“Kur gyveno Salomėja“ – ekskursija apie žymiausią visų laikų Lietuvos poetę Kaune

Pažinti žmogų ir kūrėją galima skaitant apie jį knygas, gilinantis į jo darbus, klausant amžininkų prisiminimų, lankantis jam skirtuose muziejuose. Bet galima ir bandyti atkurti kelius, kuriais jis vaikščiojo, vietas, kur lankėsi, kur trumpiau ar ilgiau gyveno, rekonstruojant laiką, vietą, santykius, jausmus, prisimenant čia sukurtus kūrinius.

Šis mūsų pasakojimas, kaip ir daugelis kitų, prasideda prie Įgulos bažnyčios (Soboro)

Būtent taip sudėliota naujoji “Gražinkime Kauną” ekskursija “Kur gyveno Salomėja”, pristatanti naują – poetinių ekskursijų – temą mūsų krepšelyje. Pasivaikščiojimą po Kauną po vietas, kur gyveno labiausiai nuskambėjusi mūsų šalies poetė. Eksursiją parengė ir veda Neringa Daniulaitienė, pati – poetė, skaitovė, gidė.

Bendrabutyje Daukanto gatvėje Kaune Salomėja Neris gyveno studijų metais

Prieštaringai vertinama, smerkiama už svetimos valdžios garbinimą, aklą pasidavimą jos įtakai, bet visų vienodai pripažįstama kaip jausmingo ir gilaus žodžio poetė Salomėja Bačinskaitė – Bučienė (Salomėja Nėris) Kaune gyveno nuo 1924 iki 1928 metų. Tada ji mokėsi Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete lietuvių, vokiečių kalbos ir pedagogikos.

Išliko autentiškų nuotraukų, kai poetė nuomavo kambarį Noskovų namuose

Į Laikinąją sostinę pabėgusi iš Lazdijų, poetė bandė čia rasti savo vietą kaip laisva kūrėja ir 1931 – 1934 m. O 1937 – 1940 m. savo gražiausią brandžios poetės ir moters laiką, motinystę, išgyveno Palemone, bet kasdienis jos kelias taip pat driekėsi Kaunan.

Poetė su šeima kurį laiką gyveno ir Dainos gatvėje, Žaliakalnyje

1944 m. rudenį graužiama neaiškios ligos, grįžo iš Sovietų Rusijos į karo nualintą miestą, tikėdamasi rasti prarastą laiką, iš naujo susikurti namus, santykius. Deja, nebespėjo.

Sunkiai sirgdama, Salomėja Neris gulėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje

Ekskursijos premjera įvyko 2019 m. liepos 12 d. Joje dalyvavo ir poetės anūkė Salomėja Bučaitė, atėjusi pakeliauti savo močiutės keliais.  Ekskursijos trukmė– apie 2 val. Esant poreikiui, atvykstant grupėms iš kito miesto, kartu galime aplankyti ir Salomėjos Nėries muziejų, ir Petrašiūnų kapines, kur nuo 1992 m. poetės palaikai rado ramybę. 

Vienintelė tokia ekskursija metuose

Kovo 29-ąją “Gražinkime Kauną“ gidai pakvietė į unikalų, tik pavasarį rengiamą pasivaikščiojimą po miestą “Potvyniai Kaune“, skatinanti atrasti miesto ir per jį tekančio Nemuno istoriją nauju kampu. Jau dizainerio Luko Rimkevičiaus sukurtoje skrajutėje nedaugelis atpažino, kad… dabartinėje Vilniaus ir M. Daukšos gatvėje sankryžoje vandeniu plaukia… raitas kaunietis. 

Didysis pasivaikščiojimas po skęstantį Kauną prasidėjo… šalia dabartinio lėlių teatro, kur užfiksuota viena iš legendinių nuotraukų apie išsiliejusius Nemuno vandenis. Iš tiesų, miestą 1926-aisiais, 1931-aisiais, 1946-iais (ir ne tik!!!) neįtikėtinai sėmė pakilę upių tėvo Nemuno ir Nėries vandenys.

Nuotraukos atlikimo metais čia dar veikė Kauno kino teatras “Gloria“

Ekskursijos metu sėkmingai taikėme metodiką miesto centre parodyti senas nuotraukas, kurių autoriai galbūt jau ir žuvę II pasauliniame kare. Gausiai susirinkę “city walk“ – didžiojo pasivaikščiojimo po miestą – dalyviai stebėjosi pasikeitusiais, tiesiog neįtikėtinais, magiškais vaizdais.

Keitėsi metai, keitėsi ir namų numeriai, bet mes atpažįstame istorinį Kauną

Išėję į Nemuno pakrantę, eidami Karaliaus Mindaugo gatve, galėjome sekti, kaip keitėsi miesto gatvių piešinys, rajonų funkcinė reikšmė. Gidas Jonas Oškinis padėjo atrasti vietas, kuriose anksčiau stovėjo neišlikę tiltai per Nemuną ar didieji Kauno sandėliai.

Daugelis nustemba sužinoję apie kitoje vietoje buvusius tiltus

Didžiojo pasivaikščiojimo metu buvo daug papasakota apie potvynių priežastis, kauniečius bauginusį kylantį vandenį, Pirmosios Lietuvos kariuomenės kovą su ledų sangrūdomis, dramatiškiausią Marvelės (Marvelkos) kaimo likimą

Didelį įspūdį apsilankiusiems darė ledų sangrūdų vaizdai, su kuriais savo lankytojus supažindinome ir pernai metais sukurtos ekskursijos “Nuo Aleksoto panoramos iki Aleksoto gatvės“ metu.

Nuotrauka dešinėje daryta dar 1929 metų potvynio metu

Pasivaikščiojimas, pasakojant apie Kauno potvynį, beveik neįsivaizduojamas be vizito šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, kur iki HESo statybų ir rinkdavosi kauniečiai stebėti kylančio vandens. Ant šio pastato yra ir lentelė, primenanti, kaip aukštai kadaise buvo pakilęs Lietuvių upių tėvo vanduo Kaune.

Potvynių istorija – tai ir mūsų miesto architektūros, valdžios ir pramonės, bendruomeninio gyvenimo istorija. Tai – proga pamatyti ir prisiminti užmirštą Kauną, praėjusių kartų gyvenimą. Galbūt pasivaikščiojimas kitą pavasarį mus nuves ir į kitus Kauno rajonus, kur taip pat kauniečiai kartą į metus… namus pasiekdavo valtimis.