Atėjus pavasariui, “Gražinkime Kauną“ pratęsė savo penktadienio popiečių tradiciją geriau pažinti Kauno “art deco“ laikų interjerus. Balandį lankėme net keturis objektus šalia Karaliaus Mindaugo, I. Kanto gatvės ir Miesto sodo.
Vienas iš ryškiausių, netikėčiausių Kauno modernizmo objektų – išlakiu fasadu išsiskiriantys 1930 metais Nemuno ir Kanto gatvių sankirtoje pastatyti Ugniagesių rūmai. Tai Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institutą baigusio Edmundo Fryko tarsi pretenzija ir į dabar “art deco“ stiliumi vadinamą dekoratyvumą, kartu – funkciją. Šiame darbe jam asistavo tylusis Pranas Markūnas.
Pastate dabar veikia Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, todėl apsilankius daug sužinoma ir apie priešgaisrinę apsaugą. Ar žinojote, kad dūmai patys puikiai dega? O dar čia veikia ilgus metus veikiantis darbuotojų išpuoselėtas muziejus, kur galima pamatyti ir Pirmosios Respublikos nuotraukų, autentiškų leidinių.
Aišku, pastate išvystine ir autentišką grindų dangą, o ypatingai žavingą Pirmosios Respublikos etstetinę ritmiką atrasite Žarnų džiovinimo bokšte. Čia viskas beveik taip, kaip prieš 85 metus. Aišku, tik gaisriniai automobiliai dabar – ypatingai modernūs.
Toliau Kauno “art deco“ besidominčius svečius pakvietėme į kartais nepastebimą, bet itin unikalų Kauno modernizmo pavyzdį – Žydų sveikatos, higienos ir vaikų auginimo draugijos “Oze“ bei sporto klubo “Maccabi“ namus, suprojektuotus dar 1926 metais architektų Krečmerio ir Šragenkės.
Pastatu dabar rūpinasi Kauno sporto sveikatos centro kolektyvas, čia galima išgirsti ir vietinių Kauno legendų (dabartinėje Kiniziterapijos salėje treniravosi Modestas Paulauskas). Šviečia restauruotos stogo lubos – langas, čia galima išvysti garsiąsias “nepragręžiamas“ šešiakampes plyteles, o rūsyje – tikrą prieškarinį SPA. Po atsilupusių sovietinių plytelių sluoksniu visgi išryškėja smetoniška “mėlynoji juostelė“.
Muzikiniame teatre mus pasitiko ypač plačiai jo istoriją žinanti šio teatro Reklamos ir informacijos skyriaus vadovė Lina Stankevičiūtė. Sužinojome apie teatro planus nusimesti sovietinį interjero kiautą, grįžti prie Dubeneckio ir Landsbergio – Žemkalnio laikų sprendimų foje. O tikrai ne kiekvienoje ekskursijoje gali pamatyti teatrą ir jo “art deco“ apdailą… iš orkestro duobės!
Kauno muzikinis teatras unikalus tuo, kad Landsbergiui – Žemkalniui pristačius atskirą fligelį, iki šiol dekoracijos ir kostiumai ruošiami, siuvami, derinami teatrinio gyvenimo pašonėje. Tik čia pamatysime ir dekoratyviuosius pastatymų palydovus – kostiumus. O kur dar paslaptingasis Kipro Petrausko kabinetas, į kurį pakliūti šįkart nepavyko. Muzikinis teatras, ypač kartu su ponia Lina – tiesiog neišsemiamas istorijų šaltinis!
Įveikę Miesto sodą, šį kartą pasiovaikščiojimą baigiame Kauno Lelių teatre, pradžioje statytame kaip kino teatras “Odeon“, vėliau “Gloria“. Teatro viešųjų ryšių koordinatorė Kristina Baguckaitė pristatė pastato interjero sovietinių laikų estetiką ir dabartinius pertvarkymo planus. Apsilankėme ir Stasio ir Valerijos Ratkevičių muziejuje, kur galima atpažinti įvairių dešimtmečių lėlininkystės ir estetikų madas.
Paskutinį gegužės penktadienį, 25 d. “Gražinkime Kauną“ pakvies vėl į ilgąją eskursiją, kurią pradedame 12,30 (pusę pirmos), be pretenzijų suspėti grįžti į darbą. Šį kartą mūsų akiratyje – Gražiausios Kauno durys (Centre ir Žaliakalnyje). Lauksime jūsų prisijungiant!
Už nuotraukas dėkojame Nerijui Babrauskui.
Gražinkime Kauną 