Aplankėme ir dešiniojo Nemuno kranto miestelius

2020 metų vasarą startavęs “Gražinkime Kauną“ sekmadieninių ekskursijų mikroautobusu ciklas “Pakaunės miesteliai“ liepą bei rugpjūtį atskleidė dešiniajame Nemuno krante netoli Kauno išsidėsčiusių miestelių istoriją ir dabartį.

Gidės Marijos Oniščik lydima grupė pirmiausia dešiniajame Nemuno krante pasiekė Raudondvario miestelį, tada – ir Kulautuvą. Kulautuva – itin įdomus ir intriguojantis Pakaunės objektas, tarpukario (beje, ir pokario) kauniečių poilsio ir sanatorijų vieta, kur mėgo ilsėtis lietuviai ir žydai, unikalaus vilų modernizmo atspindys.

Pirmojoje Respublikoje modernizmo forma stebino net Kulautuvos sinagoga (AUTC foto)

“Pakaunės miestelių“ grupė aplankė visą Kulautuvos modernizmą

Šiandieninė Kulautuva – modernių investicijų, turto vystymo ir naujos SPA plėtros Pakaunėje pavyzdys. Teigiama, kad artimiausiu metu sekant tikro kurorto tradicijomis miestelyje duris atvers netgi mineralinio vandens biuvetė.

Dar kitą savaitę lankėme vieną iš labiausiai raižyto reljefo miestelių visoje Lietuvoje – Vilkiją. Jei klimatas būtų švelnesnis, matyt čia, kaip kokiame Mozelio slėnyje, kiekvieną žemės pėdą išnaudotų vynuogynai. Beje, šiandien keltas jungia Vilkiją ir su kairiuoju Nemuno krantu.

Būnant Vilkijoje, tiesiog būtina aplankyti A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų

“Vilkijoje galėjome pamatyti ne tik bažnyčią ir tarpukario laikotarpio pastatus, bet ir buv. Teismo rūmus, Šv. Florijoną pagerbiančią skulptūrą, sinagogos vietą prie Nemuno, aplankysime ir Juškų muziejų“, – sako ekskursijos maršrutą sudariusi gidė Marija.

Dar kitą savaitę ekskursantai pasiekė tame pačiame dešiniame Nemuno krante, tačiau aukščiau prie Nevėžio esančius Babtus. Beje, čia prieškariu ir anksčiau buvo paskutinė garlaivio iš Kauno “stotelė“. Miesto ir apylinkių apžiūrą pradėjome 1989 m. mokytojo Juozo Sauliaus, muziejaus vadovės Marijos Markauskienės, klebono kunigo Ričardo Mikutavičiaus iniciatyva atkurto mūrinio koplytstulpio Dariui ir Girėnui. O jo pastatymo iniciatorius buvo generolas Vladas Nagevičius, projektuotojas – inžinierius Šalkauskis.

Koplytstulpis atstatytas Babtų vidurinės mokyklos direktoriaus Juozo Sauliaus, muziejaus vadovės Marijos Markauskienės, klebono kunigo Ričardo Mikutavičiaus iniciatyva.

Babtai – vienas iš ne itin daugelio Lietuvos miestelių, turinčių veikiantį, aktyvų kraštotyros muziejų, ir esame dėkingi muziejininkui Mariui Vaišnorui, kuris atėjo ir aprodė mums viską ne darbo dieną sekmadienį. Muziejuje – itin plati vietos istorijos panorama – nuo seniausių laikų glūdinčių piliakalnių tyloje ir Nevežio rimtyje, iki knygnešių ir sukilelių laikų, dvarų ir valstiečių buities, iki naujausios istorijos ir kun. Mikutavičiaus klebonavimo Babtuose 1982 – 1990 m. tarpsinio. Žinias papildė vizitas itin gražioje medinėje XIX a. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Babtų apylinkės siūlo dar ne vieną įdomybę, tad mes kitame Nevėžio krante aplankėme Piepalių piliakalnį ir verslininkas Mindaugo Šventoraičio atkurtą Babtyno – Žemaitkiemio dvarą, kuris stebino ne tik kūrybiškai sutvarkyta aplinka, bet ir originaliomis senojo transporto bei meno kūrinių ekspozicijomis.

Tarpdisciplinėje parodoje derėjo motociklai… ir Rumualdo Požerskio 70-ųjų fotografijos

Ekskursantų pageidavimo dar į ne vieną Kauno rajono miestelį grįšime ir rudenį, o kol kas pakviesime su gide Marija aplankyti ir abipus Nėries netoli Kauno esančius miestelius. Pirmoji tokia intriguojanti kelionė – jau artimiausią sekmadienį pusę vienuolikos — į prie Jonavos esančius Žeimius.

Už nuotraukas dėkojame ekskursantėms Irenai, Dainai, Linai, gidui Jonui.

Mažiau žinomų Kauno modernizmo kūrėjų pristatymą pradėjome nuo Jono Kovalskio – Kovos

Tradiciškai kiekvieną šeštadienį pusę pirmos „Gražinkime Kauną“ kviečia susirinkti prie Kauno Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės ir siūlo ekskursiją po Kauno Centrą, Naujamiestį, Žaliakalnį.  Vieną liepos šeštadienį pakvietėme į pietinę Kauno Naujamiesčio dalį, sekdami Pirmosios Respublikos architekto Jono Kovos – Kovalskio kūrybos pėdsakais.

Iki šiol tik nedidelė dalis „didžiųjų“ Kauno modernizmo architektų yra susilaukę atskirai jų kaip asmenybių kūrybai skirtų knygų… ar brošiūrų (tiksliau ties tokia apie K. Reisoną viskas ir baigėsi). Nepanašu, kad tokios pasirodys artimiausiu metu. O juk Lenkijos ar Čekijos modernistai tokių sulaukia.

O ką jau kalbėti apie Joną Kovalskį – Kovą, kuriam pasireikšti Kaune likimas skyrė tik 4 metus nepriklausomoje Pirmojoje Respublikoje, ir dar kelis – prie pirmosios sovietų ir nacių okupacijos. Todėl pasakojant apie jo veiklą, teko remtis ir išeivijos šaltiniais, pavyzdžiui, Čikagoje leistu „Draugu“, kur apie architekto kelią pasakojo jo asmeninis draugas Jurgis Okunis.

Geriausiai žinomo architekto portreto versija iš išeivijos “Draugo“

Jonas Kovalskis Kova gimė 1906 metų vasarą netoli Daugailių, dabartiniame Utenos rajone. Jis priklausė būtent tai talentingų Lietuvos piliečių kartai, kurią siųsdavo pasimokyti į užsienį. Ukmergės gimnazijos absolventui Jonui teko daug „prancūziško“ skonio, tai yra 21-erių metų jaunuolis pradeda studijas Regioninėje architektūros mokykloje (Ėcole Regionale d’Architecture) Grenoblyje, o tarp 1930 ir 1935 metų – Aukštesniojoje Dailiųjų menų mokykloje (Ėcole Regionale Supėrieure des Beaux Arts) Paryžiuje. Taigi, dar vienas atvejis, kai gidas, klausiamas – „O koks buvo ryšys tarp paryžietiško „Art Deco“ ir Kauno?“ gali atsakyti – tiesioginis!

1935-iaisiais į Tėvynę grįžęs Kovalskis iš pradžių gauna darbą tik Kauno miesto Statybos inspekcijoje, bet energingai veržiasi į Laikinosios sostinės architektų elitą – dalyvauja Dariaus ir Girėno paminklo konkurse bei Baltijos valstybių bendro paviljono pasaulinėje 1937 metų Paryžiaus parodoje konkurse. Projektai nors ne laimintys, bet nebuvo prasti – po metų eksponuoti tradicinėje Dailės parodoje, Architektų sekcijoje. Ir dar būtent jam patikimas vienas iš įdomiausių ir atsakingiausių darbų – kaip skelbia pasakojimai, aplankius ir Marienburgą (dab. Malborkas), pasisėmus žinių, Kudoko Karininkų Ramovėje suprojektuoti istoristinį Vytauto Didžiojo menės – seklyčios interjerą. Nuo jo pradėjome ir savo ekskursiją.

Vizitas Karininkų Ramovės Vytauto Didžiojo menėje visada susilaukdavo daug dėmesio

Galbūt šis darbas, galbūt didelis darbštumas ir profesionalumas lėmė, kad Kovalskis greitai daro ir karjerinį šuolį – nuo 1937 metų architektas (priminsime, jam tada sukako 31-eri metai) tampa Kauno savivaldybės Planavimo dalies vedėju. Tuo pačiu metu, pradeda pildyti didelis XX a. 4 deš. pabaigoje įgyvendintų darbų sąrašas – tai ir kun. Adolfo Sabaliausko–Žalios Rūtos prašymu suprojektuota Mieleišių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčia prie Biržų, ir Šaulių namai Veiveriuose, ir Panevėžio kraštotyros muziejus, ir dalis centrinių „Pienocentro“ sandėlių šalia dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto Kaune. Būtent ten atrasti unikalaus modernizmo ir savito tautinio stiliaus lydinio ir keliavo mūsų ekskursija.

Pienocentro centrinės pieninės pastatų komplekso sandėlis, nuotr. KPD / Laima Markevičiūtė

Įdomu tai, kad Jonas Kovalskis spėjo pasireikšti ir kaip urbanistas – suplanavo Ąžuolyno parką, Zoologijos sodą, Kulautuvos kurortą. Pasak Okunio, jo plunksnai priklauso ir toks į ateitį orientuotas darbas kaip Kauno magistralių planas. Teigiama, kad įvairiapusis kūrėjas projektavo ir baldus – konkrečiai, skirtus Klaipėdos pedagoginiam institutui ir Seimo prezidiumui Kaune, o šios srities jo gyvenimo viršūne tapo Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčiai suprojektuota tautiniais ornamentais puošta monstracija.

Nuo 1937-ųjų architektas atsiskleidžia ir kaip daugelio mėgstamas, mylimas pedagogas – nuo 1937 metų dėsto Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune, nuo 1939-ųjų ir Vytauto Didžiojo universitete, trumpai per karą buvo jo Architektūros katedros vedėjas bei nuo 1940-ųjų Kauno taikomosios dailės institute, vadovauja ten įkurtai Dekoratyvinės architektūros studijai. 1944 metais tenka trauktis į Vakarus, tarp 1947-ųjų ir 1949-ųjų dėsto Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene.

Toliau – Amerika, Čikaga, kur kartu su žmona Brone Lukšaite – Koviene 1950 metais įkuria nuosavą architektūros studiją. Galbūt todėl Kovai – Kovalskiui patikima projektuoti žymiausius šio miesto XX a. 6 deš. mūsų išeivijos pastatus – Šv. Kryžiaus parapijos seselių vienuolyną (1954 m.), Marijonų vienuolyną ir laikraščio „Draugas“ būstinę (1956 m.) bei Jėzuitų koplyčią, vienuolyną ir Jaunimo centrą (1958 m.).

Mūsų ekskursija baigėsi itin ryškiu, deja neišpildytu Kovos – Kovalskio projektu – Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos Motinos ir vaiko muziejaus rūmais, kurie buvo planuoti pastatyti sklype Laisvės al. 16. O juk projekte atsispindi visas architekto talentas tuo metu madingiausiame modernizmo su funkcionalizmo pakraipa stiliuje.

Štai kaip Sitkūnų radijo stortį prie Kauno suprojektavo Jonas Kovalskis

Čia dar nenorėtume dėti taško, nes ir po ekskursijos toliau domimės jo palikimu. Tiesiog su širdies skausmu rudenį teko pamatyti dabartinę architekto suprojektuotos Sitkūnų (tada vadinta – Baptų) radijo stoties būklę. Tačiau žiūrėkime į ateitį… labai domina tokie Kovos Kovalskio projektai, kaip turistų namai Klaipėdoje ir Nidoje. Galbūt juos pavyks išvysti vasaros mėnesiais.