (ir ne tik!!!) neįtikėtinai sėmė pakilę upių tėvo Nemuno ir Nėries vandenys.

Potvynis_gloria_1931
Nuotraukos atlikimo metais čia dar veikė Kauno kino teatras “Gloria“

Ekskursijos metu sėkmingai taikėme metodiką miesto centre parodyti senas nuotraukas, kurių autoriai galbūt jau ir žuvę II pasauliniame kare. Gausiai susirinkę “city walk“ – didžiojo pasivaikščiojimo po miestą – dalyviai stebėjosi pasikeitusiais, tiesiog neįtikėtinais, magiškais vaizdais.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „potvynis kestucio g“

KestucioGatveDabar
Keitėsi metai, keitėsi ir namų numeriai, bet mes atpažįstame istorinį Kauną

Išėję į Nemuno pakrantę, eidami Karaliaus Mindaugo gatve, galėjome sekti, kaip keitėsi miesto gatvių piešinys, rajonų funkcinė reikšmė. Gidas Jonas Oškinis padėjo atrasti vietas, kuriose anksčiau stovėjo neišlikę tiltai per Nemuną ar didieji Kauno sandėliai.

JonasPrieNemuno
Daugelis nustemba sužinoję apie kitoje vietoje buvusius tiltus

Didžiojo pasivaikščiojimo metu buvo daug papasakota apie potvynių priežastis, kauniečius bauginusį kylantį vandenį, Pirmosios Lietuvos kariuomenės kovą su ledų sangrūdomis, dramatiškiausią Marvelės (Marvelkos) kaimo likimą

Kaunas_potvynis_spalvotas

LukasPotvyniai

Didelį įspūdį apsilankiusiems darė ledų sangrūdų vaizdai, su kuriais savo lankytojus supažindinome ir pernai metais sukurtos ekskursijos “Nuo Aleksoto panoramos iki Aleksoto gatvės“ metu.

Potvynis_Kaun2
Nuotrauka dešinėje daryta dar 1929 metų potvynio metu

Pasivaikščiojimas, pasakojant apie Kauno potvynį, beveik neįsivaizduojamas be vizito šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, kur iki HESo statybų ir rinkdavosi kauniečiai stebėti kylančio vandens. Ant šio pastato yra ir lentelė, primenanti, kaip aukštai kadaise buvo pakilęs Lietuvių upių tėvo vanduo Kaune.

PotvynisKaunePrieJonavosFlorance

Potvynių istorija – tai ir mūsų miesto architektūros, valdžios ir pramonės, bendruomeninio gyvenimo istorija. Tai – proga pamatyti ir prisiminti užmirštą Kauną, praėjusių kartų gyvenimą. Galbūt pasivaikščiojimas kitą pavasarį mus nuves ir į kitus Kauno rajonus, kur taip pat kauniečiai kartą į metus… namus pasiekdavo valtimis.

Pristatytas maršrutas per Pelėdų kalną

“Gražinkime Kauną“ toliau vysto savo ekskursijų “Kaunas – dizaino miestas“ (skirtų Pirmosios Respublikos dailininkų, architektų, taikomosios dailės atstovų gyvenimui ir kūrybai paminėti) maršrutus. Uždarydami 2018 metų sezoną, gausiai susidomėjusius kauniečiui pakvietėme pakilti į Pelėdų (kadaise Ąžuolų) kalną.

Ekskursiją padėjo parengti Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas, ir savaitgaliais įsileisdamas ne tik į savo kiemą, bet ir patalpas, kur kadaise veikė Kauno Aukštesnioji Meno mokykla, o taip pat pirmoji laikinoji M. K. Čiurlionio galerija – muziejus.

Naujam maršrutui įkvėpė ir kartu su vietos žinovu Kęstučiu Ignatavičiumi vesta ekskursija per atviros kultūros festivalį “Kaunas Opener“; kaip pamatysime vėliau, esame dėkingi ir savaitgalio laiko įsileisti žingeidžius kauniečius nepagailėjusiam V. Kudirkos bibliotekos Z. Kuzmickio filialui (direktorė – Inga Dulienė).

O kelionę pradėjome seniausiame šios Žaliakalnio dalies objekte – Benediktinių vienuolyno kompleksui priklausančioje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje. Čia išlikę bizantinio stiliaus Liudo Truikio vitražai aplink Didįjį adoracijos altorių, gaminti Miunchene (Vokietijoje), Franzo Mayerio vitražo ir mozaikos studijoje.

20181026_130721

Pasakodami vietos legendas ir sutikrindami jas su vietos gyventojų pasakojimais, pasiekėme ir vieną aukščiausių Kauno šlaitų vietų. Iki 1924 metų jį dažniau vadino Ąžuolų kalnu (ypač kai čia ąžuoliukų pasodinta Steigiamojo Seimo darbo pradžios garbei), tačiau skulptoriui Vincui Grybui tvorą papuošus paukščių skulptūromis, imta vadinti Pelėdų kalnu. Dabar pelėdos restauruojamos, po vieną tupia ant tvoros.

20181026_133107.jpg

Ar atsimenate dailininko piešinį, ilgus mėnesius kaip užsklanda puošusį “Gražinkime Kauną“ socialinio tinklo “Facebook“ puslapį. Būtent šioje vietoje Kauną tapyti mėgo “dailininkas klajūnas“ Vladas Eidukevičius. Šioje vietoje Kauno panoramos akvarelę yra atliejęs ir Kajetonas Šklėrius.  Tai buvo tarsi įžanga į mūsų kitais metais planuojamą vystyti ekskursiją “Kauno dailininkų darbai apie Senamiestį (ir Naujamiestį), kurios metu atsistojame būtent toje vietoje, kur kadaise stovėjo dailininko molbertas.

dgobj_8230170361230398579

Kauno kolegijos pastato tiek išorėje, tiek viduje – atminimo lentos, kuriose pirmiausia minimas Kauno meno mokyklos kūrėjas Justinas Vienožinskis, kuris bene daugiausiai nusipelnė, kad ant šio kalno įsikurtų ne karinis objektas, o meno šventovė. Verta pasigrožėti ir puikia, išradinga Vladimiro Dubeneckio architektūra.

20181026_134546.jpg

20181026_135242.jpg

Pavyzdžiui, senojoje “Čiurlionies“ galerijoje galime rasti įstiklintas lubas (panašiai kaip daug kur Kaune – naujajame Čiurlionio meno muziejuje, žydų draugijos OZE pastate, Kūno kultūros rūmuose, miesto Savivaldybėje), kurios leidžia ir šiandien taupiai, ekologiškai užlieti auditorijas (mūsų apsilankymo metu ten vyko paroda) šviesa.

20181026_140506

Ekskursijos metu nepamiršome daugelio šiame rajone gyvenusių ir Kauno meno mokykloje dėsčiusių dailininkų. Tai – ir kultūros paveldo ženklu pažymėtame “medinuke“ gyvenęs Jonas Šileika, ir Kajetonas Sklėrius, ir legendinis Antanas Samuolis bei jo giminės Stasė Samulevičienė su sūnumi dramaturgu Raimundu Samulevičiumi, ir Petras Kalpokas su sūnumi Rimtu Kalpoku, ir tragiško likimo menininkė Marcė Katiliūtė.

20181026_142726.jpg

Malonus siurprizas – Raseinių gatvėje tik ką restauruota Z. Kuzmickio vardu pavadinta biblioteka – muziejus. Tik prieš sovietinę okupaciją pasistatytame name rasime ir apskritąjį langą, ir įstabaus grožio duris, ir unikalią durų pertvarą su puošnia intarsija. Šiandien išeivių Irenos ir Vytauto Lenartų dovanotame name veikia šiuolaikiška biblioteka, kuri siūlo ir susitikimus su poetais, ir pirmą Kaune žaisloteką.

20181026_145258.jpg

Verta pastebėti, kad kelionė po šį rajoną primena ir daug žinomų žmonių, aktyvių kauniečių, net ir nesusijusių su aukštuoju menu. Štai netoli “Brazilkos“ gyveno žymus tarpukario kabaretistas, dainų autorius ir atlikėjas “Pupų Dėdė“ (tikr. Petras Biržys);“Italiankoje“ buvo įsikūręs ir net savo visuomeninį Lietuvos cirko muziejų (dabar jo eksponatai perduoti Lietuvos sporto muziejui) turėjo Pirmosios Respublikos laikų galiūnas Jonas Ramanauskas su žmona.

DSC_1676.JPG

Mūsų ilgojo pasivaikščiojimo maršrutas nuvedė iki pačio Žaliakalnio pakraščio, Širvintų gatvės Nr. 64, kur dar 1969 metais įamžinant dailininkės Marcės Katiliūtės (1912 – 1937) atminimą įrengta memorialinė lenta. Deja, pastaraisiais metais, perstatant “smetonišką“ vienaukštį į dviaukštį “sumanus“ ir “kultūringas“ namų šeimininkas lentą panaikino. Ką gi, pasitaiko ir tokių kauniečių…

Už nuotraukas dėkojame Ainei Jacytei (Kauno kolegija).

 

Žaliakalnio bendruomenėje – naujas traukos taškas

Spalio mėnesį vykusią ekskursiją „Kaunas – dizaino miestas: Aplink Mažąjį Ąžuolyną“ užpildė ne tik pažintis su Žaliakalnyje gyvenusiais menininkais. Užsukome ir į žymaus Pirmosios Respublikos Kauno meno mokyklos absolvento, pokario Kauno keramiko, tapytojo, odininko Valdemaro Manomaičio sodintą sodelį. Dabar čia dalininko dukra Giedra Dagilienė rengia unikalias menines dirbtuves.

„Gražinkime Kauną“ ekskursijas „Kaunas – dizaino miestas“ paprastai baigia Kauuno muziejų filialuose, kuriuose labai dažnai randame autentiškus pokario ar net Pirmosios Respublikos baldus, interjerus. O Parodos gatvėje mūsų laukė tikras siurprizas. Ponia Giedra ne tik išsaugojo tėvo butą – dirbtuves (dabar ten vyksta remontas), bet ir unikalų jaukų sodelį.

DSC_0804.JPG
Manomaičio sodelis įsikūręs Ąžuolyno pašlaitėje, pro medžių tarpą matosi Parodos g.

Prieš 6 metus, žymint Valdemaro Manomaičio šimtmetį, netradicinės formos atminimo lenta atidengta ant vieno Parodos g. namo.  Liudviko Strolio mokinys Manomaitis galybę metų pradirbo Kauno  „Dailės“ kombinato meno vadovu, keramikos gamybos vadovu, bet atsiskleidė daugelyje meno disciplinų. Viena tokių galime laikyti ir dekoratyvinę sodininkystę – Ąžuolyno šlaite pasodintas unikalus sodelis.

Gyotaku įamžino Nemune pagautą žuvį

Jame Giedrą Dagilienę pirmą kartą sutikome rugsėjo pradžioje, „Sugiharos savaitės“ programoje. Dailininko sodelyje kauniečiai dalyvavo tradicinio japonų meno dirbtuvėse, kuriose buvo kuriamas natūralus žuvies atspaudas, vadinamas Gyotaku.

DSC_0812.JPG
Žuvis pagauta pakaunės Nemune

Nemune sužvejotą starkį ji užtepė juodais suodžių dažais, tada atspaudė ryžių popieriuje, komponuodama realų povandeninį veiksmą. Užbaigimui plonu teptuku dailininkė detaliai tapo žuvies akis su baltu šviesos atspindžiu viduryje. Kitais metais žuvų atspaudai bus įamžinti brangiame šilko audinyje.

DSC_0830.JPG
Štai toks antras žuvies gyvenimas

Ponia Giedra papasakojo apie japonų pasaulėjautą, filosofiją, kultūros pamatus. Žuvis – tai nėra vien tik maistas, tai yra mitologinis personažas, ryžto ir atkaklumo simbolis. Pasak renginio vedėjos, pagarba gamtai, detalių žavesys yra svarbūs kiekviename darbelyje.

Vilnos dažymas grybais

Be to, Giedra Dagilienė jau šešetą metų tyrinėja natūralių dažymo medžiagų savybes, bandydama atkurti senuosius receptus ir dažymo būdus. Atpažinti tinkamus dažams augalus ir grybus laukinėje gamtoje nėra paprasta, svarbu žinoti kokios augalo dalys geriausiai dažo ir kokiu metų laiku.

DSC_1385.JPG
Kitą kartą pas ponią Giedrą užsukome jau rudenėjant

Savo gimtadienio proga ponia Giedra pakvietė visą “Gražinkime Kauną” ekskursiją į atviras dirbtuves dailininko sodelyje. Pasinaudojome unikalia proga pamatyti vilnos dažymo grybais procesą. Nuostabu tai, kad baltos vilnos siūlai skirtingais natūraliais atspalviais nusidažė Kauno ąžuolyne surinktais grybukais. Šiek tiek kantrybės ir jie įgauna atspalvius, išties panašius į pastelines spalvines gamas paveiksluose. Ekskursijos vadovas, Jonas Oškinis, pasiūlė idėją išsiuvinėti tais siūlais M.K. Čiurlionio paveikslą “Raigardas”. Taip pas mus vystosi kūrybinė mintis ir tarpkultūrinis bendradarbiavimas.

DSC_1394.JPG
Audiniams dažyti atrandamos vis netikėtos gamtos dovanos

Menininkė papasakojo apie jos atliekamus eksperimentus, tarptautinį patirties tinklą ir savo sukurtą internetinį puslapį „Mushrooms for Dye Experimental Research“ bei Lietuvos augalinio dažymo entuziastų grupę “Dažymas augalais” , keičiantis natūralaus dažymo pavyzdžiais, patirtimi, čia gaivinama etnokultūrinė lietuvių atmintis. Dažinių grybų paieškos organizuojamos Vilniaus ir Kauno apylinkių miškuose saplio – lapkričio mėnesiais, mat dažantys šungrybiai ypač gerai dygsta šaltomis naktimis.

grybai.jpg
Per antrą dieną vilna išdžiūsta, o spalvos nusistovi, išryškėja

Vasario mėnesį planuojamas pirmasis grupės susitikimas Vilniuje; na, o “Gražinkime Kauną“ tikisi, kad galbūt greitai mūsų miesto amatininkystės, netradicinių meno dirbtuvių skaičių mūsų Žaliakalnyje papildys ir meno studija “Dagila“.

Stasio Kudoko architektūros retenybių atradimai provincijoje

Architekto 120-ųjų gimimo ir 30-ųjų mirties metinių proga Kaune VšĮ “Gražinkime Kauną“ surengtos dr. Stasio Kudoko savaitės paskutiniu akcentu tapo kelionė į Suvalkiją (Zanavykiją), kur pirmą kartą lankėme jo projektuotas bažnyčias.

Į kelionę gražų rudens penktadienį išvyko grupė Kauno miesto gidų, architektūros mylėtojų ir žinovų, visuomenės veikėjų. Renginyje dalyvavo ir specialiai iš Ajovos valstijos (JAV) atvykęs architekto anūkas Matt Cook su šeima.

DSC_1169.JPG
Kartu keliavo Kudoką pažinojusi vertėja, visuomenės veikėja Vijolė Arbas

Stabtelėję prie dr. Kudoko suprojektuoto Aleksoto funikulieriaus ir neišlikusios pradinės mokyklos Dariaus ir Girėno gatvėje, vėliau pasiekėme Kauno rajono Pažėrių bendruomenę. Čia Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pagal XX a. 4 deš. viduryje sukurtą Kudoko projektą pastatyta jau atgavus Nepriklausomybę. Sovietmečiu nebaigtoje statyti bažnyčioje buvo įrengtas grūdų sandėlis.

DSC_1188.JPG
Pažėrių bažnyčios architektūra išties įspūudinga

“Turime pas save kaime tikrą miesto bažnyčią“, – įspūdžiais dalinasi Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies parapijos  kunigas klebonas, didelis patriotas, krašto šviesuolis Kazimieras Skučas. Išties, erdvės pojūtis bažnyčios viduje nerealus, kitur Lietuvoje gal kiek panašus tik Sudervės Švč. Trejybės bažnyčioje.

DSC_1202.JPG
Pamatę seklyčią ir įrengtą sceną, buvome pakviesti į “špitolę“

Kunigas kartu su Pažėrių bendruomenės atstovais sutvarkęs ne tik “špitolę“, bet ir 200 asmenų talpinančią seklyčią. Per atlaidus čia renkasi žmonės, skamba giesmės, dainos. Vaišingo klebono pakviesti paragauti šakočio užtrunkame prie stalo.

DSC_1213.JPG
Ir Pilviškių bažnyčiai arch. Kudokas pasiūlė didelį apskritą langą

Sekantis mūsų maršruto taškas – Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčia, Kudoko suprojektuota jau II pasaulinio karo metais (1942), nebaigta ir dar bombos apgriauta. Sovietmečiu miestelio centre styrojusius griuvėsius į įspūdingą modernistinę bažnyčią, padedamas architekto Povilo Adomaičio,  pakeitė jaunas miręs Pilviškių klebonas kan. Antanas Žukauskas (1963 – 2005).

DSC_1233.JPG
Per visus projektus kartojasi panašus “kudokiškas“ įėjimą remiančių kolonų motyvas

Alksninės Kristaus Atsimainymo bažnyčią prižiūri Bartninkų Šv. apašt. Petro ir Pauliaus parapijos klebonas kunigas Alvydas Dvareckas. Išskirtinės architektūros bažnyčia, be modernistinio frontono turinti neogotikos ir neobaroko bruožų, pasak kunigo, buvo pastatyta karo metais vokiečių okupacinės administracijos raginimu, panaudojant po mūšių likusį statybinį laužą.

DSC_1250.JPG
Alksninės bažnyčios interjere susitinka visų stilių įtaka

Svetingas kunigas ilgai mūsų nepaleidžia, su juo lankome ir Basanavičiaus Pilėnais vadintą Piliakalnio piliakalnį, ir senosios Bartninkų bažnyčios griuvėsius, ir naujai kunigo rūpesčių įrengtus maldos namus. Dar kartą įsitikinome – mūsų miesteliuose tikrai mūsų laukia netikėtumai, tame tarpe – ir architektūriniai.

Dėkojame kelionę padėjusiai įgyvendinti transporto bendrovei “Kautra“.