Mažiau žinomų Kauno modernizmo kūrėjų pristatymą pradėjome nuo Jono Kovalskio – Kovos

Tradiciškai kiekvieną šeštadienį pusę pirmos „Gražinkime Kauną“ kviečia susirinkti prie Kauno Soboro (Įgulos bažnyčios) iš Laisvės alėjos pusės ir siūlo ekskursiją po Kauno Centrą, Naujamiestį, Žaliakalnį.  Vieną liepos šeštadienį pakvietėme į pietinę Kauno Naujamiesčio dalį, sekdami Pirmosios Respublikos architekto Jono Kovos – Kovalskio kūrybos pėdsakais.

Iki šiol tik nedidelė dalis „didžiųjų“ Kauno modernizmo architektų yra susilaukę atskirai jų kaip asmenybių kūrybai skirtų knygų… ar brošiūrų (tiksliau ties tokia apie K. Reisoną viskas ir baigėsi). Nepanašu, kad tokios pasirodys artimiausiu metu. O juk Lenkijos ar Čekijos modernistai tokių sulaukia.

O ką jau kalbėti apie Joną Kovalskį – Kovą, kuriam pasireikšti Kaune likimas skyrė tik 4 metus nepriklausomoje Pirmojoje Respublikoje, ir dar kelis – prie pirmosios sovietų ir nacių okupacijos. Todėl pasakojant apie jo veiklą, teko remtis ir išeivijos šaltiniais, pavyzdžiui, Čikagoje leistu „Draugu“, kur apie architekto kelią pasakojo jo asmeninis draugas Jurgis Okunis.

Geriausiai žinomo architekto portreto versija iš išeivijos “Draugo“

Jonas Kovalskis Kova gimė 1906 metų vasarą netoli Daugailių, dabartiniame Utenos rajone. Jis priklausė būtent tai talentingų Lietuvos piliečių kartai, kurią siųsdavo pasimokyti į užsienį. Ukmergės gimnazijos absolventui Jonui teko daug „prancūziško“ skonio, tai yra 21-erių metų jaunuolis pradeda studijas Regioninėje architektūros mokykloje (Ėcole Regionale d’Architecture) Grenoblyje, o tarp 1930 ir 1935 metų – Aukštesniojoje Dailiųjų menų mokykloje (Ėcole Regionale Supėrieure des Beaux Arts) Paryžiuje. Taigi, dar vienas atvejis, kai gidas, klausiamas – „O koks buvo ryšys tarp paryžietiško „Art Deco“ ir Kauno?“ gali atsakyti – tiesioginis!

1935-iaisiais į Tėvynę grįžęs Kovalskis iš pradžių gauna darbą tik Kauno miesto Statybos inspekcijoje, bet energingai veržiasi į Laikinosios sostinės architektų elitą – dalyvauja Dariaus ir Girėno paminklo konkurse bei Baltijos valstybių bendro paviljono pasaulinėje 1937 metų Paryžiaus parodoje konkurse. Projektai nors ne laimintys, bet nebuvo prasti – po metų eksponuoti tradicinėje Dailės parodoje, Architektų sekcijoje. Ir dar būtent jam patikimas vienas iš įdomiausių ir atsakingiausių darbų – kaip skelbia pasakojimai, aplankius ir Marienburgą (dab. Malborkas), pasisėmus žinių, Kudoko Karininkų Ramovėje suprojektuoti istoristinį Vytauto Didžiojo menės – seklyčios interjerą. Nuo jo pradėjome ir savo ekskursiją.

Vizitas Karininkų Ramovės Vytauto Didžiojo menėje visada susilaukdavo daug dėmesio

Galbūt šis darbas, galbūt didelis darbštumas ir profesionalumas lėmė, kad Kovalskis greitai daro ir karjerinį šuolį – nuo 1937 metų architektas (priminsime, jam tada sukako 31-eri metai) tampa Kauno savivaldybės Planavimo dalies vedėju. Tuo pačiu metu, pradeda pildyti didelis XX a. 4 deš. pabaigoje įgyvendintų darbų sąrašas – tai ir kun. Adolfo Sabaliausko–Žalios Rūtos prašymu suprojektuota Mieleišių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčia prie Biržų, ir Šaulių namai Veiveriuose, ir Panevėžio kraštotyros muziejus, ir dalis centrinių „Pienocentro“ sandėlių šalia dabartinio Karaliaus Mindaugo prospekto Kaune. Būtent ten atrasti unikalaus modernizmo ir savito tautinio stiliaus lydinio ir keliavo mūsų ekskursija.

Pienocentro centrinės pieninės pastatų komplekso sandėlis, nuotr. KPD / Laima Markevičiūtė

Įdomu tai, kad Jonas Kovalskis spėjo pasireikšti ir kaip urbanistas – suplanavo Ąžuolyno parką, Zoologijos sodą, Kulautuvos kurortą. Pasak Okunio, jo plunksnai priklauso ir toks į ateitį orientuotas darbas kaip Kauno magistralių planas. Teigiama, kad įvairiapusis kūrėjas projektavo ir baldus – konkrečiai, skirtus Klaipėdos pedagoginiam institutui ir Seimo prezidiumui Kaune, o šios srities jo gyvenimo viršūne tapo Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčiai suprojektuota tautiniais ornamentais puošta monstracija.

Nuo 1937-ųjų architektas atsiskleidžia ir kaip daugelio mėgstamas, mylimas pedagogas – nuo 1937 metų dėsto Aukštesniojoje technikos mokykloje Kaune, nuo 1939-ųjų ir Vytauto Didžiojo universitete, trumpai per karą buvo jo Architektūros katedros vedėjas bei nuo 1940-ųjų Kauno taikomosios dailės institute, vadovauja ten įkurtai Dekoratyvinės architektūros studijai. 1944 metais tenka trauktis į Vakarus, tarp 1947-ųjų ir 1949-ųjų dėsto Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) universitete Miunchene.

Toliau – Amerika, Čikaga, kur kartu su žmona Brone Lukšaite – Koviene 1950 metais įkuria nuosavą architektūros studiją. Galbūt todėl Kovai – Kovalskiui patikima projektuoti žymiausius šio miesto XX a. 6 deš. mūsų išeivijos pastatus – Šv. Kryžiaus parapijos seselių vienuolyną (1954 m.), Marijonų vienuolyną ir laikraščio „Draugas“ būstinę (1956 m.) bei Jėzuitų koplyčią, vienuolyną ir Jaunimo centrą (1958 m.).

Mūsų ekskursija baigėsi itin ryškiu, deja neišpildytu Kovos – Kovalskio projektu – Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos Motinos ir vaiko muziejaus rūmais, kurie buvo planuoti pastatyti sklype Laisvės al. 16. O juk projekte atsispindi visas architekto talentas tuo metu madingiausiame modernizmo su funkcionalizmo pakraipa stiliuje.

Štai kaip Sitkūnų radijo stortį prie Kauno suprojektavo Jonas Kovalskis

Čia dar nenorėtume dėti taško, nes ir po ekskursijos toliau domimės jo palikimu. Tiesiog su širdies skausmu rudenį teko pamatyti dabartinę architekto suprojektuotos Sitkūnų (tada vadinta – Baptų) radijo stoties būklę. Tačiau žiūrėkime į ateitį… labai domina tokie Kovos Kovalskio projektai, kaip turistų namai Klaipėdoje ir Nidoje. Galbūt juos pavyks išvysti vasaros mėnesiais.

Ekskursijų festivalyje “L6“ atskleidėme dingusio Kauno paslaptis

Viena iš labiausiai pavykusių mūsų iniciatyvų, realizuotų su šaunių Kauno entuziastų komanda “Ekskursas“ – nemokamų, skirtų jaunimui (o ir visiems kitiems kauniečiams bei miesto svečiams) ekskursijų šventė “L6“. Tai ypatingas mūsų siūlomas būdas pažymėti Valstybės dienos rytą ir dieną Kaune.

Šiais metais renginio savanorių palapinė įsikūrė, kaip taikliai pastebėjo kolega Algis Grigas – toje vietoje, kur Kauną rodo “Google“ rodyklės taškas. Arba ten, kur baigiasi Laisvės alėja – jos, Vilniaus ir Šv. Gertrūdos gatvių bei Savanorių prospekto susitikimo taške. Iš viso per tūkstantį lankytojų rinkosi 30 maršrutų, iš jų ne vieną ir rengė ir “Gražinkime Kauną“.  Srautus šauniai tvarkė “Nematerialaus turto fondo“ savanoriai.

Taip šios Kauno vietos apylinkės atrodė I Pasaulinio karo metais.

Šiandien sunku ir patikėti, kad buvo ir toks, ikimodernistinis Kaunas

Jau prieš du metus “L6“ ekskursijoje kalbėjome apie Pirmosios Respublikos menininkų Kaune įtaką valstybingumo atstatymui, tikriems Pirmosios Respubikos pamatams. Tada užteko tik palydėti lankytojus į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialą Juozo Zikaro muziejų, ir ten jau nuostabi pasakotoja Rasa Jonė Ruibienė pasiūlydavo geros valandos (o ir dviejų) pasakojimą apie mūsų “smetoniško“ Vyčio kūrėją.

Šį kartą vėl kilome į (atnaujintų) Pelėdų kalną, tačiau nusprendėme pagilinti savo žinias ir gidas Jonas Oškinis sukūrė naują maršutą “Pirmosios respublikos dailininkų darbai Senamiestyje“. Gidas vėliau ne kartą kartojo, kad ekskursijai galėjo parinkti ir patrauklesnį pavadinimą “Dingęs Kaunas“, nes iš tikrųjų toks įtraukiantis ir buvo jos turinys.

Renginio palapinė – prie XIX a. pab. Izraelio Frumkino pastatytų rūmų gubernijos teismams.

Gidas Jonas Oškinis pristatė, kodėl ekskursiją po vietas kur pieštas Senamiestis galima vadinti ir “Dingęs Kaunas“

Teminės ekskursijos dalyvius pirmiausia pakvietėme pakilti į Pelėdų kalną, kuriame Justino Vienožinskio iniciatyva įsikūrė ir 1921 – 1940 m. veikė Kauno meno mokykla.

Pasak gido, vienas maloniausių komplimentų – “nežinojau, kad Kaune tokia gatvė (ar laiptai) yra“

Šį kartą gido rankose – segtuvas su paveikslų reprodukcijomis.

Pakilus į Pelėdų kalną (beje, knygos apie šią Kauno miesto vietą dar iki Pirmosios Respublikos vidurio vadina ją “Ąžuolų kalnu“), sustojame vietoje, kur nuostabią Kauno panoramą sukūrė Valdas Eidukevičius. O štai pačios Meno mokyklos aplinką įamžino jos dėstytojai – jai vadovavęs Kajetonas Sklėrius, dailės šventovėje dėstęs Jonas Šileika.

Vienas iš seniausių aplankytų objektų – Benediktinių vienuolyno kompleksas.

O taip šią vietą prieš 95 metus užfiksavo Arkadijus Presas.

Šioje vietoje norėtume nuoširdžiai padėkoti M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune Fondų ir rinkinių saugotojoms, Vaizduojamosios dailės skyriaus darbuotojoms, kurios padėjo atrasti visuomenei ne kasdien žinomus Pirmosios Respublikos laikų miesto senamiesčio vaizdus.

Jei, pavyzdžiui, Mstislavo Dobužinskio ar Jono Mackevičiaus vardai plačiajam dailės lankytojų ratui yra gerai žinomi, tai ekskursija padėjo atrasti tokius to meto kūrėjus kaip Arkadijus Presas bei jo rinkinys “Kauno architektūriniai vaizdai“ ar Šolomas Zelmanavičius. Ir, be abejo, jų užfiksuotas neišlikusias Senamiesčio audinio detales.

Jonas Mackevičius Kauno pilį tuomet, atrodo, galėjo tapyti pro savo namelio langą.

Vienas dažniausiai vaizduotų Senamiesčio objektų – dabartinė Kauno arkivyskupijos kurija.

Kuo toliau į Senamiestį, tuo labiau Pirmosios Respublikos tapytojų vaizdai užduoda mįslių, tampa panašūs į įtraukiantį detektyvą. Kurį kiemelį tapė Kauno bohemos atstovas Zelmanovičius?

Ekskursijos metu pasukame ir nuošalesnėmis gatvelėmis…

… ar dar įmanoma atskirti, kur prieš 80 metų tapė Šolomas?

Kauno Senamiestyje Pirmosios respublikais metais yra dirbę ir per visą XX amžių garsėję Lietuvos tapybos meistrai – Jonas Buračas ar ekspresyvusis Antanas Gudaitis.

Ar galime atskirti, kur savo molbertą buvo pasistatęs Antanas Gudaitis, kai 1936-aisiais tapė “Gatvės motyvą Kauną“. Mes – savo versiją turime. Parašykite su savo atsakymu info@grazinkimekauna.lt  ir jūs! Pakviesime į ekskursijos pakartojimą!

Nuotraukos – Renatos Kilinskaitės, Naglio Miknevičiaus ir Jono Oškinio.